Patirtį į knygą sudėjusi Rimantė Kulvinskytė atvirai – apie verslo griūtį, psichoterapiją ir kaip pavyko išsaugoti šeimą

„Norėčiau, kad mano dukra tuos dalykus sužinotų anksčiau nei aš. Kad jai tai būtų tarsi pagalvių kelias“, – mąstė žurnalistė, radijo laidų vedėja, gyvenimo tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė (36 m.), savo penkerių metų skausmą ir džiaugsmą sudėjusi į išlauktą, pačią daug išmokiusią „Laimingą knygą“.

 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
 Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė tiki, kad laimė yra pasirinkimas: kiekvienas renkasi, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
„Laiminga knyga“ – tai dvi vienodos knygos skirtingais viršeliais. Viena skaitytojui, kita – žmogui, su kuriuo jis nori dalintis laime.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
„Laiminga knyga“ – tai dvi vienodos knygos skirtingais viršeliais. Viena skaitytojui, kita – žmogui, su kuriuo jis nori dalintis laime.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Visai neseniai dukrai Lunai ji pagamino varškėtukų, o ši pasakė: „Babos skanesni.“ „Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą“.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį. Ir tik po metų išdrįso patikėti savimi.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė įsitikinusi, kad iš vaikų galima pasimokyti atvirumo, meilės sau, smalsumo.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Rimantė įsitikinusi, kad iš vaikų galima pasimokyti atvirumo, meilės sau, smalsumo.<br> Nuotraukos – Tomas Juškaitis, stilius – Karina Leontjeva, makiažas – Emilija Kastečkaitė.
Daugiau nuotraukų (24)

Lrytas.lt

Nov 7, 2021, 7:42 AM

Rimantei ir jos vyrui, režisieriui, verslininkui Povilui Miškiniui-Eidukoniui gyvenimas pamėtėjo nemažai išbandymų – dvynių netektis, sunki mamos liga, vos gimusios dukros Lunos (5 m.) patekimas į reanimaciją, verslo bankrotas, po jo likusios penkiaženklės skolos ir galų gale viską vainikavę klausimai, kaip patiems neišbarstyti savo šeimos, susirinkti savo emocijas, vienam kitą palaikyti sunkmečiu.

„Ilgą laiką gyvenau su baime, kad kažkas dar turi ateiti blogo. Bet jei objektyviai pažiūrėtume į mūsų gyvenimą, manau, kad už dabartinę laimę, ramybę, kurią jaučiame, mes esame jau ne tik pakankamai sumokėję, bet ir jos nusipelnę, ją užsidirbę. Ir galiu pasakyti, jog nėra tokių svarstyklių, kad jei vieną dieną esi laimingas, tai kitą toks nebūsi“, – įsitikinusi žurnalistė.

Atsigręžusi į praeitį Rimantė nuoširdžiai norėtų save apkabinti ir pagirti už tobulai išlaikytą sunkų gyvenimo egzaminą. Nors niekas nežino, koks bus rytojus, dėl sunkios praeities šiandien moteriai jos pačios versija daug geresnė – išlaukta, ramesnė, laimingesnė.

„Turiu drąsos kalbėti apie savo nedrąsą, persidėliojau vertybes, išmokau brėžti ribas, klausytis vidinio balso. Jaučiuosi laisvesnė“, – sakė ji.

Rimantė po kruopelytę savo gyvenimo dienoraštį dėliojo apie penkerius metus, o vėliau, pati rašydama apie laimę, susidūrė su didele baime į pasaulį išleisti savo patirtį.

Metai – tiek užtruko jos grumtynės su pačia savimi, todėl ir „Laiminga knyga“ tapo gaiviu atodūsiu, o skaitytojams – rinkiniu savistabos ir sąmoningumo tekstų, skirtų sutvirtinti ryšį su savimi ir kasdien iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.

– Koks buvo „Laimingos knygos“, pasirodysiančios lapkričio viduryje, kelias?

– Ilgas. Maniau, kad viskas bus paprasčiau, bet paaiškėjo, jog ši knyga tapo viena didžiausių mano gyvenimo mokytojų.

Pusę gyvenimo dirbu žurnaliste, esu laimės tyrinėtoja. Natūralu, kad medžiagos ir patirties prikaupiau daug, – tiek kalbindama psichologus, savo sričių specialistus, tiek praktikuodama sąmoningumą, tiek tyrinėdama mokslinę džiaugsmo pusę: genetiką, neurologiją, laimės ekonomiką.

„Laiminga knyga“ atsirado iš mano laiškų sau ir laiškų, kuriuos norėjau perduoti artimiems žmonėms.

Knygos struktūra ir yra tokia – norėjau, kad tai būtų kaip kasdienių pasimatymų su savimi rinkinys. Kiekvienoje temoje skaitytojas kviečiamas save pažinti vis iš kitos pusės, pasakojama, kodėl ir kaip mus veikia vieni ar kiti poelgiai, mintys ar aplinka.

Tuomet pateikiama su tema susijusi užduotis, žurnalinis atvartas, skirtas dar labiau išjausti tai, ką perskaitei: klausimai sau, svajonių sąrašai, meditacijos, dienos iššūkiai.

Mano temos labai įvairios – yra ir smagių, ir liūdnų, ir gilių, ir skaudžių. Niekada nelaikiau savęs rimtuole, tokia nėra ir knygos iliustratorė, mano artima draugė Simona Slavinskaitė, tad apie rimtus dalykus abi kalbame lengvai.

Tarkime, vienai temų, kurioje diskutuojama apie įsiprasminimą, yra klausiama: „Ką norėtum, kad susirinkusieji pasakytų per tavo gedulingus pietus?“ Simona užduočiai nupiešė tokius smagius laidotuvių svečius, kad kvatojau balsu, – nuo karalienės iki ateivių.

Kiekvienam dalykui svorį, spalvą, prasmę suteikiame mes patys – jie savaime nėra geri ar blogi. Pati kasdien mokausi ir kovoju su į mane sudėtais kodais, baimėmis, ribojančiais įsitikinimais. Norėjau, kad niekur nedingtų ta patirtis ir suvokimas, kurie atėjo per psichoterapijos seansus.

Pripažinkime, atsisėsti į psichologo kėdę drįsta ne visi, ne visi gali sau tai ir leisti, o nemokamos pagalbos reikia ilgai laukti eilėje.

– Užsiminėte, kad ši knyga jums buvo viena didžiausių gyvenimo mokytojų. Kokią patirtį išsinešėte iš jos rašymo?

– Pirmąjį knygos variantą užbaigiau daugiau nei prieš metus, bet jos neleidau.

Įsijungė daugybė baimių. Juk esu matomas žmogus, daugybę metų gyvenantis iš rašymo. Vadinasi, ir pirmoji mano knyga turi būti verta mažių mažiausiai literatūros premijos.

Jai turi linksėti rimti dėdės. Ji turi būti nepakeliamai sunki – tiek storumu, tiek medžiagos rimtumu! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Povilo paraginta nuėjau į psichoterapiją: turėjau knygą, kurios visi laukė, bet negalėjau jos parodyti!

Ta abejonė pradėjo smelktis į visas gyvenimo sritis, tad vyras man ant telefono ekrano uždėjo užrašą: „Man nesvarbu, ką kiti galvoja, aš žinau, ką aš darau.“ Jis nuolat mane drąsino ir stūmė pirmyn.

Supratau, kiek į mane pačią sudėta baimių, kiek manyje gyva atstūmimo, kritikos baimė. Atėjo suvokimas, kad jei aš, aštuoniolikos metų rašymo patirtį turintis žmogus, gyvenantis objektyviai gerą gyvenimą, praktikuojantis laimę, taip savimi abejoju, ką tuomet jaučia kiti, nesulaukiantys kasdienio palaikymo?

Ši knyga mane kaip reikiant išminkė, parodė, kad laimė yra nuolatinis darbas. Visas procesas dovanojo nuostabų virsmą.

Vieną naktį nubudau nuo minties, kad galiniame viršelyje, kur įprastai būna visuomenėje gerbiamų žmonių knygos įvertinimai, juos parašysiu pati. Iš serijos: „Ši knyga yra nuostabi.“ Supratau, kad kol mes laukiame kieno nors paplekšnojimo per petį, pasakymo, kad gerai padarei, kad verta, gyvenimas bėga pro šalį. Taip ir knyga. Niekam jos nedaviau, vis svarsčiau, kaip dar pagerinti. Kol Povilas pats nepasiėmė rankraščio, o perskaitęs, pamenu, paskambino: „Tai tu nori pasakyti, kad metus turėjai baigtą knygą?“

Bet pagaliau knyga iškeliavo į spaustuvę ir ji tikrai yra laiminga. Ką iš jos pasiimsi, priklauso nuo tavęs.

Kiekvienas žinome, ką valgyti ir ko ne, kad numestume svorio, bet... Tad galiausiai ant knygos viršelio uždėjome: parašė Rimantė, nupiešė Simona, sukūrė: TU. Kiekvienas žmogus, pildantis „Laimingą knygą“, tampa tokiu pat bendraautoriu.

– Ką pati pajutote visą kelerių sunkių metų patirtį sudėjusi į knygą, o dabar, prieš leidžiant, grįžusi atgal ir vėl visa tai išgyvenusi? Nebuvo klausimų, savigraužos, kaltinimų, kodėl būtent jums visa tai ant pečių nukrito?

– Norėjosi save apkabinti. Mes taip retai sau leidžiame būti silpniems. O glėbio ypač norisi, kai stengiesi išlikti stiprus.

Mano tekstai lengvi ir žaismingi, bet aš žinau, kokie sunkumai ir išgyvenimai slepiasi po kiekvienu iš jų. Dabar matau, kad puikiai tvarkiausi su savimi. Ir dabar tvarkausi.

Jau nebetikiu tomis nesąmonėmis, kad už laimę reikia susimokėti. Juk folkloras, su kuriuo augome, mums tai ir tekartoja: „Jei ryte juokiesi, vakare verksi.“ Su tokiu požiūriu ir gyvename bijodami sėkmės, tikrų emocijų. Drungni.

– Dažnai kalbate apie laimės jausmą, vidinę harmoniją – daugiau nei trejus metus esate gyvenimo tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja. Dažnas nesusimąsto, kas jam yra laimė, o atsakydami į šį klausimą žmonės pamini pinigus, namus, šeimą. Laimingu gimstama ar tampama?

– Ir taip, ir taip. Laimę lemia biocheminiai procesai, laimės hormonų gamybos ypatumai, mūsų šeima, socialinė aplinka, net politinė santvarka. Tačiau aš tikiu, kad laimė yra pasirinkimas būti laimingam, kad ji prasideda nuo veiksmo. Kiekvienas renkamės, kur ir su kuo būti, ką daryti ir ką matyti, – ar danguje žvaigždes, ar juodumą aplink jas.

Man pačiai laimė yra ramybė. Prasmė, kurią dovanoja šeima ir darbas. Sėkmė be prasmės jausmo yra prakeiksmas.

– Kaip kovojate su vidiniais demonais, o gal visas baimes prisijaukinote ir visai nereikia jų vyti į šalį?

– Turėjau scenos baimę, kurią tik visai neseniai prisijaukinau. Padėjo suvokimas, kad baimę mes demonizuojame, o ji savo prigimtimi yra nuostabi emocija. Kai bijai, paaštrėja rega, esi greitesnis, kūne įsijungia daugybė išlikimo procesų. Būtent smalsumas mus atvedė iki dabarties, o baimė jį ir saugojo, ir motyvavo? Jeigu baimę imi matyti kaip nuosavą, naminį drakoną, prisijaukinti ją daug lengviau.

Sugriuvus verslui turėjau baimę dėl ateities – kaip mes gyvensime? Tai buvo nesaugumo jausmas, kuris visiems paaštrėjo dabar, pandemijos metu. Bet kaskart užsikūrus pasaulio griūties scenarijams pasakau sau: „Rimante, tai, ką tu galvoji, yra netiesa. Tu nežinai, kas bus rytoj, ir netiesai negaišk laiko.“

Nerimą reikia išvaikyti savęs pirmiausia paklausiant, ar tos mintys yra tavo, nes dauguma minčių yra perskaitytos, nusižiūrėtos.

Labai padeda akistata su savo ribojančiais įsitikinimais: kaip atrodys tavo gyvenimas, mielas drauge, jei ir toliau gyvensi taip bijodamas?

Mes nežinome, ką mano kiti, ir negalime kontroliuoti kitų veiksmų. Esame atsakingi tik patys už save. Bet jei labai norisi pabijoti, užsistatykite žadintuvą penkioms minutėms ir išsinerimaukite. Aš taip darau.

– Koks buvo laikas, kai pradėjote kalbėti apie laimę, vidinę harmoniją ir sukūrėte savo tinklaraštį „Laimės dieta“? Ar pati tikėjote, kad po kurio laiko tai taps jūsų pragyvenimo šaltiniu?

– Treji metai po verslo griūties. Iš vienos Niujorko kompanijos sulaukėme didelio pasiūlymo dirbti su jų komunikacija, todėl ir išėjau iš televizijos laidos „Klauskite daktaro“.

Sėkmingai padirbėjome tris mėnesius, partneriai pasiūlė kraustytis į Ameriką, bet mes ten savo ateities nematėme. Atsisveikinome gražiai, bet iš esmės likome visiškoje finansinėje nežinioje, bet su iš anksčiau nusipirktais bilietais į Aziją.

Ryžomės skristi. Povilas pasakė, kad jei pasitikėsime likimu, jei juo neabejosime, jis mums atsilygins.

Ir darbai pamažu pradėjo plaukti. Žinoma, būdavo dienų, kai reikėjo labai skaičiuoti, bet ten pamatėme, kiek mažai tereikia, kad būtum laimingas. Balio salos gyventojai tiki, kad žmogus reinkarnuojasi ne tik į tą pačią kastą, bet ir į tą pačią šeimą. Vadinasi, jei gimei nepasiturintis, toks būsi visą amžinybę, tad geriau jau pradėk mėgautis.

Matydavome moterų, kurios dainuodamos ant galvos nešdavo į kalnus akmenis statyboms. Jos visą laiką spinduliavo laime, mūsų Lunos nepraleisdavo neapkabinusios. Kai tai matai, išmoksti džiaugtis tuo, ką turi, ir puotas vietiniams draugams kelti su viena keptuve ir trimis lėkštėmis.

Į Lietuvą grįžome be jokio plano. Netikrumo dėl ateities buvo daug, nes turėjau tik radijo laidą, buvome laisvai samdomi specialistai. Buvo mano gimtadienis. Surengėme sugrįžtuvių vakarėlį, o Povilas draugų paprašė, kad paaukotų pinigų mano svajonei. Draugai sumetė 453 eurus, už kuriuos buvo sukurta „Laimės dieta“. Į tinklaraštį rašau kiekvieną dieną.

Dabar jis išaugęs, turi savo bendraautorių. Tiesą sakant, net nesapnavau, kad mums taip seksis, kad subursime tokią šviesią bendruomenę.

Patys to nenujausdami, pandemijos išvakarėse – tuomet, kai visiems labai reikės pozityvumo. Tai buvo iš didelės draugų meilės, iš didelio jausmo atsiradęs dalykas, kuris šiandien tapo pagrindiniu mano pajamų šaltiniu.

– Daugiau nei prieš šešerius metus, prieš susilaukdama Lunos, jūs su Povilu išgyvenote skaudžią dvynių netektį, vėliau sakėte, kad jums laimė baigėsi tuomet, kai išgirdote, jog kūdikiai nebesivysto. Žmonės tokias žinias linkę nuo visuomenės nuslėpti.

– Po operacijos daktaras mums pasakė, kad kone kas antros moters pirmasis nėštumas nutrūksta. Aš tos statistikos nežinojau, tai mudviem su Povilu buvo pirmoji patirtis.

Tačiau apie ją kalbėti nutarėme, kai turėjome istoriją su laiminga pabaiga, – laukiausi Lunos. Norėjome, kad tai būtų įkvėpimas žmonėms, kurie turi išgyventi netektį ir kartu, susikibę išlipti iš duobės.

Raginu moteris nenešti visko vienoms, nenustumti vyro ir negalvoti, kad jei ne jo kūne tai vyksta, jam turėtų mažiau skaudėti. Taip toli gražu nėra.

Kai pasidalijome savo istorija, apie vaikų netektis prabilo ir draugai – to mes net nežinojome! Sulaukiau begalės laiškų, žmonės mudviem dėkojo už dovanotą viltį.

Mes noriai dalijamės sėkmės istorijomis ir gandais, vestuvių nuotraukomis, skyrybų skandalais. Niekas nekalba apie tai, kaip dorotis su skausmu ar kaip išlaikyti ryšį, kai pats neturi už ko laikytis.

– Ar esate iš tų žmonių, kuriems reikia paskatinimo, kito žmogaus peties? Ką darote, kai to nesulaukiate, – juk kiti neskaito mūsų minčių?

– Manau, kad šiltų žodžių reikia visiems. Esu dėkinga Povilui, kad jis man jų negaili. Kitaip mano narcizas nuvystų.

Palaikymo man labiausiai reikia iš artimųjų. Jei trūksta, išmokau ne nuoskaudą laikyti, o pasiprašyti pagyrimo, įvertinimo – juk užsisukę rutinoje dažnai net nepastebime, kad savą žmogų priimame kaip savaime suprantamą, kad komplimentus žarstome svetimiems, bet ne tiems, kurie šalia.

Neskaitome minčių. Kaip ir kartais nesuvokiame savo žodžių ar veiksmų pasekmių. Todėl neskubu pykti. Juk žinau, kad nė vienas mano mylimas žmogus sąmoningai manęs neskaudintų. O jei įsiskaudinu, apie tai pasakau garsiai: „Tavo žodžiai arba tavo jausmai manyje sukėlė tokius jausmus...“ Labai džiaugiuosi, kad su Povilu esame pramokę pyktis.

– Argi tam reikia praktikos?

– Vienas pirmųjų straipsnių „Laimės dietoje“ ir buvo apie tai. Priešas yra ne partneris, o problema. Ji yra kliūtis. „Aš tave myliu ir vertinu, todėl turime išspręsti šitą dalyką.“ Straipsnis vadinosi „Už ar prieš“. Jis dar iš to meto, kai išgyvenome verslo griūtį, Luna buvo maža.

Tuomet dirbau laidoje „Klauskite daktaro“. Per pertrauką dviese su profesoriumi Alvydu Unikausku gėrėme kavą. Papasakojau jam, kaip viskas nesiseka, kaip pykstamės su vyru. O jis tepasakė: „Rimante, tu turi pasirinkti pusę, kurioje tu esi, – ar už savo vyrą, ar prieš. Jeigu tu būsi prieš jį, tai privalote skirtis, nes tai bus tik laiko gaišimas. O jei už, tai „už“ turi būti visame kame.“

Tą vakarą po filmavimo grįžau vėlai, šeima miegojo, o aš atsigulusi šalia Povilo vis kartojau, kad taip, aš esu už, esu tavo pusėje. Ir mano vyras ryte atsibudo kitu žmogumi. Lyg kas naštą nuo pečių būtų nuėmęs ir suteikęs supergalią nuversti kalnus. Viskas pradėjo keistis ir tvarkytis. Šią istoriją jam papasakojau tik po pusės metų. Palaikymas ir tikėjimas savo žmogumi duoda labai daug.

– Verslo bankrotas buvo didelis iššūkis jūsų šeimai. Kaip tamsoje pamatėte šviesą?

– Daug pamokų išmokome. Pagrindinė – tai tik pinigai. Turėjome skolų, bet nusprendėme jas visas atidirbti ir grąžinti. Taip, suma buvo labai didelė, šešiaženklė. Bet mes buvome sveiki, turėjome namus ir nuostabų vaiką.

Jeigu problema išsprendžiama pinigais, tai nėra problema. Tai yra išlaidos. Kai tai suvoki, niekas nebegąsdina. Ir klientų pinigus išmokome taupyti. Nebesinori „Kanų liūtų“ reklamų kurti už išpūstus biudžetus, norisi siūlyti priemones, kurios iškart duotų aiškią grąžą.

– Ką jūsų šeimai davė psichoterapijos seansai?

– Psichoterapija – tai didžiausia dovana, kurią galėjome sau pasidovanoti. Išmokome atvirumo. Vienas su kitu ir patys su savimi. Išmokome brėžti ribas. Net ir šeimoje.

Savęs pažinimas leidžia įsivardyti skaudulius ir juos užgydyti. Savianalizė leidžia pamatyti elgesio dėsningumus, sulaužyti ydingas praktikas.

Iš terapijos seansų išeinu su kardais, kaip aktorė Uma Thurman iš filmo „Nužudyti Bilą“.

Dabar kitaip reaguoju į išbandymus, klausausi savo nuojautos ir kūno. Tai padeda užbėgti už akių neigiamoms patirtims.

Iš kokono virstu drugeliu. Kaip juokiasi Povilas, su viena manimi susipažino, su kita gyveno, kai laukiausi, dar kita tapau gimus Lunai, pagaliau sugrįžau į senąją save, o dabar vėl esu nauja Rimantė. Manau, kol kas man pačiai tai smagiausia savo pačios versija.

– Prašyti pagalbos, kalbėti apie psichoterapiją šiandien vis dar yra stigma, nors, atrodo, seniai praėjo tie laikai, kai psichoterapija asocijavosi su protine negalia.

– Taip jau susiklostė istoriškai, okupacijos metai nepraėjo be pasekmių, stigmų prikūrė sovietai.

Mes bijome pasirodyti silpni, o dažnam lankytis pas psichologą atrodo silpnumo požymis: tu pats su savimi nesusitvarkai, tad niekas neturi to žinoti.

Bet tai yra visiškai tas pat, kaip nueiti pas ginekologą. Sielos, kaip ir gimdos, reikalams reikalingas specialistas.

Kai esi silpnas, aplinkiniai tave mato kaip auką, pradeda dar labiau spausti – taip jau sudėlioti instinktai.

Psichoterapija yra sporto klubas sielos raumenims. Laimei, dabartiniai vaikai mokyklose gauna vis daugiau emocinio intelekto ugdymo praktikų.

– Kaip antrojo gimtadienio dovaną dukrai įkūrėte paramos ir labdaros fondą „Appy Foundation“. Visos surinktos lėšos bus skiriamos veiklai, susijusiai su žmonių psichologine sveikata, apmokėti.

– Norėjome, kad tai būtų kitoks fondas. Norėjome ne prašyti ar rinkti, o kurti produktus, už kuriuos sumokėtos lėšos atitektų labdarai. Su „Laiminga knyga“ taip pat – žmogus įsigyja rinkinį, dvi vienodas knygas skirtingais viršeliais. Viena tau, kita – žmogui, su kuriuo nori dalintis laime.

Tad vienu metu rūpiniesi savimi, džiugini artimą ir aukoji laimingesnei Lietuvai. Viskas, kuo mes prekiaujame APPY.lt, gaminta mūsų artimųjų: Lunos piešiniai, draugų aromatai, smilkalai, aksesuarai. Tai viena vieta, kurioje susirenka mums brangių žmonių hobiai, laisvas laikas. Norime taip įprasminti ir savo duoklę.

– Socialiniame tinkle vis pasidalijate rimtais pokalbiais su Luna – ji pastebi svarbias smulkmenas, atrodo, nėra tokios temos, kurios negalėtumėte išgvildenti su beveik šešiamete dukra. Jus pačią dukra nustebina?

– Su mūsų vaiku gyventi nėra liūdna. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja. Sulaukiu daug žinučių, kad žmonės, paskaitę tuos pokalbius, atsisuka į savo vaikus, supranta, kad su jais galima kalbėtis apie viską. Ne tik žiūrėti filmukus!

Iš vaikų galima daug ko mokytis. Pirmiausia – meilės sau. Jie juk visi negali veidrodyje į save atsižiūrėti. Vaikai neturi išankstinio nusistatymo, apsimestinio kuklumo ar noro įtikti.

Pasimokyti iš jų galima ir smalsumo, tikėjimo pasauliu, sakyti tai, ką galvoji. Visai neseniai Lunai pagaminau varškėtukų ir ji pasakė: „Babos skanesni.“ Galite įsivaizduoti mano reakciją, kai po darbo dienos, atkočiojusi tuos varškėčius, išgirdau tokią tiesą.

Norėjau pulti moralizuoti, bet pagavau save už rankos. Juk tikrai mano mama skaniau daro tuos varškėtukus. Ir mano vaikas jaučiasi saugus, kad gali būti savimi, nebijodamas, jog aš supyksiu.

Galiausiai tai priėmiau kaip didžiausią komplimentą mudviem su Povilu. Jei auginame tokią tvirtą mergaitę, galbūt esame visai neblogi tėvai.

– Kokie judu su Povilu esate šiandien – kai ne kartą nudegėte, daug kampų šlifavote, bet vis dėlto išsaugojote savo šeimą?

– Abu turime daug planų – kuriame didelei auditorijai prieinamus savipagalbos ir sąmoningumo įrankius.

Povilas daug dirba su blokų grandine („blockchain“) ir dirbtinio intelekto technologijomis, žmonių elgsenos pokyčių įrankiais, be to, baigia rašyti filmo scenarijų, režisuos savo juostą. Ir tai tik dalis jo kuriamos visatos. Dabar jo laikas kurti.

Mano vyras daug metų atidavė tam, kad aš augčiau ir rašyčiau, kad turėčiau drąsos dalintis savo kūryba. Tai davė vaisių – jau svajoju gyventi iš knygų rašymo.

Jau dešimt metų, kai su Povilu esame kartu. Su metais tas jausmas keičiasi, auga kaip medis, kurio žievė storėja, vainikas vis stiebiasi aukštyn, o šaknys vis tvirčiau remiasi į žemę. Labai vertinu tai, kad mano vyras manęs tokios, kokia esu dabar, išlaukė.

Santykiai yra darbas. Neminsi – nevažiuosi. Mūsų artimieji nėra savaime suprantamas dalykas. Niekada nebus taip, kaip yra šiandien, tad, jei gali, šiandien pasakyk šiltą žodį, praeidamas paglostyk arba paklausk: kuo galiu palengvinti tavo dieną?

Džiaugiuosi mūsų su Povilu santuoka, jis tikrai yra geriausias mano draugas. Mums labai smagu būti dviese: susiruošiame į vakarėlį – jis pasipuošia smokingu, aš – vakarine suknele, abu prieiname prie durų, pažiūrime vienas į kitą ir pagalvojame tą patį: „O gal būname dviese?“

Ir apsisukę sugriūvame ant sofos. Tai yra dovana. Nesame kokie nors ypatingi. Tiesiog per tuos metus supratome, kad ne lipdyti vienas kitą, o priimti reikia. Gavęs laisvę ir besąlygišką meilę žmogus išsiskleis į tokias puses, apie kurias net pats nenutuokė. Šiandien Povilą myliu dar labiau nei bet kada.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.