Naujos pareigos, darbas kitame mieste, karantino ribojimai – šis laikas, kaip ir visai šaliai, ministro šeimai įtemptas. Tad vos ištaikęs laisvo laiko visą jį S.Kairys skiria dviem savo mylimiausioms moterims, iš jų pasisemia ramybės.
„Būna, kad net neatsiliepiu į artimųjų, draugų skambučius, nes žinau – vėl dings pusvalandis iš mūsų trijulės laiko kartu. Iš Deimantės galima pasimokyti atitrūkti ir atsipalaiduoti mėgaujantis paprasčiausiais dalykais“, – šypsosi ministras.
2018-aisiais Kauno rotušėje Simonas ir Deimantė vienas kitam amžiną meilę prisiekė tik pačių artimiausių žmonių apsuptyje. Tuomet Deimantė skaičiavo paskutines nėštumo dienas.
Kai Amelija paaugo, šeimos planus surengti didesnę vestuvių šventę pakoregavo karantinas. Tačiau dėl to jie pernelyg nenuliūdo – šventę patys stengiasi susikurti kasdien.
„Ne veltui sakoma: žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Daug žmonių turėjo visokiausių planų, o pandemija ėmė ir viską sugriovė. Mums gal tai ir į naudą. Planai nusikėlė, bet šventė gali būti ir kiekvieną dieną. Jei sugalvosime ką nors įdomaus, stengsimės, kad tai pirmiausia būtų mūsų šventė“, – kalbėjo S.Kairys.
– Kokiomis mintimis ir planais gyvenate šiandien, kai visos pramogos apribotos?
Simonas: Naujos pareigos, be jokios abejonės, suvalgo daug laiko, nes darbo dienomis kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal, laikas ministerijoje atima 12–13 valandų.
Taip kad man nėra kada labai liūdėti dėl dingusių pramogų, tačiau nuotaikos tikrai nėra pačios geriausios.
Empatijos jausmą turiu stiprų, tad labai norėčiau, kad pandemija kuo greičiau baigtųsi ir menininkai, kūrėjai, atlikėjai greičiau grįžtų į įprastą gyvenimą.
Deimantė: Aš esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta ilgai būti namuose, tad karantinas man nėra lengvas iššūkis.
Tačiau tai ir proga pagalvoti apie ateities kelionių planus, atlikti tam tikrus darbus namuose, kuriems nebuvo laiko, tarkim, išbandyti naują valgių receptą.
– Kaip atrodo įprasta jūsų diena? Ar turite kokių nors ritualų?
Simonas: Šiokiadieniais svarbu pasinaudoti laiku, kai grįžtu iš darbo, nes Amelija manęs labai pasiilgsta.
Kai šeima nueina miegoti, aš dar turiu gerą valandėlę, per kurią skaitau, klausausi muzikos arba tiesiog pabūnu ramiai su savo mintimis ruošdamasis kitai dienai ir naujiems jos iššūkiams.
Deimantė: Savaitgalio ryto neįsivaizduojame be gero pusvalandžio visiems trims lovoje žiūrint vaikiškus filmukus, tada einame pusryčiauti ir ruošiamės pasivaikščiojimui šalia esančiame miške ar Laisvės alėjoje – ten, kur leidžia karantino režimas.
Kava ir saldainiai – būtini pasivaikščiojimo atributai. Kai užmiega Amelija, mėgstame su Simonu jau vėlai vakare ramiai pažiūrėti kokį filmą.
– Praėjusį gruodį Simonas pradėjo dirbti kultūros ministru. Kaip šios pareigos pakeitė jūsų abiejų gyvenimą, kai jame atsirado daugiau viešumo ir, tikiu, ilgesnių nesimatymų?
Deimantė: Na, kol kas tik keletą valandų ilgiau Simonas užtrunka darbe ir kelionėje iš Vilniaus, bet ir anksčiau jo veikla buvo intensyvi, tad ministro pareigos jam nėra labai neįprastos. Be abejo, viešumas turi savo kainą, nes turi rodyti pavyzdį aplinkiniams, ypač kalbant apie karantino reikalavimus arba socialinius tinklus.
Dažnai pagalvoju prieš ką nors įkeldama į viešąją erdvę. Ko labiausiai gaila ir pasigedome – tai sporto, ypač teniso.
Simonas dar išdrįsta net ir sutemus pabėgioti, man teks laukti geresnių orų ir to momento, kai vėl galėsime sportuoti be suvaržymų.
Jau net nekalbu, kad nedalyvaujame jokiuose renginiuose, nevaikštome į spektaklius, kiną.
– Simonai, šiuo metu kultūra išgyvena sąstingį. Kada, jūsų manymu, ji atsigaus?
– Išėjimas iš karantino, grįžimas į normalų gyvenimą yra lygiai taip pat svarbu kaip ir pats karantino išgyvenimas.
Labai tikiuosi, kad pavasaris atneš geresnes nuotaikas ir galimybę kūrėjams, atlikėjams pajusti tą ryšį su žiūrovu, klausytoju, kuris ir yra visa meno žmonių veiklos prasmė ir esmė.
– Ką jūsų šeimai reiškia kultūra?
Simonas: Kultūra yra viskas, kas mus supa, kuo kvėpuojame ne tik plaučiais, bet ir savo širdimi. Kultūra nėra tik dalyvavimas spektaklyje, koncerte. Kultūra gali būti tiesiog vaikščiojimas miesto gatvėmis suvokiant kontekstus, pastebint detales.
Kultūra – tai ir elgesio norma, įvairiausios patirtys, susikalbėjimas tarp ženklų, simbolių, emocijų, skirtingų vertinimų. Labai noriu šį savo požiūrį perteikti ir dukrai Amelijai.
Deimantė: Reikšmingiausia kultūros pažinimo dalis mūsų šeimai – kelionės. Simonas galėtų būti puikus gidas, sugeba sudominti ne tik mane, bet ir mūsų dukrą Ameliją.
– Simonai, viruso siautėjimo metu visos akys ypač krypsta į ministrų darbą. Ar sunku išlaviruoti ir rasti tą aukso vidurį?
– Lengva tikrai nėra, bet žinojau, kur einu, kokiu sunkiu laikotarpiu atsidursiu dėmesio centre. Mane gelbėja tai, kad politiko darbas man pažįstamas nuo pačios apačios. Nesu koks nors specialistas, kurį kažkas pakvietė į Vyriausybę.
Esu politikas ir tą nelengvą kelią ėjau ir einu nuo pačių apatinių pakopų. Galbūt tai man leidžia ramiau žiūrėti į sudėtingus ar psichologiškai nelengvus procesus, kritiką.
– Politiku gimstama ar tampama?
– Politika stipriai susijusi su lyderyste, o lyderystės nevengiau nuo vaikystės. Manau, vyresnėse klasėse aplinkiniai jau pastebėjo tam tikrus bruožus, kurie galėjo lemti politiko kelią.
O mano kelio pradžia galima laikyti politikos mokslų studijas Vytauto Didžiojo universitete ir ten sutiktas neeilines asmenybes. Ideologija taip pat man visada buvo svarbu.
Visuomeninė veikla atvedė į Kauno savivaldybę, vėliau patekau į Kauno tarybą, dar vėliau tapau Kauno vicemeru. Buvo puikus, dinamiškas laikas, tai mane atvedė ir iki ministro kabineto.
– Ar namuose diskutuojate apie politiką? O gal darbus paliekate už durų?
– Būna, grįžus namo jau norisi nebegrįžti prie dienos temų, bet tenka išklausyti žmonos nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Deimantė sugeba pažvelgti labai žemiškai į vieną ar kitą klausimą, problemą, ir tai leidžia geriau suvokti situaciją.
– Deimante, Vytauto Didžiojo universitete baigėte viešosios komunikacijos studijas. Vėliau dirbote viešųjų ryšių atstove. Įprasta manyti, kad vyro politiko darbas dažnai užgožia žmonos karjeros planus. Ar niekada nejutote, kad tenka aukoti savo norus, nes buitis krinta ant jūsų pečių?
– Pastaruosius pusantrų metų dirbu vienoje nekilnojamojo turto plėtros įmonėje Kaune rinkodaros projektų vadove. Jaučiuosi atradusi save, darbas man tikrai tapo malonumu. Vienas artimiausių ateities planų – semtis profesinių žinių ir grįžti į studento suolą.
Ne, tokio jausmo tikrai niekada nebuvo. Simonas kaip tik skatina padaryti daug gerų dalykų ir siekti savo tikslų. Mano profesinis kelias, manau, susiklostė tikrai gerai.
– Auginate dukrą Ameliją. Ar esate iš tų tėvų, kurie viską leidžia, o gal kaip tik esate griežti ir numatę tam tikras taisykles? Apskritai ar jūsų šeimoje daug taisyklių?
Deimantė: Mūsų namuose nėra griežtų taisyklių, nes Amelija yra gana brandus vaikas. Skatiname, kad dukra domėtųsi ja supančiu pasauliu ir visada klaustų.
O pagrindinis auklėjimas turbūt labiausiai susijęs su mityba, kad ji būtų visavertė, ne vien tik saldumynai kiekvieną dieną. Su tuo kartais tenka kovoti. Amelija dažnai grįžtančio iš darbo tėčio prašo kinderio.
– Galbūt pasvajojate apie šeimos pagausėjimą?
Deimantė: Šiuo metu neplanuojame, nes abu esame susikoncentravę į savo darbus. Be to, Amelija dar maža, norisi visą laiką skirti tik jai.
– Kokios antrosios pusės savybės žavi, o kokios šiek tiek erzina?
Simonas: Man patinka Deimantės skonis, gebėjimas iš paprastų dalykų sukurti grožį. Bėda ta, kad vis reikia priversti atsisakyti nereikalingų drabužių, nes kitu atveju namie nebūtų kur apsisukti.
Deimantė: Simonas nepaprastai ryžtingas, turi daug valios ir disciplinos siekdamas užsibrėžtų tikslų. Jeigu jau ką užsibrėš, tai ir padarys. Tai tikrai žavi. Norėčiau turėti bent dalelę jo valios ir disciplinos.
Mano dienos planas dažnai priklauso nuo nuotaikos.
