Interviu metu Gintarės pasakojimas lyg fontanas liejosi kaskadomis, po kurių būdavo pauzės ir nutylėjimai.
Šios moters gyvenimas – su visomis spalvomis: nuo skaisčiai baltos iki nykiai tamsios.
Ji žino, kas yra ankstyva šlovė, ką reiškia nulipti nuo didžiosios scenos. Jos kelyje netrūko tragiškų išgyvenimų, ji turi aibę paslapčių, kurių ne visas nori atskleisti, o kartais prieštarauja pati sau.
G.Jautakaitė – popdainininkė, pianistė, kompozitorė, poetė, dailininkė. Būdama 16 metų ji įdainavo Monikos partiją pirmajame lietuviškame miuzikle – Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“, kuris su didžiuliu pasisekimu buvo rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.
Miuziklo daina „Kregždutės, kregždutės“ tapo hitu. Tyras Gintarės balsas skambėjo koncertų salėse Lietuvoje, Maskvoje, tuomečiame Leningrade. Ji turėjo pulkus gerbėjų.
Tačiau Gintarės dainos tuometėje Sovietų Sąjungoje buvo nutildytos, kai, ištekėjusi už amerikiečio, 1982-aisiais ji emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuo tų metų ji yra JAV pilietė. Amerikoje Gintarė susilaukė trijų vaikų: Jasono (34 m.), Martyno (33 m.) ir Elizabeth (15 m.). Ji tvirtino, kad visi vaikai puikiai kalba lietuviškai.
– Gintare, gal planuojate grįžti gyventi į Lietuvą, kur labai gražiai pradėjote savo muzikinę karjerą ir turėjote daugybę gerbėjų?
– Kai yra ne vienas, ne du, o trys vaikai, ir visi ne Lietuvoje, turiu apie tai pagalvoti. Mano sūnūs jau suaugę, bet tai nereiškia, kad galiu juos mesti, nors jie mane jau metė. Man norisi būti arčiau jų. Gal dėl to, kad mes labai gerai sutariame.
Atsikeliu rytą – ir mintis, kad reikia gyventi Lietuvoje. Jeigu žiūrėčiau iš taško, kad esu tik pati sau svarbi, iš karto gyvenčiau Vilniuje.
Bet po pietų pradedu graužtis, kad esu egoistė, todėl man reikia gyventi arčiau vaikų. Taip ir mėtausi dėl tos gyvenamosios vietos, negaliu kol kas apsispręsti.
Man didžiausias gyvenimo malonumas – tinginiauti prie jūros. Iš Džeksonvilio, kur gyvenu, iki jos – 10 minučių kelio. Niekur kitur taip neatsijungiu, kaip paplūdimyje.
Be vandenyno negaliu gyventi. Turbūt niekur kitur negalėčiau gyventi, jei vanduo nebūtų už 10 minučių kelio, nebent Niujorke.
– Nepaisant to, jog jūsų santuoka su pirmuoju vyru Thomu iširo, turbūt esate jam dėkinga, kad pačioje jaunystėje jus išvežė iš už geležinės uždangos į laisvą Vakarų pasaulį?
– Jis išgelbėjo mano gyvenimą. Labai gerai prisimenu, kaip mes čia gyvenome, kaip mane sekė KGB. Man iš čia reikėjo bėgti. Už tai aš jam dėkinga visą gyvenimą. Mes iki šiol – labai geri draugai, artimi.
Thomas Maskvoje dirbo didelėje amerikiečių kompanijoje. Mes susipažinome Maskvoje mano koncerte. Buvome labai jauni, gražiai vienas kitą papildėme.
Aš suaugau Vakaruose. Jie man padarė didžiulę įtaką. Vakarai mane sutvarkė. Buvau labai netvarkingas žmogus visais atžvilgiais: visur vėluodavau, negerbiau nei kitų teritorijos, nei laiko. Amerikoje labai staigiai persiorientavau. Dabar aš niekur nevėluoju. Jeigu vėluoju, tai mane pykina.
Bet taupyti pinigų neišmokau ir turbūt niekada neišmoksiu. Nė uždirbti neišmokau.
Aš niekada darbo neturėjau, tik gaudavau honorarus už koncertus, filmus, už savo kūrybos muziką. Kai darai, ką nori, nuo vaikystės, nelaikai to darbu. Mano pomėgis tapo mano aistra, mano gyvenimu.
– Thomas – dviejų suaugusių jūsų sūnų Jasono ir Martyno tėvas. Kodėl skyrėtės su žmogumi, kuris, kaip sakote, išgelbėjo jūsų gyvenimą?
– Neįsimaišė trečias asmuo į mūsų santuoką. Tose pirmose vedybose man net mintis į galvą neateidavo žvalgytis į tuos, kurie į mane žvilgsnius mėtydavo.
Skyrybų priežastys buvo ne dėl buitinių, socialinių, o dėl religinių, filosofinių dalykų.
Mūsų skyrybos buvo labiausiai netradicinės, kokias tik galima įsivaizduoti. Mes dar dvejus metus po skyrybų gyvenome normaliai, nei tėvai nežinojo, nei vaikai. Iš tikrųjų mums abiem labai gaila, mes iki šiol esame labai geri draugai, bet aš kitaip negalėjau.
– Gailėjotės, kad išsiskyrėte?
– Taip, po kiek laiko. Mes buvome nesubrendę šitam klausimui. Tai reikėjo atsakingiau apsvarstyti.
Abu supratome, kad tokių žmonių kaip mudu vienas kitam sunku surasti. Mudu puikiai papildėme vienas kitą. Užauginome vienas kitą. Išpuoselėjome.
Aš nesupratau jaunystėje, ką reiškia vedybos. Kad vedybos – tai vienas kito kaip asmenybės užbaigimas. Vedybos žmones keičia ir turi keisti į gera. Kai kurie žmonės labai stiprūs, užsispyrę, kai kurie sugadina vienas kitą. Bet kad vedybos jokios įtakos žmogui nedarytų, taip nebūna ir tai neįmanoma.
Man atrodo, kad aš – kaip ir šeimos žmogus, nors mano profesija man neleidžia juo būti. Muzikantas – tai ne šeiminė profesija.
– Bet jūs auginote tris vaikus.
– Vaikai tam netrukdo, bet kol jie maži, muzikos nėra metų metus. Gali pagroti, bet iš to nieko nebus.
Fortepijoną buvau užrakinusi dvejiems metams, nes mano berniukai gimė vienas po kito – tarp jų 14 mėnesių skirtumas.
Pagrodavau jiems lopšinių, bet scenos prisiminimai tada man buvo labai skaudūs. Labai labai skaudūs. Buvo pati jaunystė – 25–26 metai.
– Ir jūs norėjote išsiveržti iš šeimos aplinkos, lipti į sceną, daryti karjerą Amerikoje, o ne sėdėti namie su vaikais?
– Oi, ne. Aš viską ramiai užbaigiau, nes mano vedybos buvo labai laimingos. Nieko nenorėjau, muzikos nekūriau.
– Nesuprantu, kaip žmogus gali bėgti nuo laimės.
– Įvairūs dalykai yra tragedija, ne vien žmogiškieji. Tragedija gali būti tai, kad nebesusikalbi su žmogumi esminiais gyvenimo klausimais, ir tai nebūtinai turi būti alkoholis, neištikimybė ar lošimas.
Aš esu romantikė. Plauti, skalbti, valyti, kepti – nekenčiu tokių dalykų. Aš noriu taip: vedybų, kurios man leidžia būti šeimoje tuo, kuo esu. Bet kai turi mažų vaikų, negalvoji apie savo muziką. Tas ilgesys ateina po kokių 5–6 metų.
Laimingose vedybose nėra kūrybos. Tam tu nesi nusiteikęs, tavo viduje – palaima. O kūryba iš palaimos neateina. Kūrybai reikia maišto ir sumaišties. Tada kyla akstinas pabėgti iš šio pasaulio į kūrybą.
O iš laimingų vedybų kur tu gali bėgti? Tu nenori niekur bėgti. Mano tokia prigimtis – man reikia, kad būtų problemų, tada aš einu į muziką.
– Jeigu reikėtų viską pradėti iš naujo, ką keistumėte ir darytumėte kitaip?
– Oh my God! (O, Dieve!). Nieko nekeisčiau. Viskas būtų taip, kaip buvo.
Iš jokių laimingų vedybų aš niekada nebūčiau grįžusi į muziką. Skyrybos mane grąžino į muziką. Pradėjau važinėti į Londoną, o išvažiavau ten 1994-aisiais.
Tada parašiau geriausius savo kūrinius. Kai 1997-aisiais garsios muzikos įrašų kompanijos „Sony“ ir EMI su manimi pasirašė sutartį, buvau pirmoji ir vienintelė iš visos Sovietų Sąjungos ir iš tuomečio socialistinių šalių bloko.
Tiesa, keleri metai iki manęs jie buvo padarę įrašą, kur Vytautas Landsbergis atlieka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius. Vakarų leidėjai labai sunkiai pasirašo sutartis su žmonėmis, kurie yra ne anglai ir ne amerikiečiai.
Mano muziką atrado garsus prodiuseris Ray Williamsas. Jis mane susirado per Londono prodiuserius. Aš Londone būdavau dažnai, ir mano Jasonas gimęs Londone.
Mano vyras ten turėjo labai daug draugų, mes nuolat ten puotaudavome visokiose viršūnėse. Ir vieną kartą R.Williamsas mane pasikvietė į savo biurą.
– Jums nereikėjo pačiai jo ieškoti? Kelią iki didžiosios scenos ir tokių galingų sutarčių beveik visi nueina kruvinomis pėdomis.
– Ne, man to nereikėjo. Mano vyras Londone turėjo tiek draugų, įvairių pažįstamų. Vyro draugams dovanodavau savo kasetes. Mano vyro bosas pažinojo R.Williamsą. Man atrodo, jis R.Williamsui parodė tą juostą. Mano muzika jam padarė įspūdį. Metus su juo darėme įrašus, bet manęs jam nepavyko prastumti.
Su tais įrašais skynėmės toliau, kol R.Williamsas mane supažindino su prodiuseriu Gussu Dudgeonu. Jie abu dirbo su Eltonu Johnu.
Turėjo praeiti kokie ketveri metai, galbūt „Sony“ viršūnėse pasikeitė koks nors direktorius, o gal net keli pasikeitė, ir staiga jiems mano muzika patiko.
– Pagal sutarties sąlygas muzikos gigantas EMI planavo išleisti šešias jūsų autorinės muzikos plokšteles. Tačiau 2000 m. pavasarį pasirodė tik viena – „Earthless“. Gražiai startavusi jūsų tarptautinė karjera neįsibėgėjo. Kodėl?
– Karjera įsibėgėjo. Aš grįžau iš Londono į Ameriką paskui vaikus. Nors su Thomu buvome išsituokę, mudu vis tiek buvome artimi, jis pas mane apsistodavo, kai būdavo Anglijoje.
Kadangi nekėlėme skandalų, mūsų skyrybos buvo labai taikios ir labai skaudžios. Mes neturėjome advokato, teisėjo, buvo tik pasirašyti popieriai.
Dėl to mes susitarėme, kad vaikus turiu aš. Kai jie paaugs, juos pasiims jis. Ir kai vaikams sukako 13 ir 14 metų, jis pareiškė, kad dabar juos išsiveža į Ameriką, nes dabar – jo eilė. Visi metai buvo labai įtempti, aš nenorėjau jų atiduoti. Tada jis įvairiais būdais juos prikalbėjo, kad jie gyvens Niujorke, ten pastatė namą.
Aš turėdavau filmavimus, koncertus, bet ant galvos buvo toks stogas – blogyn ir blogyn: vaikus išveš. Ir išvežė. Maniau, kad ištversiu, bet... Jie išvažiavo, ir aš subliūškau kaip balionas per metus. Mažiau nei per metus.
Ne tik ilgesys kamavo – man tai buvo tragedija. Man nusviro rankos, nieko negalėjau daryti.
Aš taip išgyvenau, kad nenuvažiuodavau į kokį nors filmavimą ir kompanijai pradingdavo labai daug pinigų.
Mes pradėjome pyktis su kompanija. Jie nežinojo, kas darosi mano gyvenime, aš jiems nepasakojau. Žinojo tik mano vadybininkas ir jo žmona.
Su vaikais gyvenome nuostabiuose namuose prie Oksfordo. Jie turėjo visą antrąjį aukštą, savo kambarius, kur buvo supamieji arkliukai, prie lubų pritvirtintos supamosios lovos.
Jie statė visokius gražius dalykus, konstravo. Ir kai jie išvažiavo, tas aukštas, tie kambariai mane varė į neviltį.
Kai vaikas numiršta, tėvai į jo kambarį ilgai negali įeiti. Man buvo lygiai taip pat – jie buvo nuo manęs per vandenyną. Nuo jų gimimo nebuvau buvusi be jų.
Jie man buvo viskas, mano šeima. Jie turėjo kelias tarnaites, kurios po mokyklos man juos atveždavo į Londoną į koncertus arba ten, kur mane filmuodavo. Jie žaisdavo biliardą su Eltono Johno, „Queen“ žmonėmis to net nežinodami.
Į muziką po skyrybų mečiausi dėl berniukų, ne dėl savęs. Todėl, kad jie skyrybas labai sunkiai išgyveno. Aš norėjau jiems sukurti atskirą pasaulį, kad nuslopinčiau jų liūdesį, skyrybų traumą, kad jie gyventų linksmai. Ir pagalvojau – aš dar galiu.
Galiu dar kartą pradėti savo karjerą. Ir nusprendžiau – visas savo jėgas mesiu į tai, kad savo muzika užkariaučiau pasaulį.
– Retai moteriai tai įmanoma. Jūsų net įvaizdis buvo nekomercinis. Romantiška, labai graži, suknelė iki žemės, nei gilių iškirpčių, nei skeltukų, pro kuriuos boluotų nuogas kūnas.
– Tai – Amerikos skonis. Amerikos įvaizdis – Madonna. Anglijoje atlikėjo įvaizdis visai kitoks. Aišku, kad šiais laikais moteriai įmanoma padaryti pasaulinę karjerą.
Žiūrėkite, kokią puikią karjerą padarė Beyonce, Pink, Lady Gaga, Imogen Heap.
– Ar jums nebuvo pakišę kojos alkoholis, narkotikai? Daugelis pramogų pasaulio žmonių sielvartą plauna vynu, degtine, viskiu.
– Niekada gyvenime. Aš net kavos negeriu. Gal net būtų buvę geriau, kad būčiau galėjusi išgerti, rūkyti, bet aš niekada neieškodavau tokios „pagalbos“.
Niekada nebuvau pakėlusi cigaretės prie burnos. Išgeriu tik taurę šampano.
Aš neturėjau jokio palaikymo. Negalėjau rašyti muzikos. Nieko negalėjau daryti, tik ištisai slapčiomis skraidžiau į Niujorką.
– Ar šou pasaulyje neteko patirti seksualinių priekabių?
– Niekada! Nei Lietuvoje, nei kitur. Beveik visi šou verslo vyrai – gėjai. O su kuo kiti miega, nežinojau. Dainininkių didelės nosys ir nuplikę pakaušiai, jiems tokių nereikia. Jie ima modelius.
Ką jūs, man buvo daugiau kaip trisdešimt. Kai su jais eidavome į pokylius, naktinius klubus, ten 16 metų modeliai sukinėdavosi. Nuolat. Man klubuose buvo būtina rodytis. Kad nufotografuotų. Per vakarą į 5–6 klubus papuldavau. Būdavo, jie nuveža, ten pašoku vieną šokį, pafotografuoja. Tada nuveža į kitus.
Taip, jie buvo „diedukai“ – 48–49-erių milijardieriai ir šalia – 16 metų modeliai. Mes, tokios kaip Björk ir aš, darbą dirbome. Na, kas miegos su Björk, ar jūs juokaujate? Kad ir sumokėtų, niekas nemiegotų.
– Pagal sutarties sąlygas „Sony“ jūsų muzika priklauso net 20 metų. Kadangi sulaužėte sutartį su „Sony“ ir EMI, turbūt kompanijai turėjote sumokėti labai daug pinigų?
– Buvo labai didelė problema nutraukti sutartį. Bet mano advokatas, kuris sudarė tą sutartį, mane ištraukė sėkmingai. Už jo darbą teko sumokėti, atrodo, 20 tūkstančių svarų sterlingų. Jokio teismo nebuvo.
Mano kompaktinės plokštelės įrašai, išleisti „Sony“, yra internete. Bet man tų įrašų negalima naudoti. Jeigu kas nors kurtų apie mane filmą, turėtų gauti „Sony“ leidimą naudotis tuo vaizdo įrašu.
„Sony“ nuosavybė – visos mano dainos ir įrašai, EMI nuosavybė – kompaktinė plokštelė ir visi vaizdo klipai.
– Ar tas dvaras keli kilometrai nuo Oksfordo, kuriame gyvenote su vaikais, – buvusio jūsų vyro Thomo nuosavybė?
– Ne. Tai buvo jo dovana man. Bet aš taip skuodžiau atgal į Niujorką, kad pardaviau tą dvarą, o savo mašinas palikau draugėms.
Iškart nusipirkau butą Niujorke. Bet paskui ir jį pardaviau.
– Pati paslaptingiausia jūsų santuoka – antroji. Ištekėjote už diplomato ir kurį laiką gyvenote Vašingtone. Kokių pamokų išmokote šioje santuokoje?
– Vedybos – tai kompleksiškas, rizikingas, sudėtingas, žiaurus dalykas. Tu vediesi visą giminę, visą jos praeitį, visą genetiką, visas ligas, visos giminės viltis, savo ateitį, savo vaikų lemtį ir ateitį.
Tai taip rimta, tad kaip galima pasikliauti kažkokiu įsimylėjimu, kai tau 19 ar 21-eri, ir pakabinti tolesnę kartų raidą ant Romeo ir Džuljetos emocinio rūko, kuris netrukus išsisklaido?
Tos mano vedybos buvo trumpos. Dėl to niekada apie jas nekalbu. Bet yra toks dalykas – tekėjimas iš nevilties. Du dalykai negali būti daromi iš nevilties – negalima eiti į vienuolyną ar rinktis dvasininko kelio ir negalima tuoktis.
Pirmasis – visada dėl tikėjimo, antrasis – dėl meilės. Tik gyvūnai neturi vilties. Mes visada ją turime. Aš tekėsiu, kol pasiseks, nes vedybos yra loterija.
– Amerikoje su trečiuoju sutuoktiniu informacinių technologijų specialistu Keithu McCurdy susilaukėte dukters Elizabeth. Keithas žavėjosi jūsų muzika, kurį laiką buvo jūsų vadybininkas, tačiau ir su juo pasukote skirtingais keliais.
– Mes išsiskyrėme, sakykime, praėjusiais metais. Bet aš nieko nedaryčiau kitaip, nes turiu nuostabią dukrą. Mes išvažiavome į Meino valstiją, ant vandenyno kranto. Man norėjosi ramybės. Ten koncertavau, bet ne tiek daug.
Man buvo labai smagu turėti tą mergytę, buvo įdomi antroji motinystė.
Pradėjau visai kitus „žanrus“ savo gyvenime – įstojau į ekologinės mitybos ir medicinos institutą Niujorke ir baigiau jį. Dėl tos mergaitės. Auginau daržoves, mokiausi groti arfa, vairuoti laivus, turėjau japonų draugų, mokiausi japonų kalbos, dainavau chore. Aš įėjau į visai kitą gyvenimo kelią. Be šokinėjimų ant scenos.
Man atsibodo technika – tu scenoje dainuoji ir tau reikia mikrofono, garso kolonėlių, garso stiprintuvų, sintezatoriaus, efektų. Man nusibodo tas katafalkas. Ir su tuo vaikeliu ant rankų sukau galvą – na, ką čia man dar sugalvoti, ko muzikoje dar nepadariau? Ir sugalvojau – dabar grosiu klasiką.
Ir grojau Fredericką Chopiną, Sergejų Rachmaninovą, Ferencą Lisztą, Johanną Sebastianą Bachą. Man gerai sekėsi.
– Su Keithu buvote laiminga?
– Labai. Kol Trumpas neatėjo. Amerikoje labai daug problemų. Ir dėl politikos, ir dėl kitų dalykų.
Žinote, kai žmonės nesusikalba dėl ko nors, gali būti ir mažos priežastys, gali būti ir didesnės. Ir kai jau daug metų nebesusikalbi, kuriam nors trūks ta kantrybė.
Elzbietėlė su tėvu gyvena Floridoje, Džeksonvilyje. Aš pasvarsčiau, kad dabar man yra dar viena galimybė atsistoti ant kojų ir būti muzikoje.
Kai norėsiu, pakeliu sparnus ir išvažiuoju į gastroles, o jinai – su tėvu. Ji nepaprastai gerai sutaria su tėvu.
Aš – nepriklausoma moteris. Aš nemėgstu kam nors priklausyti. Nemėgstu nesąmonių. Man reikia, kad viskas turėtų prasmę.
Aš esu poetė, kompozitorė, kuri nori, kad nebūtų beprasmybės ir jokių miglotų reikalų. Miglos labai daug mano muzikoje, miglos labai daug mano poezijoje, labai daug sielos tiesos.
– Kaip jūsų vaikai bendrauja tarpusavyje?
– Kiekvieną dieną! Elzbietėlė sėdi mokykloje, o abu broliai – ant jos telefono ekrano. Pamokų metu! Kažkada jie buvo Meine nuo pat jos gimimo.
Berniukai su savo tėvu gyveno per gatvę. Jie bendrauja glaudžiai. Visi trys vieni į Lietuvą atskrisdavo.
Jasonas – chirurgas, gyvena Oregono valstijoje. Martynas gyvena Kalifornijoje, dirba „Apple“ informacinių technologijų bendrovėje dizaineriu. Elzbietėlė – moksleivė, groja fortepijonu ir priklauso Džeksonvilio miesto plaukimo komandai.
– Gintare, viso interviu metu nekalbate apie meilę, tarsi tai jums nebūtų svarbu.
– Kad apie meilę aš ir nerašau, nekuriu dainų. Meilė – man iki šiol neatspėjamas dalykas, neišgvildenamas riešutas. Aš nelabai suprantu, ar ji iš viso yra ir kokia jos prasmė. Aš suprantu Romeo ir Džuljetos romantinę meilę gyvenimo pradžioje, visa tai aišku. Bet tai – iš tikrųjų kaip ir niekai. Meilės mįslę aš tebegvildenu, vis tebelaukiu jos tobulos išraiškos.
