Lietuvos metų moteris Ligita Jančorienė: infektologei pavargti neleidžia kova su klastinga pandemija Pavartykite kalėdišką „Stiliaus“ numerį!

„Daug metų infektologo darbas buvo neprestižinis, neįvertintas ir daliai visuomenės beveik nematomas“, – kalbėjo Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė (55 m.). Jau metus jos ir kolegų darbo vieta primena karo zoną. Veikli, drąsi, empatiška vadovė jau yra užsitarnavusi pelnytą armijos generolo laipsnį širdyje, o dabar „Stiliaus“ žurnalas ją išrinko ir Metų moterimi.

 Gydytoja Ligita Jančorienė sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Gydytoja Ligita Jančorienė sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
Lietuvos metų moters apdovanojimą – skulptoriaus Mariaus Zavadskio Auksinę kurpaitę – atsiėmusi profesorė Ligita Jančorienė sakė, kad šis įvertinimas – tai jos gyvenimo darbų įprasminimas.<br> V.Skaraičio nuotr.
Lietuvos metų moters apdovanojimą – skulptoriaus Mariaus Zavadskio Auksinę kurpaitę – atsiėmusi profesorė Ligita Jančorienė sakė, kad šis įvertinimas – tai jos gyvenimo darbų įprasminimas.<br> V.Skaraičio nuotr.
  Gydytoja Ligita Jančorienė sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
  Gydytoja Ligita Jančorienė sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.<br>J.Žukova-Černova nuotr., „Brazzi Studios“ studija, J.Poškienės makiažas ir šukuosena, J.Šato stilius, „Pietro Filipi“ ir „Erikos Vitulskienės mados namai“ drabužiai.
 Ligita Jančorienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ligita Jančorienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Dec 15, 2020, 11:04 AM, atnaujinta Dec 15, 2020, 3:38 PM

Koronaviruso sukelta pandemija Lietuvoje jau pasiekė neregėtas aukštumas, stacionaruose trūksta lovų ir medikų, neretai trūksta realaus palaikymo ir sveiko proto iš visuomenės ar valdžios institucijų.

Daugybė valandų darbe, pervargę gydytojai, kuriems reikia rasti paguodos ir paskatinimo žodį, išsigandę, noru pasveikti ir gyventi trykštantys pacientai, skafandrus primenantys apsaugos kostiumai, kaukės, naikinančios asmens tapatybę ir slepiančios emocijas, negalvojimas apie maistą ir miegą, atsiribojimas nuo šeimų, pramogų, svajonių. Tokią realybę kasdien mato L.Jančorienė. Infekcinių ligų centro vadovės kabineto durys niekada nebūna užvertos, o telefonas visą parą įjungtas.

Gydytoja Ligita sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.

Infekcinių ligų centro vadovė darbo valandų neskaičiuoja. Dieną ji pradeda ankstyvą rytą, o baiga vėlyvą vakarą. Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.

L.Jančorienė ne tik atsidavusi savo srities specialistė, universiteto dėstytoja, konferencijų dalyvė ir pranešėja, mokslinių straipsnių autorė. Pirmiausia ji laiminga moteris santuokoje, suaugusių dukterų mama, dviejų anūkų močiutė ir draugų būrelio siela. Jai, kaip ir daugeliui šiuo nelengvu etapu, teko iš esmės pakeisti įpročius, poreikius, bendravimą su artimaisiais.

Ši moteris mane sužavėjo ne tik dvasios stiprybe, mokėjimu stojiškai atlaikyti sunkumus, įveikti nenumatytas kliūtis, bet ir gebėjimu mėgautis mažais džiaugsmais, kiekviename žingsnyje ieškoti įkvėpimo. Tiesa ta, kad norint nuveikti didelius darbus reikia įkvėpimo. Ir jis nebūtinai turi būti susijęs vien tik su atsidavimu profesijai.

Profesorei tai gali būti ilgas pasivaikščiojimas, kai galima ramiai kvėpuoti, stebėti metų laikus ir kalbėtis su mylimu vyru apie tai, kas guli ant širdies, tai gali būti dviračių žygis su draugais, filmų žiūrėjimas, šeštadieninės jogos pratybos ar svajonės apie tolimas keliones, kurios šioje realybės paletėje atrodo neįmanomos, bet, Ligitos įsitikinimu, jų tikrai dar bus ne viena.

Kai paklausiau, kaip ji reagavo, kad tapo Metų moterimi, medikė tikino, jog žinia jai buvo visiškai netikėta.

„Nesijaučiu labai nusipelniusi. Gyvenu įprastą gyvenimą, dirbu pasirinktoje srityje. Manau, kad yra ir kitų moterų, vertų laimėti. Gal lėmė tai, kad šie metai išskirtiniai, man tekęs išskirtinis vaidmuo. Kita vertus, gal dabar yra tas laikas, kai profesinės pastangos turi būti kaip nors vainikuotos.

Man nėra lengva. Turiu dėti daug pastangų, kad galėčiau gyventi taip, kaip dabar gyvenu. Tačiau niekada nesu pajutusi, kad pavargau nuo ligonių ar bendradarbių. Gal kiek labiau pavargstu nuo organizacinio darbo, nes tenka spręsti daug įvairių reikalų, bet išsimiegu ir vėl jėgos sugrįžta“, – kalbėjo L.Jančorienė.

Kai šiek tiek anksčiau, dar prieš šį interviu, kalbėjomės su Infekcinių ligų centro vadove, užsikrėtusių COVID-19 infekcija skaičius šalyje per dieną siekė apie 200. Tada laisvų lovų Infekcinių ligų centre sergantiesiems buvo pakankamai. Aš jos lyg iš fantastikos srities, netikėdama, kad įvykiai gali taip pasisukti, paklausiau, kas nutiks, jei užsikrėtusiųjų bus tūkstantis, du ar net daugiau.

Profesorė sakė, kad valstybė tam turi ruoštis: „Jei mūsų organizuojančios ligoninės stacionare pacientams neužteks lovų, turės būti atidaryti kiti stacionarai atraminėse ligoninėse. Niekas papildomų darbuotojų neduos, lovų daugiau neatsiras.“

Praėjo vos pora savaičių, ir blogiausios prognozės ėmė pildytis.

„Užsikrėtusieji COVID-19 infekcija į ligoninės priimamąjį važiuoja nuolatos, tai procesas, kuris nesustoja. Santaros klinikų Infekcinių ligų centre laisvų lovų nebeliko. Tad nemažą pacientų skaičių iš priėmimo nukreipiame į kitas ligonines.

Situacija labai įtempta. Ne vienam medikui teko ir pačiam patirti pandeminio viruso sukeltos ligos požymius, dauguma iš jų su infekcija susidūrė būtent darbe“, – kalbėjo profesorė.

– Šie metai neabejotinai giliai įsirėš į atmintį.

– Ilgą laiką dirbome šimtametėje Infekcinių ligų ligoninėje Žvėryne. Į naujas patalpas Santaros klinikose persikraustėme pernai gruodžio pabaigoje. Galima sakyti, iki pandemijos likus pustrečio mėnesio. Viso kolektyvo kartu su pacientais perkraustymas iš vienų patalpų į kitas buvo tikras iššūkis ir didžiulis stresas. Mes su kolegomis stengėmės, kad žmonės patirtų kuo mažiau įtampos, bet visiškai to išvengti neįmanoma.

Įsikėlus į naują pastatą buvo iškilę daug buitinių problemų, kai kur trūko baldų, kompiuterių. Pirmas kelias savaites dirbome slaugytojų postuose turėdami vos vieną kompiuterį, prie kurio pretendavo prieiti tiek gydytojas, tiek slaugytoja, tiek rezidentai. Pamažu viskas sustojo į įprastas vėžes.

Infektologo specialybės neprestižiškumas pasireiškė ne tik tuo, kad ilgai Lietuvoje infektologai neturėjo padorių darbo sąlygų, bet ir buvo menkai vertinamas infekcinių ligų gydytojo darbas. Atrodė, kad tokių specialistų niekam nereikia. Geriausi medicinos studentai netroško rinktis infekcinių ligų rezidentūros. Neviliojo mažas atlyginimas, prastos darbo sąlygos, neaiškumas, kaip bus su šia specialybe ateityje.

Kai prieš septynetą metų buvo pradėtas projektuoti naujasis Infekcinių ligų korpusas Santaros klinikose, kažkoks valdininkas nusprendė, jog Infekcinių ligų centrui nereikia reanimacijos padalinio, kad šiuolaikinis infekcinių ligų priėmimo skyrius gali tilpti vos keliuose nedideliuose izoliaciniuose boksuose. Kai vos tik spėjus įsikurti naujame pastate mus užklupo koronaviruso pandemija, niekam nebeliko abejonių dėl tų dalykų, kuriuos mes regėjome iš anksto, bet pakeisti jau nieko nebegalėjome.

Kai pradėjo augti sergamumas koronavirusine infekcija Europoje, metas buvo nepalankus – vasaris, kovas, kai žmonės gali dažniau sirgti gripu arba kitomis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Kai paaiškėjo, kad siaučiantis virusas gali būti ne gripas, o kažkas kitas, ko mes dar nepažįstame ir kas gali sukelti sunkią ligą, išsigandę žmonės pradėjo plūsti dėl galimybės išsitirti.

Kiekvienas žmogus, kuris tuomet kreipėsi dėl kvėpavimo takų infekcijos, buvo vertinamas kaip potencialiai užsikrėtęs koronavirusu. Tad kol nesulaukdavome tyrimų rezultatų, negalėjome žmogaus išleisti į namus. Atsakymas ateidavo per 8–12 valandų. Būdavo, einu vidurnaktį koridoriumi, o jis visas nusėtas žmonėmis – kas sėdi ant kėdžių, kas ant grindų ar ramsto sienas.

Galiausiai Santaros ligoninėje buvo sustabdytas planinių paslaugų teikimas. Tokiu būdu atsilaisvino dalis medikų, jie galėjo ateiti į pagalbą infektologams. Ne visi medikai sutiko eiti dirbti su šia nauja ir nežinoma infekcija sergančiais ligoniais, buvo prašoma centrų vadovų, kad jie deleguotų savanorius. Pasiryždavo jaunesni medikai, rezidentai. Pamažu susiformavo darnios gydytojų ir slaugytojų komandos, jos įgavo žinių, patirties ir sėkmingai dirba iki šiol.

Geranoriškai nuotoliniu būdu prisijungė skirtingų specialybių konsultantai, žinomi profesoriai, jie padėjo spręsti įvairias su pacientų diagnostika ar gydymu susijusias problemas, visi drauge dalijomės naujausios literatūros šaltiniais, kūrėme diagnostikos ir gydymo algoritmus.

Visą dieną dirbti su specialiu kostiumu tikrai sunku, trūksta oro, dėl deguonies trūkumo jaučiasi mieguistumas. Pradžioje gaudavome įvairiausių rūšių kostiumų, dalis jų buvo gaunami kaip labdara. Būdavo, kad kostiumų dydžiai ne visai tinkami ar medžiaga nelaidi orui.

Supratę, kad su tokiais kostiumais išdirbti 7–8 valandas sudėtinga tiesiog fiziologiškai, nusprendėme, jog po 4–5 valandų medikai turi turėti galimybę išeiti iš vadinamosios raudonosios zonos, pailsėti žaliojoje zonoje tik su veido kauke ir ten tęsti darbą pildydami būtinus medicininius pacientų dokumentus.

Kai COVID-19 infekcija jau nebuvo siejama tik su įvežtiniais atvejais, Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimą atidaryti mobiliuosius patikros punktus, vėliau – karščiavimo klinikas, tokiu būdu kur kas pagerėjo tyrimų prieinamumas, o asmenų, norinčių išsitirti, antplūdis sumažėjo.

– Vadovas net ir sunkiausiose situacijose neturi rodyti panikos, nerimo, kuo nors skųstis. Reikia mobilizuoti komandą, kelti darbinę dvasią.

– Nebuvo kada galvoti apie riziką. Buvo mažai miego, daug ilgų darbo valandų. Kovo mėnesį pasitaikė tokių parų, kai neparėjau namo, tiesiog likdavau su budinčiais gydytojais, nes, kaip sakiau, dėl testavimo kreipėsi šimtai žmonių. Negalėčiau užsidėti pasaulio gelbėtojos karūnos, bet tai buvo periodas, kai diena maišėsi su naktimi. Dabar šie dalykai jau sustyguoti.

Įsivaizduojama, kad vadovas ateina į susitikimą su bendradarbiais ir sėdasi į boso vietą. Esu ne tokio charakterio. Man tai nepriimtina, nesivadovauju hierarchiniu principu. Visi sėdime prie bendro stalo ir visi esame komandos nariai. Tik man tenka dažniau priimti sprendimus. Kategoriškai juos priimti, kelti balso neišeitų. Kartais daugiau padarau pati negu prašau kitų.

– Iki šiol, nors skaičiai iškalbingi, dalis žmonių netiki naujojo koronaviruso egzistavimu, kiti, net užsikrėtę virusu, nemato rimtos grėsmės nei sau, nei aplinkiniams. Ar dažnai tenka įtikinėti sunkiau sergančius asmenis gultis į ligoninę? Pavyzdžiui, operos solistas Vaidas Vyšniauskas duodamas interviu prisipažino, kad net rimtai susirgęs netikėjo, jog gali grėsti liūdnos pasekmės.

– Su skeptikais ir sąmokslo teorijomis mažai susidūrėme, nes visą laiką buvome šalia ligonių. O dėl Vaido, man iš tikrųjų teko jį įkalbinėti, kad atvyktų į ligoninę, žinant tam tikrus jo rizikos veiksnius ir matant, kaip jo liga progresuoja. Kai galų gale jis sutiko tai padaryti, buvo vakaras, prieš akis laukė savaitgalis. Po poros parų jis atsidūrė reanimacijoje.

– Vasarą atrodė, kad situacija normalizavosi, tačiau dabar skaičiai šoktelėjo į neregėtas aukštumas.

– Vasarą sąlygos virusinėms infekcijoms plisti blogesnės. Rudeniop visi grįžo į auditorijas, repeticijas, mokyklas. Vienareikšmiškai susirgimų daugėja ir daugės. Pandemija neatsitrauks tol, kol neįgysime kolektyvinio imuniteto. Dauguma šaltinių teigia, kad kolektyvinis imunitetas akivaizdžiai matomas tada, kai jį įgyja 70 procentų populiacijos. Žmogus jį gali įgyti arba persirgęs liga, arba pasiskiepijęs.

Žmonėms, persirgusiems koronaviruso infekcija, siūlome tapti imunizuotos plazmos donorais. V.Vyšniauskas ne taip seniai man skambino ir pasidžiaugė, kad grįžta namo po plazmos donorystės. Jis didžiuojasi, kad jo gyvenime įvyko didelė metamorfozė: nuo to momento, kai atrodė, jog infekcija – menka problema, vėliau, kai suprato, kad rimtai serga, ir neišvengė reanimacijos, iki to, kad tapo plazmos donoru, trokšdamas padėti kitiems.

– Teko paaukoti daug savaitgalių, atostogas, reikėjo atidėti gyvus susitikimus su artimaisiais, draugais.

– Pagal charakterį esu linkusi daug dirbti. Man tėvai įskiepijo stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą. Bet žinodama, kad poilsiui turiu labai mažai laiko, stengiuosi neiššvaistyti tų kelių atgaivai skirtų valandų. Laisvalaikį stengiuosi iš anksto kruopščiai suplanuoti: ar eiti į teatrą, ar susitikti su draugais, ar pasivažinėti dviračiais, plaukti baidarėmis, ar pasilikti laiko miegui.

Darbo dienomis dažniausiai miegu penkias valandas. Septintą jau turiu būti darbe, tad iki to dažnai kiek mažiau nei valandą praleidžiu prie kompiuterio, tenka atsakyti į svarbius elektroninius laiškus, pildyti ataskaitas apie naujai hospitalizuotus pacientus.

Darbo metu esu ne tik vadovė, bet ir gydanti gydytoja. Kasdien konsultuoju ambulatorinius pacientus, dažniausiai tai virusiniais hepatitais, erkių pernešamomis ligomis ar ŽIV infekcija sergantys asmenys. Dar dėstau studentams, o kadangi esu Vilniaus universiteto profesorė, privalau užsiimti ir moksline veikla, skaityti pranešimus, rašyti straipsnius, dirbti su rezidentais ir doktorantais.

Visą interviu ir fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?