Buvusi merginų grupių YVA, „Šarka“ narė, TV laidų vedėja, šokėja, choreografė, šokių studijos „Amber“ įkūrėja Gintarė Valaitytė-Bikuvienė puikiai prisimena laikus, kai puošnios suknelės, ryškus makiažas ir aukštakulniai, scenos spindesys ir publikos aplodismentai buvo tapę kone kasdienybe.
2011-aisiais duodama interviu žurnalui „Stilius“ tuomet 27-erių mergina pramogų pasaulio rate sukosi kaip voverė – nenuostabu, kad dėl raudonų plaukų ir buvo gavusi Voverės pravardę.
„Vyras, kad būčiau pasiruošusi su juo kurti šeimą, neprivalo būti turtuolis. Ne pinigai yra svarbiausia. Jei žmogus susuktų man galvą, pirmiausia matyčiau jį ir jo akis, o ne piniginę.
Pagimdyti vaikelį, būti su juo namuose, stumiant vežimėlį vaikščioti po Senamiestį, gaminti valgį iš darbo grįžtančiam vyrui – nuostabus gyvenimas.
Nežinau, kaip bus, bet šiandien norėčiau išeiti atostogų sukūrusi šeimą. Man tai priimtina, nors ir esu veikli“, – prieš dešimtmetį pranašiškai svarstė populiarios merginų grupės narė.
Ji prasitarė, kad šalia yra artimas žmogus. Tačiau tuo metu G.Valaitytė neįvardijo, kad visai neseniai užsimezgę santykiai – su dabartiniu vyru kompozitoriumi ir muzikos prodiuseriu Vytautu Bikumi (34 m.).
Šiandien Gintarė gyvena būtent taip, kaip svajojo. Ištekėjo už Vytauto ir kartu augina du vaikus – sūnų Vytautą (4 m.) ir dukterį Žemyną (2 m.).
Ar pasiilgsta televizijos studijų, scenos ir pramogų pasaulio? Gintarė atvira – ji kuo puikiausiai prisimena tas dienas, bet dabar vertina ir brangina tai, kuo gyvena pastaruosius metus, – šeimą.
„Mano kasdienybė iš esmės pasikeitė ne šiandien ir ne vakar, bet prieš šešerius metus. Ne, nesiilgiu nieko. Bet ar prisimenu? Taip. Jei ne tam tikros aplinkybės, ne laikas ir ne vieta, kurioje tinkamu metu atsidūriau, manau, niekada ir nebūčiau sąmoningai siekusi to ryškaus ir matomo gyvenimo. Atsisukusi atgal suprantu, kad scena ir pramogų pasaulis niekada nebuvo sąmoningas mano tikslas“, – pasakojo Gintarė.
Jaunystės etapas buvo kitoks, bet moteriai visada buvo svarbu draugauti, mylėti, būti šeimoje ir saugoti santykius. Ji niekada neturėjo daug draugų, nemėgo didelių kompanijų, vertino ramybę, net tylią vienatvę.
Kiek save pamena, jau nuo pat vaikystės Gintarė savo gyvenimo kelią matė kitokį. Kai jos, mažos mergaitės, paklausdavo, kuo bus užaugusi, dažniausiai atsakydavo, kad bus mama arba mokytoja. Greičiausiai pavyzdys ir autoritetas nuo mažų dienų buvo pačios mama, vaikų darželio auklėtoja, ir jos įskiepyta begalinė meilė vaikams.
„Dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad labai noriu studijuoti choreografiją ir būti šokių mokytoja, o ne artistė. Svarsčiau ir apie socialinę pedagogiką, psichologiją.
Šiandien jaučiuosi grįžusi į save, susivokusi, kokia iš tiesų esu ir kas man svarbiausia. O aukštakulnius, tikiu, dar apsiausiu. Šiandien ten, kur esu, man saugu, ramu ir gera ne su aukštakulniais, o su medžiaginiais sportbačiais“, – šypsojosi moteris.
Pasipuošti, pasak Gintarės, galima, kai norisi. Kita vertus, juokėsi ji, pastarąjį kartą aukštakulnius avėsi ir puošnią suknelę vilkosi per savo vestuves su V.Bikumi – 2015-aisiais Las Vegase, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Karantiną Gintarė su vaikais leidžia kaime Mažeikių rajone. Buvusioje senelių sodyboje moteris su mažyliais kvėpuoja grynu oru, rudenį renka obuolius sode, vaikšto miškuose, vasaromis džiaugiasi kaimynų auginamais gyvuliais ir yra laiminga, kad kartais gali pabėgti iš sostinės į kaimą.
„Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kai čia atvažiuojame, – ar tai būtų ruduo, ar vasara. Apribojus judėjimą sudėtingiausia nematyti artimųjų – vien apie tai pagalvojus man spaudžia gerklę. Kaina supratimo, kaip mes branginame savo artimuosius, man atrodo per didelė... Gaila, kad tas suvokimas kitiems ateina žmonių gyvybių ir ligų sąskaita“, – svarstė Gintarė.
– Gintare, kaip atrodo jūsų dienos, savaitės kaime? Ar nepasiilgstate namų, sostinės šurmulio?
– Karantinas – tikrai sunkus metas, dabar išmokome gyventi šia diena, neplanuoti. Jei mums gera dabar, stengiamės užlaikyti, pratęsti tą emociją.
Kad ir dabar – mudvi kalbamės, vaikai atgulė pietų miego, namuose šilta, turiu puodelį kavos, o už lango senų obelų sode sninga didžiulėmis snaigėmis – be galo gražu. Tai – mano šiandienos vaizdas už milijoną. Kiti gal sakys, koks čia gali būti smagumas kaime sėdėti su dviem mažais vaikais? Gal kitiems smagumas – Maldyvuose po palme gerti kokteilį.
Vilniuje šiuo metu mums būtų kur kas sunkiau – gyvename bute, kad ir miesto centre, bet vis tiek tai neatstoja kaimo. Kartą per dieną einame į kiemą, visos aplinkinės vaikų žaidimo aikštelės jau pažįstamos iki skausmo.
Vyras išeina į darbą, o mes kasdien sukame tuos pačius ratus.
Kaip atrodo dienos su vaikais kaime? Atidarau duris, ir jau nuosavas kiemas, po kelias valandas jie gali dūkti ir žaisti sode su šuniuku, netoli didžiulis išpuoselėtas parkas su daugybe žaidimų ir įrenginių vaikams. O kur dar visi miškai ir apsnigtos pievos. Viskas šalia, viskas šviežia ir gaivu, aplink gamta ir laimingos vaikų akys.
Mūsų laikas turbūt kaip ir visų – einame į lauką, mišką, gaminame valgyti, žiūrime filmukus, skaitome knygas, žaidžiame. Labai džiaugiamės, kad ši žiema padovanojo ir pusnis sniego, – vaikams tai kasdienis ir begalinis žaidimų objektas.
Su vaikais, žinoma, ir aš išgyvenu tarsi antrą vaikystę! Juk kiek mūsų be vaikų lėktų pačiuožinėti ant kalnų, kiek mūsų, suaugusiųjų, be vaikų statytų kieme sniego senių šeimyną ar neštų į lauką užšaldyti spalvotas ledukų girliandas?
– Jau tuoj bus metai, kai su pertraukomis laiką leidžiate kaime ir tuo mėgaujatės. Tad gal verta pagalvoti ir apie namus užmiestyje, gamtoje?
– Sostinėje gyvename Naujamiestyje, šiame rajone, prie Vingio parko, užaugo mano vyras. Kai susituokėme, ilgai svarstėme, kur norime apsigyventi. Galiausiai svarstykles nusvėrė miestas, o ne kaimas. Juolab kad į kaimą bet kada galime atvažiuoti.
Ši sodyba šalia Mažeikių – mano amžiną atilsį senelių. Nuolat čia leisdavau laiką nuo mažų dienų, vaikystėje čia prabėgo visos mano vasaros, o rudenį, žiemą ar pavasarį – visi savaitgaliai. Dabar čia gyvena mano tėvai. Namas sutvarkytas, tik čia nebėra gyvulių, bet tas pats sodas, daržas, daržinė ir malkinė. Džiaugiuosi, kad mano vaikai, kaip ir aš, gali čia leisti savo vaikystės dienas. Ypač daug laiko, visada – vasaras, čia leidau, kai gimė sūnus.
Nenustojau čia važiuoti ir gimus Žemynai. Mano mama pedagogė, jos vasaros irgi laisvos, o pagalba auginant pametinukus niekada netrukdo. Ką jau kalbėti apie tai, kad visą vasarą po žolę gali vaikščioti basomis kojomis, maudytis upėje, valgyti braškes tiesiai iš lysvės ir mėgautis gamta.
– Esi šokių studijos „Amber“ sostinėje įkūrėja, viena mokytojų. Ar gimus vaikams nutraukei savo veiklą, ar ją sustabdė karantinas?
– Mano šokių studija dirba, ji nėra uždaryta. Nuo praėjusių metų lapkričio dirbame nuotoliniu būdu. Jau treti metai turiu nuostabią pagalbininkę. Rudenį trumpam buvau grįžusi į darbus, tačiau karantinas, žinoma, padarė savo. Kada vėl grįšiu? Sunku tiksliai atsakyti, nes nežinome, kokia bus pandemijos situacija, – gal pavasarį, o gal tik rudenį.
Neskubu, studija puikiai veikia ir be manęs, tad kol kas galiu save atiduoti vaikams ir mėgautis motinyste. Vis dėlto ambicijų ir naujų idėjų tikrai turiu.
– Ar svajoji grįžti į darbus, nors porai valandų ištrūkti iš mamos kasdienybės?
– Gimus sūnui pirmus metus neturėjau jokios pagalbos darbe, dirbau viena. Sūnų, dar visai kūdikį, tas kelias valandas per dieną prižiūrėdavo vyras, o aš lėkdavau į šokių pamokas. Tačiau gimus Žemynai į darbus nebesiveržiau – džiaugiuosi, kad studija veikia, kad prie jos gyvavimo galiu prisidėti būdama namuose.
Labai aiškiai supratau, kad nesu karjeros moteris. Mano viduje darbai, karjera nekirba ir nedega. Ar ką nors praradau, gailiuosi ir man to labai trūksta? Sakau tvirtai – ne. Turėjau visas galimybes dirbti net nesamdydama auklės – mūsų su vyru darbo grafikai lankstūs, jei būtume norėję, tikrai būtume susidėlioję vaikų priežiūrą.
Svarbiausia man dabar – vyras ir vaikai, šeima. Man gera būti mama, gera būti namuose, gera vakarais pasitikti iš darbo grįžtantį vyrą, gimus dukrai buvo gera stumdyti vežimėlį Vingio parke, užuot lėkus į studiją.
Dabar – lėtesnis ir ramesnis laikas, bet kai leido situacija, nuolat ką nors veikėme ir buvome itin aktyvūs, visada ir visur – su vaikais. Mano kasdienybė manęs visiškai neerzina, joje būnu su didžiausiu malonumu, tad ir ištrūkti, veržtis kur nors kitur nelabai yra ko. Juolab kad toks mūsų šeimos sprendimas – ilgai svarstytas, pajaustas ir abipusis, tinkamas ir man, ir vyrui.
– Kitos mamos (o gal net dažniau ne mamos) paklaustų: o kur laikas sau? Kur asmeninės ambicijos? Kodėl reikia pačiai „pasilaidoti“ būnant mama?
– Oi, tikrai taip, ne kartą esu girdėjusi komentarų, kokia aš vargšė, be sauskelnių ir maistelių, nieko nebematanti. Visa tai – tik stereotipai, visuomenės nuomonė, kuri man nėra svarbi. Nejaučiu jokio noro dirbtinai įtikti visuomenei ir pateisinti kitų, man svetimų, žmonių lūkesčius.
Juolab kad vieniems ar kitiems vis tiek neįtiksi. Atidavei save motinystei, šeimai – kur tu pati, kur tavo ambicijos, sėdi su vaikais ir nieko neveiki. Kuri verslą – kokia tu mama, vaikams galinti skirti tik kelias kokybiškas valandas? Tad džiaugiuosi, kad turiu galimybių ir galiu eiti būtent tuo keliu, kuriuo noriu, galiu klausyti širdies ir kad čia turiu artimiausių žmonių palaikymą. Ir kitiems linkiu kasdienybėje pajusti savo kelią ir pilnatvę.
Ne kartą esu girdėjusi, kai moteris gimus vaikams skundžiasi, kad nebegali savęs realizuoti ir dūsta toje mamos kasdienybėje. Tikrai suprantu tokias moteris, bet pati jaučiuosi kitaip.
Man motinystė, vos tik gimus sūnui, buvo ir yra be galo įdomi, magiška. Būtent čia jaučiuosi save realizuojanti visa esybe ir natūraliu atsidavimu. Nė vienoje veikloje anksčiau nesijaučiau tokia stipri, tokia užtikrinta ir tokia laiminga. Nė akimirkos nesigailėjau pasirinkusi buvimą su vaikais ir šeima, o ne karjerą ar spindesį.
Nerūšiuoju žmonių, nevertinu jų gyvenimų, jų norų ir siekių. Vienus įkvepia prabangių mašinų pirkimas ir būtinai – atostogos Maldyvuose. Mane įkvepia kelionės ir buvimas su šeima.
Paprasta mūsų laimė – į lesyklėlę kaime pagaliau atskridusios zylutės! Kiek džiaugsmo ir laimės tie paukšteliai mums atnešė, kiek mes jų laukėme ir kiek skirtingų lesalų pylėme, kol pagaliau sulaukėme. O užvakar dar ir genys atskrido!
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
