Bet tai dar ne visos priežastys, kodėl ji taip ilgai delsė. Pirma jai rūpėjo karjera. Savo profesijoje Gytė norėjo pasiekti aukštumų ir jų pasiekė, tai byloja daugybė sertifikatų ant jos kabineto sienų. Daugelį grožio procedūrų Lietuvoje ji atliko ir įdiegė pirmoji, tad šiandien gali skambiai pasakyti: „Aš nepaisau biologinio amžiaus“ ir linksmai nusikvatoti.
G.Grigonytės fotografija puošė 2002 m. birželio 7 d. „Stiliaus“ viršelį. Ji buvo pavadinta skulptore su skalpeliu, viena perspektyviausių plastinės chirurgijos specialistų Lietuvoje. Jauna, neseniai savarankiškai pradėjusi dirbti chirurgė tada pareiškė – pirma darbas, karjera, o motinystė palauks.
Nuo to laiko prabėgo daugiau nei 18 metų, pilnų įvairių įvykių, siekių ir laimėjimų. Su Gyte susitikome pokalbio jos vyro įkurtoje įvairias gydymo ir grožio paslaugas teikiančioje GK klinikoje. Čia dirba ir ji pati, nors, sakė, su vyru susitinka retai – prasilenkdami koridoriuje reikalus aptaria per dvi minutes.
– Ar pasiteisino planas „pirma darbas, karjera, o motinystė palauks“?
– Šimtu procentų! Savo gyvenime nieko nekeisčiau. Esu laimingas žmogus, nes turiu gerų draugių ir nuo pirmos klasės, ir nuo studijų laikų ne vieną, ne dvi, o dešimt – viena jų dirba anesteziologe Niujorke. Mudvi gimdėme panašiu metu.
Bet man buvo įdomu ir jos paklausiau: „Irute, jeigu atsuktum laiką atgal, ar ką nors keistum?“ – „Nieko.“ Viskas susiklostė idealiai – turi pagrindą po kojomis, turi darbą. Pamažu gyvenimas stabilizuojasi, ateina laikas, ir tu subręsti, nes turi subręsti šeimai ir vaikams. Vieni subręsta 26 metų, kiti – 39-erių.
Tai buvo labai protingas pasirinkimas. Keičiasi Lietuvos moterų gimdymo amžiaus vidurkis – vejasi užsienio. Dabar jau nieko nestebina, kad geriausias amžius gimdyti – 30 metų ar su trupučiu metų. Tai anais laikais buvo neįprasta.
– O kur surasti tą mygtuką – va, 30-ies ateis meilė, įvyks vestuvės, gims vaikas – ir jį paspausti? Jūsų vyras Karapetas anais laikais važiavo, važiavo, važiavo traukiniu iš Jerevano į Rygą – ir šast, išlipo Kaune. Nei iš šio, nei iš to, Rygos taip ir nepasiekęs. Gal jūs paspaudėte kokį nors slaptą mygtuką, kad jis išliptų Lietuvoje?
– Manau, kad kiekvienas žmogus sutinka savo antrąją pusę. Aš tuo tvirtai įsitikinusi. Bet ar tu tą žmogų atpažįsti kaip savo antrąją pusę ir neleidi jam praeiti pro šalį? Manau, labai daug žmonių gyvenime prasilenkia. Galbūt jie ir susitinka, ir pabendrauja, bet jie arba nesupranta, arba neįvertina, kad čia – antroji jo pusė. Gyvenime labai dažnai ta galimybė duota, tik reikia sugebėti tai įžvelgti.
Man pasisekė. Ir jeigu tu iš tikrųjų ją – tą antrąją pusę – sutinki ir tai supranti laiku, koks skirtumas, ar po metų, trejų ar penkerių įforminsi santuoką? Tai jau nieko nekeičia.
– Kodėl taip ilgai draugavote su būsimuoju vyru – net septynerius metus? Pasipykdavote, išsiskirdavote ir vėl susitikdavote?
– Taip. Kai susipažinome, aš buvau gydytoja rezidentė, intensyviai mokiausi. Rezidentūra chirurgijoje reiškia, kad tu ligoninėje miegi kas trečią ar ketvirtą naktį, būna daug budėjimų, tiesiog fiziškai neturi laiko pasimatymams.
Tada bendrosios chirurgijos rezidentūra trukdavo ketverius metus, visas chirurgijos specialybes perėjome. Po to dar pusantrų metų – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos rezidentūra...
Mudu su Karapetu buvome brandžios asmenybės ir tai abu suvokėme labai aiškiai. Norint kurti šeimą, reikia suprasti ir prisiimti atsakomybę, kad turėsi jai skirti laiko. Negali matytis su šeima kas trečią ar kas ketvirtą naktį.
Daug kas šeimą sukūrė mokydamiesi rezidentūroje. Iš mano bendramokslių, kurie susituokė studijuodami ar rezidentūros metu, dėl didelio darbo krūvio, budėjimų, nemigos naktų, streso ir labai intensyvaus mokslo maždaug 80 proc. išsiskyrė. Tai – natūralu.
Kartais turi išlaukti, subręsti ir atsistoti ant kojų. Be to, labai svarbu pasitikrinti, ar tai tas žmogus, kuris skirtas tau. Mes tai pasitikrinome.
– Per tuos septynerius metus?
– Taip. Kurį laiką buvome ir išsiskyrę, bet pamatėme, kad vienas be kito negalime gyventi. Tada ir į santuoką žiūri visai kitaip. Nes supranti, kad ta santuoka bus vienintelė – tam tu subręsti. Iki to taško prieini sąmoningai, per ilgą laiką ir įsitikini – taip, tai yra tas žmogus.
Sakyčiau, mums net pasisekė. Jeigu greitai būtume susituokę, paskui išsiskyrę, kyla klausimas, ar būtume gyvenime vėl susitikę ir buvę kartu? Per daug viskas tada komplikuojasi. Kadangi mes buvome laisvi žmonės, susitikome vėl.
– Apie santuoką pasakojate lyg apie disertaciją. Bet juk meilė – tai emocijos, jausmai, audros.
– Taip, emocijos. Bet visą laiką jas patikrini. Tačiau tai priklauso nuo žmogaus.
Viskas priklauso nuo žmogaus. Vieni tuokiasi spontaniškai, spontaniškai ir skiriasi. Po kelių mėnesių, po metų.
Kiti eina santuokos link po truputį, iš lėto, pasitikrina savo jausmus, viską įvertina, apgalvoja, pasveria ir supranta, kad jam skirtas būtent tas žmogus, o ne kitas.
Kas geriau, nežinau. Skirtingi žmonės ir skirtingi variantai. Bet, manau, būtų geriau, jei skyrybų būtų mažiau.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
