Milžiniškas medinis Širvintų rajone stūksantis centras atvykstančiuosius pasitinka nuo Neries kranto. Iš vienos pastato pusės – vaizdingas upės vingis, iš kitos – miškas. Šioje keturkojo šeimos nario amerikiečių Stafordšyro terjero Tibo pamėgtoje medžių užuovėjoje auga ir kelis šimtus metų skaičiuojantis plačiašakis vieno žmogaus glėbyje netelpantis ąžuolas. Nieko keista, kad visa ši ramybės oazė buvo pavadinta Zen Miško vardu.
Meditacijos centro viduje vyrauja minimalizmas. Pirmame pastato aukšte yra virtuvėlė, čia, kaip ir antrame aukšte, pirmųjų lankytojų laukia svečių kambariai. Sukti laiptai svečius veda į pagrindinę salę, kur upės grožis dar kitokiomis spalvomis atsiveria pro didžiulius antro aukšto langus.
„Su Linu dažnai stebime praskrendančius paukščius“, – žvelgdama į tolį susimąstė Edita. Į vieno balto plunksnuočio skrydį dėmesį ji atkreipė vos mums atvykus.
Erdvios salės gale stovi medinis altorius, o šalia jo – varpas. Žiemą altorių papuoš Budos skulptūra ir taip bus baigtos daugiau nei metus vykstančios ir dar ilgiau planuotos meditacijos centro statybos.
„Laukiame iš Pietų Korėjos atvyksiančių vienuolių. Dabar pagrindinis Buda yra mūsų name, po Naujųjų metų skulptūra bus pernešta į pagrindinį pastatą ir taip įvyks oficialus centro atidarymas. Beje, Buda mūsų namuose atsidūrė tikrai įdomiomis aplinkybėmis“, – užsiminė E.Užaitė ir pasakojimą perleido savo sutuoktiniui.
L.Ryškus pasakojo, kad skulptūra Lietuvą pasiekė iš Pietų Korėjos. „Mūsų draugė lietuvė yra budistų vienuolė, gyvenanti Pietų Korėjos vienuolyne. Ji sužinojo, kad steigsime meditacijos centrą, ir šią žinią perdavė savo mokytojai įtakingai vienuolei, kuri ėmė ieškoti, ką iš Pietų Korėjos galėtų čia atgabenti. Tuo pat metu geriausiam Pietų Korėjos Budų skulptūrų meistrui gimė sūnus. Atsižvelgdamas į šį sutapimą jis jai perdavė Budą, paprašė nuvežti jį į Lietuvą ir mums padovanoti“, – pasakojo Linas.
Meditacijos centro sumanytojas pridūrė, kad naujasis centras nėra religinis. „Jis skirtas ir katalikams, ir ateistams – visiems tiems, kurie nori kitaip, sąmoningai, praleisti laiką. Čia toleruojamos visos konfesijos. Gali vykti ir krikščioniška kontempliacija, ir jogos pamokos. Tie, kurie išskiria savo tikėjimą, pasaulėžiūrą ir laiko ją geresnę nei kitų, labai save apvagia, nes mokytis tikrai galima iš visų tikėjimų mokytojų. Kas gi atsakys, kodėl viskas taip susiklostė, kad mums budizmas taip krito į širdį ir galvą, kad tapo mūsų tikėjimu? O juk galėjo būti visai kitaip, savo gyvenime galėjome sutikti, pavyzdžiui, nuostabų katalikų vienuolį ir gyvenimas galėjo pasisukti visiškai kita linkme. Apskritai kelių yra daug, o tikslas – vienas: būti geresniais, ramesniais, išmintingesniais žmonėmis“, – samprotavo L.Ryškus.
„Bažnyčia man visuomet buvo mistiška vieta, iki šiol mėgstu lankytis tiek katalikų, tiek stačiatikių maldos namuose. Taip pat apsilankau mečetėse ir, žinoma, budistų šventyklose“, – sakė šiaulietė Edita, kuriai susidomėjimas budizmu kitą formą įgijo susipažinus su vyru.
Paklausta, koks esminis krikščionybės ir budizmo skirtumas, Edita išskyrė karminį priežasties ir pasekmės dėsnį, ne Dievo tikėjimą, o tikėjimą skaidresne sąmone, reinkarnacija ir tuštumos sampratą.
„Nepasakyčiau, kad šią religiją praktikuoju labai uoliai, bet budizmo pasaulėžiūra man artimiausia. Ši religija man yra veiksni, nes suprantu, kaip ją praktikuoti. Man atrodo, kad kitose religijose tiesiog per daug mistikos. Bet tikrai nesakau, kad vienas ar kitas dvasinis kelias yra geresnis, tai tiesiog kelias, kurį aš pasirinkau“, – kalbėjo moteris.
Editai budizmas artimesnis ir dėl to, kad jį išpažįstantieji nėra linkę garsintis. Daugiausia budizmą išpažįstančių žmonių gyvena Azijos žemyne, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, budistų bendruomenė nėra didelė, nėra institucionalizuota ir apie save nuolatos neprimena. Pati religija, nors ir skilusi į nemažai atšakų, neturi viso pasaulio budistus vienijančios organizacijos ar religinio centro. Budizme taip pat gausu įvairiausių ceremonijų.
„Yra visokių tradicinių budistų švenčių, kurios susimaišiusios su vietinėmis. Tarkime, budistai kitaip švenčia Naujuosius metus. Bet aš esu lietuvė ir tie kiniški Naujieji metai man nėra artimi“, – tęsė aktorė, kurios namuose vietą tarp budistinių atributų visuomet atranda ir Kalėdų eglė, ir rūpintojėlis.
Nors E.Užaitė ir L.Ryškus yra tolerantiški įvairiausioms pasaulėžiūroms ir trumpiausią metų naktį ant balta staltiese užkloto stalo nugula tradiciniai Kūčių patiekalai, savo vestuvių ceremoniją juodu surengė budistų šventykloje. Prieš kelerius metus pora susituokė Pietų Korėjoje, kur juos palaimino budistų vienuoliai.
„Pasakėme įžadus, gavome vienuolių palaiminimą. Po to nuskambėjo labai gražios kalbos, buvo išsakyti linkėjimai. Mūsų vestuvėse buvo mažai pompastikos, bet išties daug grynumo ir paprastumo“, – pasakojo moteris, kuri, kaip ir jos vyras, nuoširdumą itin vertina ir kasdienybėje.
Galbūt todėl pora pernelyg nesureikšmino fakto, kad jų santuoka Lietuvoje nėra įtvirtinta teisiškai.
„Mes esame tokie pankai, kad net nepasiėmėme jokio popieriuko, kažką ten duoda, sakė atsiųs“, – juokėsi Edita ir netoliese besisukiojančio sutuoktinio paklausė, kiek tiksliai metų nuo jųdviejų sutuoktuvių jau praėjo.
„Mes laiką skaičiuojame labiau nuo mūsų pažinties, o ne nuo vestuvių datos“, – patikslino pati.
Savo dukrai Marijai tėvai taip pat suteikia visišką tikėjimo laisvę.
„Marija sako, kad budizmas yra mūsų pasirinkimas ir kad ji pati nori surasti save. Dukra teigė, kad mokykloje nori užsirašyti į tikybos pamokas, ir aš jai iš karto atsakiau: „Žinoma, prašau!“ – kalbėjo Edita.
Reportažą iš meditacijos centro ir visą interviu rasite naujame žurnale „Stilius“.
