Anot Reditos, kovidas nėra pati smagiausia tema, apie kurią norėtųsi kalbėti. Jau pati aktorių darbo specifika lemia, kad jie yra rizikos zonoje, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Natūralu, kad jeigu nori vaidinti, nori dirbti mėgstamą darbą, kontaktuosi su žmonėmis. Tuo labiau kad mūsų darbas – interaktyvus, žiūrovai yra arti mūsų.
Kaltinti juos, kad mane užkrėtė kovidu, negaliu ir nenoriu. Ir parduotuvėje galima užsikrėsti. Dabar labai svarbu persiorientuoti, būti lankstiems, išmokti gyventi šiomis aplinkybėmis ir kiek įmanoma dalytis pozityvumu“, – mano Redita.
R.Dominaitytės fotografija puošė 2006 m. gegužės 19 d. „Stiliaus“ viršelį.
Tada ji sakė, kad meilę sutiko paskutinę minutę. „Buvau pavargusi nuo vienatvės. Nesitikėjau, kad sutiksiu tokią meilę, sukursiu šeimą. Meilė buvo labai stipri. Nerealus jausmas.
Praėjus porai mėnesių po pažinties jau gyvenome kartu – matyt, pribrendo tam laikas. Ir dar motinystė, tokia pakylėta, dvasinga.
Tada pražydau kaip moteris“, – aname interviu pasakojo R.Dominaitytė, su fotografu Deiviu Luku (49 m.) susilaukusi dviejų vaikų.
Ji neslėpė, kad iki Deivio buvo ieškojimų, draskymosi metas: „Buvau be vietos, be savo žmogaus. Man tada buvo 29-eri. Senmergė. Nebesitikėjau meilės, tenorėjau sutikti padorų žmogų.“
Tada pora augino du mažus vaikus – dukrą Upę ir sūnų Ugnių Gabrielių. Redita pasakojo, kaip jų laukėsi, kaip sekasi juos auginti. Laukdamasi dukters TV seriale „Grybauskai“ ji vaidino iki septinto nėštumo mėnesio.
Vilniuje Redita su Deiviu buvo įkūrę fotonamus „RedLuk“ ir pasirinkę tuo metu gana naują darbo sferą – fotografavo nėščias moteris ir kūdikius, rengdavo parodas.
Fotografuodavo Deivis, o Redita buvo jo stilistė, domėjosi floristika ir džiaugėsi, kad nuosavuose fotonamuose gali save kūrybiškai išreikšti.
„Sunkiausias vaidmuo būti mama. Namai ir šeima man yra kertinis gyvenimo akmuo“, – tada sakė Redita. Tai ji patvirtino ir dabar.
Per 19 bendro gyvenimo metų R.Dominaitytė ir D.Lukas aukso žiedų taip ir nesumainė, tačiau iki šiol yra kartu.
– Redita, vaikai greitai užauga, šeimoje daug kas keičiasi. Ar pasikeitė jūsų ir Deivio jausmai vienas kitam?
– Kai vaikai mažiukai, apima euforija, o paskui prasideda gyvenimas – mokymasis būti, gyventi kartu.
Faktas, kad mūsų jausmai pasikeitė ir įgavo kitokią formą. Mes vienas kitam esame ir pavyzdžiai, ir mokytojai.
Neturime daug draugų. Tai rodo, kad mums užtenka tos mūsų šeiminės atmosferos. Atvirai kalbant, net neturiu laiko ypatingoms draugystėms, kai moterys kur nors renkasi, kalbasi. Labai daug laiko skiriu teatrui arba kūrybiniam procesui ir šeimai. Tai – du mano gyvenimo prioritetai.
Natūralu, kad po 19 metų nekalbu tokiomis frazėmis, kaip kalbėjau aname interviu prieš 15 metų. Gyvename be iškeltų vėliavų ir lozungų.
– Per tuos metus darėte ir verslą, ir karjerą teatre, ir vaikus auginote. Kai kuriems nusibosta šeimos pareigos ir jie suka savo keliu. Kaip jums, net nesusituokusiems, pavyksta tiek metų būti kartu?
– Yra toks gražus posakis: karjerą reikia daryti namuose. Belakstydami, bedarydami savo asmeninę karjerą pamirštame karjerą šeimoje. O tai labai sudėtinga, nes su savo žmogumi gyveni 24 valandas per parą.
Omenyje turiu tai, kad mano karjerą arba mano darbo procesą sudaro 50–60 proc. kūrybos. Lygiai taip pat šeimoje turiu kurti santykius, juos puoselėti. Kaip mes norime pasiekti aukštumų būdami kokiame nors versle, lygiai taip pat šeimoje aš noriu siekti aukštumų.
O aukštuma yra būti kartu, jausti malonumą būnant kartu, turėti saugią aplinką, gerbti vienam kitą, dalytis kūrybiniais sumanymais, būti vienas kitam įdomiam. Tai reikalauja nemažai pastangų.
Per mūsų šeiminę karjerą buvo ir nuopuolių, ir kitų dalykų, bet tai, kad šiandien esame drauge, yra šioks toks įvykis. 19 metų kartu, kai daugelis žinomų porų neseniai išsiskyrė ar jų skyrybų procesas prasidėjęs!
Mes taip ir likome su Deiviu nesusituokę. Galimybių per tą laiką pasukti savo keliais buvo.
Galimybė išeiti iš šeimos – tai ne tik kitas partneris. Juk pasikeičia žmonių požiūris, jie auga, tobulėja. Natūralu, kad dėl papildomos veiklos gali sumažėti dėmesys šeimai. Veiksnių, kurie galėtų išardyti šeimą, labai daug.
Dabar yra ramybė, pagarba vienas kitam, tam tikri susiformavę įpročiai, ir tai šaunu. Ir kad tiek laiko dar yra mūsų šeima – tai jau vertybė.
– Kai su Deiviu įkūrėte nuosavus fotonamus, buvote pirmieji Lietuvoje, kurie fotografuodavo nėščias moteris ir kūdikius. Ir labai greitai ne jums reikėjo ieškoti klientų, o jie jūsų pradėjo ieškoti. Ar ir dabar fotografuojate besilaukiančias moteris?
– Ne. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Mano ir vyro veikla išsiskyrė.
Kai atsirado šeima, vaikai, atsirado šeimos verslas – fotografija. Mudviem su vyru pavyko įgyvendinti šią kūrybinę šeiminio verslo idėją ir tikrai tuo metu buvome labai populiarūs. Iš visos Lietuvos pas mus važiuodavo fotografuotis tėvai su mažiukais lėliukais ir besilaukiančios mamos.
Norint dirbti su nėščiosiomis arba kūdikiais reikia komandos. Vyras jų jau nefotografuoja, bet liko fotografijos versle.
Aš prieš 10 metų įkūriau Knygos teatrą, ir tas trečiasis mano kūdikis atima daug laiko ir jėgų. Į jį pasinėriau visa esybe, nes mano profesija – aktorystė.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu moterims, nes prieš trejus metus atsirado spektaklis „Visos mes Ievos“, o su juo – uždara moterų grupė. Tai – specifinis spektaklis, interaktyvus, ir moterims, norinčioms jame dalyvauti, reikėdavo įstoti į moterų klubą.
Taigi atsirado toks savotiškas moterų judėjimas „Visos mes Ievos“, solidarizavimasis ir savitarpio pagalba viena kitai. Tai mane paskatino šią vasarą pirmą kartą surengti moterų stovyklą Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Į ją pakvietėme moterų, sergančių vėžiu, ir mamų, auginančių vėžiu sergančius vaikus.
– Dėl ko moterys kreipiasi pagalbos?
– Kai pavargsta buityje, užsisėdi namuose tarp keturių sienų ir nesugeba atsipalaiduoti. Prisidėjo ir nuotolinis darbas, ir dėl to kilusios psichologinės problemos. Stengiuosi pabūti moterų draugijoje. Kartais reikia išsikalbėti, juk ne visos turi draugių. Tiesiog labiau įsiklausai į moterų istorijas.
– Jūs ir spektaklius režisuojate, ir juose vaidinate – esate pati sau viršininkė. Kokie to privalumai?
– Ką noriu, tą darau. Noriu – režisuoju, noriu – vaidinu, renkuosi vaidmenis, kurie man patinka, ir dėl to esu labai laiminga.
– Jūsų vaikai jau užaugę. Su kokiomis problemomis susidūrėte, kai jie buvo paaugliai, kokie rūpesčiai slegia šiandien?
– Tos problemos – buitinės, jos tikrai nėra kokios nors giluminės. Vaikų paauglystės labiau bijojau, nei jai atėjus ji tokia baisi pasirodė.
Vaikams dabar sudėtingas perversmų laikas, nes pandemija ištiko. Karantinas apribojo jų bendravimą, jie turi psichologinių problemų.
Turbūt nelabai išeina jų paauglystę įvertinti taip, kaip būdavome pratę. Dabar paauglystė – netipiška. Bet kol kas mano vaikai – mano draugai, ir tuo labai džiaugiuosi.
Dukrai Upei – 18 metų, ji jau panelė. Gana anksti ji pareiškė, kad nori būti animatorė. Labai užsibrėžė siekti šito tikslo ir keliauja šia linkme. Šiemet baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir intensyviai ruošiasi kitais metais stoti į Dailės akademiją.
Tai – viena jos pasirinktų studijų vietų, bet ji bandys stoti į kelias skirtingas mokyklas, ir ne vien Lietuvoje. Ji – kūrybingas, piešiantis žmogus, turi savo planą, kur norėtų būti.
Sūnus Ugnius Gabrielius (15 m.) – labai sportiškas vaikinas, tik neturi kurios nors vienos sporto šakos pasirinkęs, užsibrėžto tikslo, kurio galėtų siekti. Įvairios sporto šakos jam įdomu. Pastaruoju metu įnikęs į filmų peržiūras.
Abu vaikai domisi menu, kultūra, bet jiems įdomiausia – filmai.
– Per tuos 10 metų, kai jūsų partneris liko vienas fotografijoje, o jūs įkūrėte nuosavą teatrą, atradote daugybę pomėgių. Vienas jų – maudynės žiemą. Kodėl spaudžiant šaltukui šokate į eketę?
– Todėl, kad esu žmogus, linkęs į avantiūras. Arba smalsus žmogus, kuriam įdomu išbandyti viską. Būdama tokio amžiaus rugpjūčio pabaigoje įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tęsti aktorystės magistro studijų.
Gyvenime vadovaujuosi intuicija. Ir kuo toliau, tuo labiau. Intuicija man gali padiktuoti, kad noriu to ar ano, aš imsiu ir išbandysiu, surasiu būdų tai padaryti. Praėjusi žiema buvo antroji, kai grūdinausi, tad puikiai žinojau, ką ir kaip darau.
Kita vertus, pasikeitė ir mano požiūris į grūdinimąsi. Buvo įdomu tai išbandyti.
O paskui atrandi naudą ir pagalbą sau, nes grūdinimasis pirmiausia yra antidepresantas. Ir kai mes, menininkai, per karantiną buvome uždaryti tiek laiko, grūdinimasis labai pravertė – tai vienas mažiausiai skausmingų būdų, kaip gali sau padėti. Tiesiog savipagalba.
– Esate pajutusi depresijos simptomų?
– Visokių formų depresiją, man regis, visi esame pajutę. Ką reiškia depresijos simptomai?
Kai sėdi namie, negali dirbti, natūralu, kad tai neskatina linksmintis. Ir nežinai, kada galėsi pradėti dirbti.
Dėl tokios depresijos nei specialistų pagalbos, nei krūvos vaistų man nereikėjo ir, tikiuosi, nereikės – rasdavau būdų, kaip kitaip sau padėti.
O nuotaikos svyravimai – natūralus dalykas. Grįžtame prie to paties klausimo, kodėl ėmiausi moterų sambūrio iniciatyvos. Moterims reikia pagalbos, ne kiekviena gali sau padėti. Ne kiekviena sugalvoja grūdintis arba šokti į eketę.
– Bet kodėl pasirinkote tokį drastišką savipagalbos būdą?
– Pirma, tai buvo smalsumas. Antra, supranti, kokia tai nauda. Tai – tikras antidepresantas.
– Bet iš pradžių to nežinojote. Tik pabandžiusi tai supratote.
– Taip. Yra visa sistema, kaip tam pasiruošti. Atliekami kvėpavimo pratimai, kurie paruošia organizmą, kad jis galėtų panirti į šaltą vandenį. Tai nėra šokinėjimas į šaltą vandenį be jokios logikos. Žmogui pakanka 3–5 minutes pabūti eketėje, įsiklausyti į savo kūną. Labai svarbu susikalbėti su savo organizmu ir pajusti, kur yra ribos.
Man labiausiai patinka Vilnios atkarpa prie Pūčkorių atodangos. Vilnia – šalta upė, man patinka, kad jos vanduo prisotintas deguonies, labai skiriasi nuo ežerų vandens. Žiemą ten atvažiuojame automobiliu, vasarą – dviračiais.
– Ar Deivis irgi šoka į eketę?
– Ne.
– Jis stovi ant kranto ir jums paduoda rankšluostį?
– Ne. Aš – savarankiška. Nebūtina visur vaikščioti paskui mane. Mes – užsiėmę žmonės, turime savo veiklų, savo pomėgių ir tikrai jau ne tas amžius, kad vienas kitą už rankučių vedžiotume.
– Šią vasarą pirmą kartą dalyvavote moterų triatlono varžybose. Kas sunkiau – triatlonas ar maudynės eketėje?
– Triatlonas. Tai daug sudėtingesnis dalykas, tam reikia fizinio pasirengimo. Tai irgi tam tikra avantiūra.
Bet jei man norisi, išbandau. Smalsumas mane veda į tokias avantiūras.
Lapkričio mėnesį pirmą kartą maudytis upėje – joks žygdarbis, bet dalyvauti triatlono varžybose – žygdarbis. Nepasirengus tai padaryti sudėtinga.
Reikia turėti omenyje, kad tas triatlonas nebuvo toks, koks yra iš tikrųjų. Tai buvo nedidelių distancijų naktinis moterų triatlonas, toks labiau šou: 100 m plaukimas, 5 km važiavimas dviračiu ir 1,5 kilometro bėgimas.
Man pasirodė, kad toks triatlonas juokingas ir vaikiškas.
Bet kai nueini į trasą ir atsiduri tarp profesionalių sportininkių, supranti, kad čia visiškai nejuokinga. Ir netgi toms nedidelėms distancijoms įveikti tikrai reikia fizinio pasirengimo.
Buvo moterų, kurios yra tam tikros srities sportininkės, tai jos gerino savo rekordus.
Man nereikėjo jokių rekordų. Mano tikslas buvo pabaigti distanciją. Ir aš ją pabaigiau. Penkta nuo galo.
– Kokią avantiūrą esate numačiusi? Gal šoksite parašiutu?
– Nesėdi ir neplanuoji, kokią dabar avantiūrą susigalvosi ir bandysi atlikti. Dažniausiai tokie dalykai įvyksta spontaniškai – pamatau, susižaviu.
Sprendimas įvyksta labai greitai, žaibiškai. Nežinau, ką rytoj sužinosiu, kas man sužaibuos ir aš staiga tai avantiūrai pasiryšiu.
Kol kas apie parašiutą nesvajoju, nes turiu truputėlį aukščio baimės. Bet kas čia žino, kaip bus.
– Kažkada buvote Deivio stilistė, o fotografuodavo jis. Ar nesinori pačiai į rankas paimti fotoaparato?
– Ne. Fotografija – visiškai ne mano sritis, ne mano priemonė. Vienas dalykas būti šalia, kitas – būti fotografu. Tai skirtingos meno sritys.
Bet laikas, praleistas šeimos versle, nenuėjo veltui. Būtent tą patirtį atsinešiau į kitą savo veiklą – teatrą ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai – didelis turtas.
