Kūčias Inga su tėvais ir broliu visuomet sutikdavo pas močiutę. Ten ant stalo būdavo 12 patiekalų. Kartu su pusseserėmis Inga juos kruopščiai skaičiuodavo, po to būtinai visų paragaudavo.
Vėliau vaikai prie eglės deklamuodavo eilėraščius ir sulaukdavo dovanų. Per Kalėdas persikeldavo į tėvų namus. Tai visuomet būdavo didelė giminės šventė, kurioje netrūkdavo gardaus maisto, pokalbių ir, žinoma, gausių dovanų.
„Man, vaikui, būdavo nuostaba, kaip tos dovanos paslaptingai atsiranda po egle. Kaip ir kiekvienas vaikas, be galo laukdavau švenčių ir dovanų. Kalėdų rytą kuo anksčiau atsikeldavau ir bėgdavau žiūrėti, ką man po egle paliko Kalėdų Senelis“, – į vaikystės prisiminimus leidosi Inga.
– O kaip prisimenate pirmąsias Kalėdas su vyru Aivaru?
– Kai pradėjome draugauti su Aivaru, Kūčias švęsdavome du kartus. Dieną vykdavome pas mano močiutę, o vakare – pas jo gimines. Per Kalėdas taip pat svečiuodavomės tiek pas jo, tiek pas mano artimuosius. Būdavo tikros dvigubos šventės.
– Šiemet paminėjote 20-ąsias santykių metines. Kaip per šiuos du dešimtmečius pasikeitė švenčių tradicijos?
– Mūsų tradicijos nepakito. Iki šiol vykstame tiek pas mano tėvelius, tiek pas Aivaro. Pabūname kartu, pasidalijame šventine nuotaika, apsikeičiame dovanėlėmis.
Galbūt atsirado tik viena nauja tradicija – mūsų šeiminis Kalėdų rytmetys. Tuomet nieko neplanuojame, tai būna mūsų laikas. Pakuojame Kalėdų dovanas, pabūname drauge, niekur neskubėdami papusryčiaujame. Tik vėliau vykstame aplankyti artimųjų.
– Kokią įsimintiniausią dovaną esate gavusi?
– Tikrai negalėčiau išskirti vienos. Galiu pasakyti, kad visuomet, kai ko labai labai užsinoriu, Kalėdų Senelis tai išpildo.
– Kokią mieliausią dovaną esate įteikusi?
– Kai buvau maža mergaitė, Kalėdų Senelis atnešdavo dovanų tik man ir broliui, o aš labai norėdavau, kad ir tėveliai gautų. Bet pastebėjau, kad visą laiką jas gauname tik mudu su broliu. Tad, dar būdama moksleivė, vykdavau į parduotuves ir iš visos širdies rinkdavau dovanas tėveliams, kad ir jie ryte būtų nustebinti.
– Kaip atrodo jūsų šventinis stalas? Pasidalinkite, ką gaminate pati?
– Per giminės šventes turime tradiciją, kad kiekviena šeimininkė atneša po vieną ar du savo pagamintus patiekalus. Mes dažniausiai esame atsakingi už desertą.
Beje, jau ilgą laiką visus šventinius patiekalus pasisiūlo paruošti Estela. Tiek per Velykas, tiek per mano gimtadienį daugeliu patiekalų rūpinasi ji. Iš ryto atsikelia ir pagamina keturių ar net penkių patiekalų vakarienę.
Dukrai tai labai patinka, ir kuo toliau, tuo dažniau jai užleidžiu virtuvę. Mano pagalbos jai reikia labai minimaliai.
– Šventės, rodos, jūsų kasdienybė. Rengiate vaikams įspūdingus gimtadienius, minite įvairiausias progas. Kaip 2020-ieji, kai dėl koronaviruso pandemijos teko laikytis griežtų ribojimų, pakeis jūsų švenčių tradicijas?
– Mano vaikų gimtadieniai šiemet visai neblogai praėjo: Gabrieliaus buvo vasario mėnesį, jį pavyko atšvęsti su draugais, o Estelos – gegužės pabaigoje, tad palaukėme, kol baigsis karantinas, ir po mėnesio turėjome galimybę paminėti gimtadienį.
Tik mūsų su vyru gimtadieniai nukentėjo, nes dažniausiai per juos išvykstame į trumpą kelionę pabūti tik dviese. Šiemet juos paminėjome šeimos rate.
– Kaip prie jūsų sprendimo gyventi aktyvų viešą gyvenimą prisitaikė vyras Aivaras ir vaikai?
– Viešumą jie priėmė natūraliai. Su vyru susipažinau, kai daugiau mažiau buvau žinoma. Tuomet mano tėtis buvo premjeras. Mūsų šeimoje nėra akcentuojamas viešumas. Joks išskirtinumas, kad esi viešas asmuo.
Mano manymu, tai suteikia daugiau pareigų nei privilegijų, nes turi reprezentuoti savo šeimą, negali elgtis neatsakingai.
Viešumas turi ir savo privalumų – didesnis pažįstamų ratas, daugiau galimybių greičiau išspręsti vienus ar kitus klausimus, problemas, galimybė daryti įtaką savo pareiškimais, nes mūsų žodžius skaito ir girdi didesnė auditorija.
– Su Aivaru atrodote ideali pora. Ar tarp jųdviejų pasitaiko nesutarimų?
– Esame normali pora, kuri pykstasi ir taikosi, bet moka kalbėtis ir išspręsti kilusius barnius.
Pagrindinis dalykas yra meilė. Turi mylėti žmogų ne dėl fizinio grožio, socialinio statuso ar piniginės dydžio. Turi mylėti žmogaus vidų, priimti tokį, koks jis yra.
Pora privalo gerbti vienas kitą – priimti vienas kito poreikius ir svajones. Jei ugdomi šie dalykai, ateina laikas, kai pora susiklijuoja, viskas pereina į brandesnius santykius, tuomet ir pykčių būna mažiau. Susipykti juk visuomet galima, bet reikia mokėti ir susitaikyti.
Mūsų poroje taikytis labiau yra linkęs Aivaras. Aš esu labiau užsispyrusi, galiu ilgai laikytis įsikibusi savo. Džiaugiuosi, kad Aivaras yra tas žmogus, kuris man nusileidžia, net jei kartais būnu neteisi. Jis moka prieiti, sušildyti santykį ir išspręsti problemas.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
