Dviratininkės Simonos Krupeckaitės mintyse – ir olimpinės žaidynės, ir kūdikis

Profesionali treko dviratininkė Simona Krupeckaitė (38 m.) savo kolekcijoje turi ne vieną svarbų medalį. Tačiau planetos rekordininkė, vėl besiruošianti minti dviratį vasaros olimpinėse žaidynėse, neslepia: ne varžybų medaliai ją džiugina labiausiai. Jei būtų kam, ilgai negalvodama atletė įteiktų savo dviratį ir su vyru Dmitrijumi Leopoldu (43 m.) siektų visai kitokių pergalių – svajonės susilaukti dar vieno vaikelio.

 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
Simona Krupeckaitė su vyru.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė su vyru.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Simona Krupeckaitė su vyru.<br>R.Neverbicko nuotr.
Simona Krupeckaitė su vyru.<br>R.Neverbicko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>M.Kulbio nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Simona Krupeckaitė.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Apr 13, 2021, 7:47 PM, atnaujinta Apr 13, 2021, 9:57 PM

Su garsiausia Lietuvos dviratininke – panevėžiete Simona Krupeckaite kalbėjomės ne kartą. Žurnalo „Stilius“ viršelį ši moteris taip pat puošė net tris kartus. Viena geriausių mūsų šalies sportininkių visada buvo atvira ir nuoširdi.

Prieš dešimtmetį, kai sporte skynė itin įspūdingas pergales, ji neslėpė, kad nori atsitraukti ir atsiduoti šeimai. Su savo treneriu, iš Rusijos į Lietuvą dėl meilės Simonai atvykusiu D.Leopoldu moteris svajojo apie pertrauką sporte, vaikus ir paprastą šeimos gyvenimą.

Šiandien jų namuose auga guvus septynmetis sūnus Maksimilianas, o sportininkė ir vėl ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Pernai Tokijo mieste Japonijoje turėjusi vykti vasaros olimpiada dėl pandemijos buvo nukelta į šiuos metus.

Tad kas gi per tą dešimtmetį pasikeitė garsios sportininkės gyvenime?

„Vienareikšmiškai didžiausias pokytis yra mūsų šeimos pagausėjimas. Ne tik gimė sūnus, bet ir pas mus iš Rusijos persikėlė vyro mama.

Buvome dviese, o dabar esame keturių asmenų šeima. Buvau vienišė ir mėgavausi ta vienatve, tad šie pokyčiai man buvo dideli ir svarbūs“, – pasakojo moteris.

Simona neslepia – pirmaisiais metais gimus Maksimilianui buvo sunku susivokti, kad namuose – jau keturi žmonės. Tai kartais net erzino. O dabar, jei nors vieno nėra šalia, jau kažko trūksta, jau kažkas ne taip, tuščia.

„Vaikas pakeičia ir mus. Daromės sentimentalesni. Be abejo, vaikas – nepakartojamas pokytis. Žinoma, manau, visi tėvai kartais prisimena tuos laikus, kai buvo dviese ir grįžę į namus galėjo tiesiog ramiai pasižiūrėti filmą ar romantiškai pavakarieniauti.

Kartais ir mums trūksta tokių akimirkų, tačiau dabartinio gyvenimo nemainyčiau į ankstesnį nė už jokius pinigus. Vaikas suvienija, ta besąlygiška meilė yra pati galingiausia jėga.

Man be galo gaila, kad turime tik vieną vaiką. Šie mūsų su vyru planai vis nukeliami į vėlesnį laiką dėl sporto ir atsidavimo jam“, – atviravo S.Krupeckaitė.

– Simona, kaip šiandien atrodo jūsų diena? Visas pasaulis sukaustytas pandemijos, bet jūsų treniruotės vyksta, ruošiatės olimpiadai. Ar jaučiate visus suvaržiusio karantino blogąją pusę?

– Karantinas ir mūsų šeimos gyvenimą nemenkai pakoregavo – turėjome nemažų iššūkių, keitėsi planai. Juk buvo ir toks laikas, kai negalėjome treniruotis.

Atšaukta daug varžybų, neįvyko ir olimpinės žaidynės, kurioms ruošėmės. Sunku pasakyti, ar jos būtų labai džiuginusios šioje pandemijos situacijoje, tačiau galimybės rinktis neturėjome. Kita vertus, nesirgome COVID-19 liga, gal dėl to mums viskas atrodo kiek paprasčiau. Pažįstu tokių, kurie sirgo, ir tikrai ne lengva forma.

Dabar pagaliau treniruotės vyksta ir viskas daugmaž stojo į savo vėžes. Pasiskiepijome, bet kaip skiepas atsilieps mūsų sveikatai, sportui ir ateičiai, nežinome niekas.

Didžiausias pokytis mūsų šeimoje dėl karantino – nuotolinis sūnaus Maksimiliano, pirmoko, mokymasis. Žinau, kad daugelis tėvų mane puikiai supras. Tai nervų stiprumo išbandymas.

– Maksimiliano tėvas Dmitrijus – ne tik jūsų vyras, bet ir jūsų treneris. Kasdien po du kartus keliaujate į treniruotę. Kas padeda sūnui?

– Pirmą nuotolinio mokymosi mėnesį visi buvome sporto stovykloje Kroatijoje. Dėl laiko skirtumo ten turėjome galimybę puikiai suderinti ir sūnaus mokslus, ir mūsų treniruotes. Visi keldavomės 6 val. ir iki treniruotės mokydavomės.

Lietuvoje pirmosios pamokos dar būna prie mūsų, o kai išvažiuojame į treniruotę, Maksimilianas mokosi vienas. Jis jau priprato, tik labai sunku išlaikyti dėmesį. Juk kompiuteryje kalba 27 balsai, o šalia dar ir mes su vyru.

Ne vienintelis mūsų sūnus mokosi vienas – tokių vaikų daug. O ką daryti tėvams, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu? Žinoma, tokiems mažiems vaikams tai didelis iššūkis. Būna ir isterijų, ir ašarų, jie nesupranta, sutrinka. Sunku, manau, ir mokytojams.

Pamenu, per tikybos pamoką vaikams iš popieriaus reikėjo kažką išsikirpti. Mūsiškis niekaip nesuprato, kas ten turi išeiti, labai nuliūdo. Tokie juk ne visi dar ir žirkles normaliai valdo.

Taigi didžiausi šių dienų išbandymai – mokykla. Mokytis nuotoliniu būdu, vienam – visai kas kita, nei fiziškai eiti į mokyklą, kur laukia būrys draugų ir mokytoja.

O treniruotės plaukia savo vaga, aukšto meistriškumo sportininkams jos nėra draudžiamos. Panevėžyje tokių sportininkų nėra daug, tad labai nugaromis ir nesitriname: galime puikiai pasidalyti arena ar sporto sale, laikytis tikrai didelių atstumų.

– Jūsų gyvenimo kasdienybė dėl pandemijos, karantino iš esmės nepasikeitė. Tačiau visi ko nors pasiilgstame. Ko jūs labiausiai pasigendate dėl šiandienių suvaržymų?

– Labiausiai pasiilgstu kultūrinio gyvenimo, sielos atgaivos, kai pamatai kitą pasaulį, kitus žmones, – spektaklių, kino teatrų, muziejų, parodų lankymo. Gaila ir švenčių, kurios nevyksta, – tikrųjų Kalėdų, Vasario 16-osios, Užgavėnių, Velykų, kurių mieste nebuvo.

Kavinę galime išsikviesti į namus, kirpykloje nebuvau jau daugiau nei metus ir nedarau iš to jokių tragedijų. Žinoma, vyrui ir sūnui čia jau kitaip – juodu lėkė kirptis vos atidarius salonus. Ar nebandžiau kirpti pati? Žinoma, kad bandžiau, manau, daugelis mamų per karantiną pamėgino įsigilinti į kirpėjų darbo subtilybes, paeksperimentuoti.

Su artimiausiais draugais susitikti randame galimybių – matomės lauke, miške, laikydamiesi protingo atstumo.

– Kur nors einant moteriai smagu ir pasipuošti. Kada pastarąjį kartą puošėtės? Ar esate iš tų, kurios kartais pasipuošia, pasidažo ir būdamos namuose?

– Labai retai puošiuosi. Didžiausias mano pasipuošimas – pasidažyti blakstienas. Pastarąjį kartą puošiausi, kiek pamenu, prieš rinkimų kampaniją eidama į debatus. (S.Krupeckaitė 2020-ųjų rinkimuose į Seimą kandidatavo kaip Lietuvos socialdemokratų partijos narė. – Aut.)

Bet ar man to trūksta? Ne. Tikrai nesu iš tų moterų, kurios pasiilgo puoštis. Mano visas gyvenimas yra su sportiniu kostiumu – tiek darbe, tiek namuose. Turiu jų ir išeiginių – veliūrinių, su blizgučiais.

– Pernai intensyviai ruošėtės Tokijo olimpiadai, tačiau dėl pandemijos ji buvo atšaukta. Šiemet, sakoma, ji tikrai įvyks. Visa Lietuva tuomet tikisi, laukia medalių ir žino, ką reikia daryti kitaip. Kokios jūsų nuotaikos dėl tų tautos lūkesčių? Jie tarsi įpareigoja. Ko Lietuvai tikėtis iš jūsų Tokijo olimpiadoje šiemet?

– Kartais man atrodo, kad visas mano gyvenimas – ruošimasis olimpiadai. Ko tikėtis? Tai gana keblus klausimas, į kurį galiu atsakyti sąžiningai ir ne. Jei sakysiu, kad važiuoju tik dalyvauti, visada atsiras pasipiktinusių: kokio velnio už mūsų pinigus ji važiuoja ne geriausių rezultatų parvežti – leistų geriau jaunimui važiuoti.

Tik kad to jaunimo nėra. Visada sakau – prašom, kai atsiras jaunas sportininkas, kuris mane pakeis, atiduosiu jam net savo dviratį. Bet norinčių ir galinčių lenktyniauti su manimi neatsiranda. Kokie mano tikslai? Praradau viltį ir pasitikėjimą tuo, kad galiu ką nors pasiekti. Jau bandžiau daug kartų ir vis nepavyksta.

Kita vertus, jei vis eini, bandai, nesustoji – viltis vis tiek gyva, ji rusena. Juk nevažiuoju į olimpines žaidynes pasiduoti. Eiti, kol laimėsi, kol būsi patenkinta savo pasirodymu, – tokia mano vizija. Olimpiada man – visada didžiulis nusivylimas ir beprotiškas stresas. Atrodo, būnu pasiruošusi, bet viską nugali tas begalinis jaudulys. Ne tik mano, bet ir visos tautos lūkesčiai. Tas lūkesčių neišsipildymas – be galo sunki patirtis. Tu sieki, atiduodi visas jėgas ir galiausiai lieki niekur.

Nemoku mėgautis šia didžiule sporto švente, nemoku atsipalaiduoti.

Visada olimpiadoje važiuoju su didžiule ir sunkia, spaudžiančia atsakomybės kuprine. Visada. Ir pati laukiu, tikiuosi iš savęs daugiau – to ten ir einu. „Na, Simona, dabar tu jau parodysi – Lietuva laukia, Lietuva žiūri!“ – sako man. Kuo daugiau žiūri, tuo „daugiau“ ir parodau...

Eini ne dalyvauti, eini medalių. Suspaudi save, sunaikini iki maksimumo, įrėmini. Ir išeina kitaip. Bandžiau ir su psichologais kalbėtis apie tokius gniuždančius jausmus. Tačiau tas kirminas viduje toks milžiniškas, kad su juo kovoti nebeįmanoma. Prieš pat varžybas jis vis tiek išlenda. Neišeina negalvoti, nesu robotas.

Kai esi ten, čempionų knibždančioje stovykloje, ta aura tave spaudžia kiekvieną sekundę. Man atrodo, niekas taip neūžia, kaip atletų kaimelis. Ten tokia stipri energetika, tokie stiprūs žmonės aplink, tokia milžiniška įtampa ore, kad variantai tik du – arba tave įkrauna, arba visiškai išsunkia. Mane tai kaskart užmuša.

Kaskart einu tikėdama, kad šiemet gal būsiu ramesnė. Treko varžybos šiemet vyks ne pačiame Tokijuje, o Idzu mieste, kuris yra keli šimtai kilometrų nuo sostinės. Tai bus labiau paprastos varžybos su jau pažįstamais kitais dalyviais, juk nebus ir žiūrovų. Gal bus geriau.

– Sunku būti visur geriausia – sportininke, mama, žmona?

– Visaip. Iš pradžių, kai tampi geriausia, būna lengva ir gera. Jautiesi užsiauginusi sparnus. Tačiau išlaikyti tą karūną labai sunku, ji labai spaudžia. Nuolat.

Ta milžiniška atsakomybė visada šalia, ne tik dviračių treke. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų ir kokio atgarsio sulauktų, tarkime, jei Krupeckaitę išgėrusią sustabdytų policijos pareigūnai. Koks būtų skandalas, sunku ir baisu net įsivaizduoti. Kiekvieną akimirką turiu pagalvoti, pavyzdžiui, ar galiu su treningais nulėkti į parduotuvę maisto. Turime būti autoritetai – ir vaikams, ir paaugliams, ir visai visuomenei.

Nežinau, ar esu geriausia mama ir žmona. Mama būti labai sunku, žmona – kur kas lengviau. Labai daug atima fizinė iškrova, nuovargis po treniruočių. Grįžtu į namus išsikrovusi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o tada prasideda didžiulis darbas būti mama – vaikui reikia dėmesio, jam nepaaiškinsi, kad mama neturi jėgų. Turime eiti žaisti, mokytis, kartu leisti laiką. Negaliu perteikti vaikui to, kaip jaučiuosi.

Mintis, kad noriu pabėgti nuo sporto, atsiriboti, laisviau gyventi savo gyvenimą ateina, bet itin retai. Juk ir tas sportas – mano gyvenimas. Šiuo metu nesijaučiu tiek pervargusi, kad norėtųsi bėgti. Susitvarkome ir žengiame pirmyn.

Visai neseniai grįžome iš stovyklos Kroatijoje. Ten buvome išvykę visa šeima. Nuotolinis mokymasis mums buvo didžiulė dovana. Įsikrovėme labai daug teigiamų emocijų, dvasinės ištvermės – puikiai praleidome laiką.

– Jau 15 metų su Dmitrijumi esate vyras ir žmona. Kartu – ir treniruotėse, ir namuose, buityje. Kokia jūsų gražių ir darnių santykių paslaptis?

– Ir mūsų namuose būna dūmų, neslėpsiu. Kai artėja atsakingesni startai, kai esame įsitempę, tai justi ir mūsų asmeniniuose santykiuose. Negalime abu uždarę namų duris atsiriboti nuo to, kuo tuo metu gyvename treke.

Mūsų santykių nuopelnus atiduodu Dmitrijui – jis labai šaunus, moka prisitaikyti. Mes, moterys, ir iš mažmožio mokame priskaldyti malkų, padaryti tragediją, o jis į tokius dalykus, pavyzdžiui, kaip neplauti indai ar nesutvarkyta vonia, nekreipia dėmesio. Kam dvi valandas gaminti skanią sekmadienio vakarienę, jei galime ją užsisakyti į namus? Juk galėsime tai padaryti rytoj, kam nervintis, jei nespėjame?

Jis supranta, kad geras poilsis šią akimirką yra daug naudingesnis nei sutvarkyta virtuvė. Tik jo dėka turime laiko namuose pailsėti.

Keliamės visada kartu, nesvarbu, kelintą valandą kuris nuėjo miegoti. Kartu pusryčiaujame, pradedame naują dieną. Tai toks mažas mūsų šeimos ryto ritualas.

Jis nemoka pykti – atsileidžia po kelių minučių. O aš pykstu ilgiau, nirštu ir pusdienį, ir visą dieną. Iš esmės esame skirtingi, nuolat dėl ko nors ginčijamės, įrodinėjame vienas kitam savo tiesas. Būdami teisūs priverčiame antrąją pusę susimąstyti apie kitas galimybes, kitus požiūrio kampus.

Mokame prisiimti kaltę, mokame atsiprašyti – ir rimtuose ginčuose darome tai abu.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.