Kasdien Saugirdo sekėjai socialiniuose tinkluose mato kone kiekvieną jo žingsnį – nuo ryto arbatos puodelio iki drabužių valyklos, darbų ir vakarienės restorane. Ar jo paties nevargina suvokimas, kad lyg ir neturi jokių paslapčių, o gyvenimas – visiems atversta knyga?
„Iki atverstos knygos – labai toli. Seniau taip, buvau atlapaširdis, kuris rodo ir pasakoja daug, kalba visokiomis temomis – man nuoširdžiai atrodė, kad galiu kalbėti apie viską. Dabar manau, kad su amžiumi viskas kinta, be to, persidėlioja vertybės.
Esu nusibrėžęs labai aiškias ribas, kiek noriu savęs rodyti, kiek ir ko noriu kalbėti ir ką noriu, kad žmonės apie mane žinotų“, – sako Saugirdas.
Vyras įsitikinęs, kad tai, jog jis parodo, kaip ravi savo mažą gėlių darželį, ar papasakoja, kaip veža katę pas veterinarą, yra visiškos smulkmenos. Jis niekada nesuprato ir nesupras begalinio noro viešai demonstruoti viską.
Net tada, kai esi nuomonės formuotojas (šio pavadinimo Saugirdas kratosi iš tolo), o tavo socialinių tinklų paskyras seka daugiau nei 80 tūkst. žmonių.
Vis dėlto kitų, kaip pats juokiasi, viešai rodančių ne tik švarius, bet ir neskalbtus savo apatinius, jis nesmerkia ir neteisia. Bet sau vieną dieną tvirtai pasakė „To nedarysiu.“ Tad mintis, kad apie jį žinote iš tiesų viską, – tik iliuzija, kurią jis pats meistriškai kuria.
„Sėdžiu, bliaunu ir pasakoju, kaip man šiandien blogai? Susirgau, blogai jaučiuosi, bet skundžiuosi, kaip man vis tiek reikia dirbti? Išsiskyriau, susitaikiau ir vėl išsiskyriau? Patyriau baisių išdavysčių? Kam? Nenoriu būti viešumo klounu, kuriam nelieka nė lašo paties savęs sau, nes visą save išdaliji šimtui tūkstančių nepažįstamų žmonių.
Negana to, jie tavęs niekada nepagailės, nes jaučiasi žinantys geriau, kaip tau reikia gyventi. Nenoriu šito cirko. Iš tikrųjų apie mane nežinote nieko. Tiksliau, žinote lygiai tiek, kiek pats noriu“, – įsitikinęs S.Vaitulionis.
– Tad ko nežinome apie Saugirdą Vaitulionį?
– Begalės dalykų – žinote tik buitinius, viešus dalykus, kuriuos žinoti gali visi. Ne kartą juokiausi, kad žiūrėdami mano „storius“ iš vakarėlių sekėjai komentuoja: „Šitas ir vėl po balius duodasi, ką jis daugiau gyvenime veikia?“
Juokiuosi balsu – žinovai, kada jūs suprasite, kad 9 iš 10 renginių, apie kuriuos kalbu ir kuriuos rodau, yra mano darbas. Juk pats darau tuos renginius, iš to valgau duoną, esu darbo vietoje! Tai – tik vienas iš pavyzdžių.
Arba: „Veltėdis, tik po vakarėlius trankosi, o normalaus darbo negali susirasti.“ Tokiems galiu drąsiai ir atsakingai, be jokio patoso pareikšti – dirbu dešimt kartų daugiau nei statistinis lietuvis. Kai statistinis lietuvis dirba nuo 9 iki 17 val., o grįžęs namo inkščia, kad buvo labai sunki diena, aš dirbu trijuose darbuose: esu žurnalo redaktorius, vadovauju komunikacijos agentūrai, darau renginius, kuriu rinkodaros strategijas, reklamas. O kalbant apie renginius – esame vieni stipriausių rinkoje ir be mano komandos neapsieina nė vienas svarbesnis renginys.
Na, o socialinių tinklų aš niekada nelaikiau darbu, nors iš jų ir uždirbu. Beje, dar ir namų aromatus kuriu, kurie antrus metus iš eilės apdovanoti aukso medaliais.
Būta tokių etapų, kai kelias savaites neturiu nė vienos laisvos dienos, o naktį miegu daugiausia penkias valandas, kai per 12 dienų turiu suorganizuoti 9 didžiulius renginius.
– Atrodo, kad gyvenate svajonių gyvenimą: draugai – pirmo ryškumo žvaigždės, kelionės – įspūdingiausios, vakarienės – skaniausios ir prabangiausiuose restoranuose. Ir tai – ne tik fasadas.
– Man reikėjo suvalgyti labai daug mėšlo, kad galėčiau gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar. Visiškai neslepiu – taip, šiandien esu labai laimingas ir gyvenu beprotiškai įdomiai.
Bet tam reikėjo ne tik sunkaus darbo neskaičiuojant valandų, bet ir ne vienos į pagalvę praverktos nakties, nusivylimų ir skausmingų patirčių. Išsigryninti, kaip tu nori gyventi, kokie žmonės nori, kad suptų tave, kokios tavo vertybės, nėra lengva, reikėjo atlikti ne tik savęs, bet ir aplinkos inventorizaciją.
Užtrukau bemaž gerus 5 metus. Dėl šio tikslo buvo įdėta daug pastangų ir tikiuosi, kad tokį gyvenimą man pavyks išlaikyti ir toliau – tikrą ir kai galiu pabusti laimingas.
– Dėl ko verkia vyrai?
– Niekas nesame apsaugoti nuo žmogiškų įskaudinimų, išdavysčių ar netikėtų smūgių iš pasalų. Vyrai neverkia? Taip gali pasakyti tik neišsilavinę buki liurbiai, kurie eina į beviltiškus šeimų maršus.
Nenoriu, kad neaiškūs nepažįstami žmonės slankiotų aplink mano namus, kad jie internete apkalbinėtų mano gyvenimą, ką darau. Nenoriu, kad dėl mano viešumo kentėtų artimieji.
Prieš penkerius metus pasakiau sau: viskas, Saugirdai, užtenka. Viešo triukšmo ir su visu tuo ateinančių pasekmių pridariau su kaupu. Užtektinai savęs išdalijau, užtektinai prikalbėjau visomis temomis, gana.
Nenoriu kasdien kovoti su interneto komentatoriais. Ir nebesiveliu į bergždžias diskusijas, žinau, kad neišaiškinsiu jiems, jog vanduo yra šlapias, o ugnis karšta. Juk, kaip man reikia gyventi, jie įsivaizduoja žinantys geriau už mane.
Buvo dienų, kai gulėjau ant sofos bijodamas išeiti į gatvę. Pavyzdžiui, neišėjau į artimos draugės vaiko krikštynas, nes tuo metu interneto komentatorių grupelė nusprendė mane „paspardyti“ – tai mane tiek išmušė iš vėžių, kad kelias dienas nekėliau kojos iš namų.
Ką tada galvojau? Arba nusižudai, Vaitulioni, arba susiimi, susirenki save iš gabalų, susidėlioji prioritetus ir kai ką keiti gyvenime.
Atsakymas vienas – ne, nebenoriu taip gyventi. Faktas, kad dėl tokių dalykų ir buvo verkta. Šimtas įžeidžiančių komentarų vien dėl to, kad gyveni savo gyvenimą, turbūt pribaigtų daugelį.
Kad to nebebūtų, ir nusibrėžiau ribas. Pats sprendžiu, kontroliuoju savo viešumą ir žinau, kiek į savo gyvenimą noriu įsileisti kitų žmonių.
Interneto komentatoriai, kurie puldinėja žinomus žmones, tokio spaudimo, kokį patiria garsūs veidai, neatlaikytų nė dienos.
– Ar gyvenimas iš tiesų pasikeitė nusibrėžus tas ribas? Juk komentatoriai, negailintys šlykščių pasakymų, niekur iš interneto nedingo.
– Jūs nustebsite – iš mano profilių jie tikrai dingo! Jei matau, kad reikia ką nors pasakyti, jei tema opi visuomenei, taip ir padarau.
Bet viskas čia labai paprasta: kai nebesiveli į beprasmius ginčus, kai nebandai įrodyti, kad žolė yra žalia, kai nesinervini, neduodi jiems trokštamo saldainio – savo dėmesio, jiems nebeįdomu.
Iki šiol manau, kad pasirinkau teisingą kelią – svetimiems, nepažįstamiems žmonėms neleisti kontroliuoti savo gyvenimo. Mano namų slenkstis bus ten, kur aš jį padėjau.
Niekada nieko nesu specialiai įžeidinėjęs, bet nuolat būdavau kaltinamas patyčiomis ir žmonių užgauliojimais! Bet ar kas nors suprasdavo, kad tai darau tik tada, kai ginuosi?
Pirmiausia įžeisdavo, užgaudavo mane. Kirsdavau atgal – ne visada protinga, bet žmogiška. Jie gali ateiti ir prišikti ant tavo svetainės kilimo, o tu negali atsikirsti – kaip tu drįsai, skandalas!
– Ar tuomet nepraradote dalies savo sekėjų?
– Ne, o kodėl turėjau? Atsirado begalė naujų. Kaip turėjau juodą humoro jausmą, taip jį ir turiu, buvau sarkastiškas – ir esu.
Beje, moksliškai įrodyta, kad juodąjį humorą supranta tik aukštesnio intelekto žmonės. Tai jei kas nors jo nesupranta, pats laikas eiti paskaityti knygučių, nes jei nesuprantate mano juokų, ar aš kaltas?
Pastaruosius keletą metų kaip tik gaunu krūvas teigiamų žinučių, daug gražaus palaikymo, atsiliepimų. Būna, net ir gatvėje mane sustabdo nepažįstamas žmogus, kad pasakytų gerą žodį.
– Buvimas socialiniuose tinkluose, tikiu, labai įpareigoja – juk jus stebi ne tik suaugusieji, bet ir paaugliai. Be to, turime pavyzdžių, kai vienas paslydimas gali sukelti didžiulį skandalą. Kaip čia nepaslysti?
– Iš klaidų mokomės, o nesąmonių, faktas, prisidirbame visi. Realiai nežinau nė vieno žinomo žmogaus, kuris kada nors kaip nors nebūtų paslydęs.
Tačiau manęs girto besišlaistančio viešumoje niekada nesutiksite. Labai aiškiai jaučiu ribas, žinau, kada turiu stotis ir važiuoti namo. Man nėra nieko baisiau už girtus, pasirėmusius į barą, veblenančius ir sakinio nesurezgančius žmones viešumoje. Manęs tokio tikrai niekas nematė viešojoje vietoje per visus beveik 40 mano metų.
Garsiai rėkiantį, kvatojantį ir gal net šokantį ant baro – taip. Bet ne girtą.
Jei kalbame apie atsakomybę – faktas, galvoju, ką sakau. Ne viską reikia sakyti. Tai ateina su metais.
Kažkur esu skaitęs komentarą, kad Vaitulionis – restoranų siaubas. Ne! Restoranuose visada esu pernelyg mandagus svečias (ir tai tikrai patvirtintų visų, kuriuose lankausi, personalas), tad iš tokio komentaro juokiausi labai ilgai.
Niekada neparodysiu nepasitenkinimo, kaip tik – šypsosiuosi ir būsiu be galo mandagus, net jei padavėjai akivaizdžiai bloga diena.
Jokie poniški pavaidinimai su kojų užsikėlimu ant stalo dar niekam gerai nesibaigė. Chamiškas elgesys galų gale yra visiškai gėdingas. Tai – tik klaikiai žema ir elementarus kultūros nebuvimas. Mane mama mokė elgtis kitaip.
– Darbas be darbo valandų, anksčiau – kova su anoniminiais komentatoriais, ne viena veikla – poilsio, regis, irgi reikia išskirtinio. Kaip ilsitės, kokia jūsų ramybė?
– Kai turiu renginių maratoną, per savaitę pabendrauju su keliais tūkstančiais žmonių – toks mano darbas. Tikrai daug savęs išdaliju kitiems.
Taip, man gali skaudėti kojas nuo lakstymo, bet tas moralinis išsunkimas yra daug sunkesnis nei fizinis.
Esu susikūręs tylos dienas. Tai dažniausiai būna sekmadienis. Nelipu iš lovos. Su chalatu žiūriu bukas – tikrai bukas! – komedijas, kad išsijungtų ir atsipalaiduotų galva, kad ji spengtų nuo minčių nebuvimo. Be galo mėgstu rimtus gerus filmus, bet ne tokiomis dienomis.
Kartais neinu net į dušą. Valgau lovoje, niurkau katę, miegu iki pietų ir žiūriu filmus. Apie 21 val. jau miegu, o pirmadienį atsikeliu pilnas jėgų ir švaria galva.
Nemėgstu „viskas įskaičiuota“ atostogų ir tokias turiu itin retai. Į tokias keliones vykstu tik tada, kai būnu persidirbęs ir man nereikia nieko – tik gulėti, valgyti ir nieko neveikti.
Kelionės – mano aistra ir hobis. Niekada nesikreipiu į agentūras – mėgstu keliones planuotis pats. Man rūpi įdomūs maršrutai, neatrastos vietos, viešbučiai, būtinai restoranai.
Maistas man apskritai gyvenime beprotiškai svarbus. Mano draugai žino – jei planuojame kompanijos kelionę, ją planuosiu aš ir ji bus įdomi. Tai – mano meditacija ir pomėgis.
Mėgstu gaminti ir darau tai dažnai. Per karantiną turėjau laiko net kulinarinėms knygoms! Niekada nėra buvę tokios prabangos – tiek gaminti namuose.
– Neseniai persikėlėte į naujus namus miesto pakraštyje. Senuosius buvote parodęs visus, visi žinojo ne tik koks jūsų vonios kambarys, bet ir koks paveikslas puošia miegamąjį. Kokie jūsų namai dabar?
– Atsakymas paprastas – vienu metu buvau pernelyg atvira knyga, pusė Lietuvos žinojo mano namų adresą, langus. Man tas jausmas nepatiko. Pro pravirą langą girdėdavau žmones, gatvėje aptarinėjančius mano vazonus ant palangės ir „tą“ katę šalia jų.
Dabar rodau, kaip sodinu gėles, kaip prižiūriu katę, ką gaminu, bet ne daugiau. Nenoriu užsiimti viešu ekshibicionizmu, man tai nebesuvokiama. Vėlgi – pasimokiau iš savo klaidų.
Ne kartą esu atsisakęs ką nors reklamuoti, kai tas reklamos filmavimas buvo siūlomas mano namuose. Čia yra buvę draugų, kurių skaičių galiu suskaičiuoti rankų pirštais. Aš pažįstu visą Lietuvą, bet draugų, kurie susibūrė prieš kokius 15 metų, turiu iki dešimties.
– Kokie žmonės yra ar gali tapti jūsų draugais? Juk draugaujate su visomis mūsų šalies žvaigždėmis.
– O gal ne aš draugauju su visomis žvaigždėmis, o visos žvaigždės draugauja su manimi? Ir tai yra labai skirtingi dalykai. Nežinau, ar noriu, kad dar kas nors taptų mano draugu! (Juokiasi.)
Draugystėje man labai svarbu žmogiškumas, atvirumas ir empatija. Žinoma – ir humoro jausmas. Jei žmogus turi gerą humoro jausmą, jo ir intelektas puikus – juk kvailiai neturi humoro jausmo.
Neabejoju, kad tie keletas draugų – kaip ir aš – vieni dėl kitų, jei nutiktų nelaimė, parskristume iš kito pasaulio krašto. Dėl to, manau, mes ir laikomės vieni kitų tiek metų.
Visi esame patikrinti laiko, patyrę šilto ir šalto, esame perėję visus etapus ir pažįstame vienas kitą kaip nuluptus.
Draugus turi sieti bendri dalykai – pomėgiai, darbai. Mes visi esame iš to paties socialinio burbulo, iš tos pačios srities – turime daug bendro, todėl ir sutariame puikiai.
– Socialinėje erdvėje esate pristatęs ir savo šeimą. Koks jūsų ryšys su artimaisiais?
– Mūsų ryšys tvirtas, gražiai visi bendraujame ir su tėvais, ir su broliu. Taip buvo visada. Mūsų šeima viena iš tų, kuri jau tuoj taps mažuma, – tėvai neišsiskyrę ir kartu jau skaičiuoja penktą dešimtį!
Liūdna buvo tik per karantiną. Laimei, mano mama moka naudotis socialiniais tinklais, susiskambindavome irgi dažnai, bet tai buvo pirmos Velykos ir Kalėdos per mano beveik 40 metų, kai nebuvau Panevėžyje. Iki karantino nėra buvę kitaip: šios šventės šventai – tėvų namuose.
Nežinau nė vieno žmogaus savo socialiniame burbule, kuris nesilaikė ribojimų. Tėvus „užkalėme“ name, varteliai buvo užrakinti ir griežtai uždrausta eiti į gatvę. Panevėžyje gyvenantis brolis jiems be jokio kontakto atveždavo maisto ir visko, ko reikia. Saugojome vieni kitus.
Niekada sau neatleisčiau, jei netyčia atneščiau ligą, o, neduok Dieve, kas nors iš artimųjų mirtų – tada ir pačiam liktų pasikabinti. Juolab dėl ko – dėl silkės pavalgymo? Silkės pavalgymas tikrai nevertas žmogaus gyvybės. Dabar visa šeima paskiepyta, man ramiau.
– Sakote, kad žvaigždiškas elgesys jums – atgrasus, prasto tono ir stiliaus ženklas. O koks vyras, jūsų nuomone, yra stilingas, įdomus, vyriškas šiais lyčių lygybės laikais?
– Svarbiausias dalykas, mano nuomone, ir vyrams, ir moterims yra intelektas. Niekas nepuošia žmogaus labiau nei protas.
Jei kalbėsime apie tai, kad vyras turi būti iškrakmolytais marškiniais, nupoliruotais batais, – irgi nebūtinai. Nebėra taisyklių, kaip turi atrodyti stilingas vyras, juk yra daugybė stilių, mados krypčių ir skonių, ir visi jie gali būti puikūs.
Man net klaikiai neįdomu kalbėti apie išvaizdą, nes, pasikartosiu, svarbu tik tai, ką žmogus turi galvoje, o ne ką nešioja ant savęs.
Vyrui labai svarbu manieros, humoro jausmas ir pagarba aplinkiniams.
Mada man rūpi, ja domiuosi – tai viena mano darbo dalių. Pats esu nuobodyla ir neišlendantis iš klasikinio stiliaus ir niekada neeksperimentuoju su drabužiais. Visi eksperimentai man dažniausiai baigiasi stiliaus krachu. Renkuosi saugius variantus, kurie visada madingi. (Juokiasi.) Mano spintoje – keturių spalvų drabužiai: juoda, balta, pilka ir mėlyna. Kiti – vienam sezonui, nes ryškesni drabužiai labai pastebimi.
– Sakote, kad kalbėti apie išvaizdą jums klaikiai neįdomu. Bet pati išvaizda turėtų būti įdomu ir jums, juk visa Lietuva matė ir stebėjo jūsų išvaizdos pokyčius ir aptarinėjo plastikos chirurgų darbo rezultatus.
– Nesakiau, kad išvaizda man nesvarbu. Man svarbu jaustis gerai. Ir, tiesą sakant, keista, kad 2021-aisiais dar kas nors nustemba, jog žmonės lankosi pas plastikos chirurgus.
Man eiti pas plastikos specialistą yra tas pat, kaip keliauti pas odontologą, jei tavo dantys nuskelti, ištrupėję ar sugedę. Medicina tam ir tobulėjo kelis tūkstančius metų, kad padėtų žmogui jaustis gerai savo kūne ir išspręstų problemas.
„Mylėkite save tokius, kokie esate“, – man tai baisus nusišnekėjimas. Kompleksai ir problema dėl to niekur nedingsta. Su kompleksais nereikia gyventi – juos reikia išspręsti.
Aš turėjau problemų, kurios mane erzino kasdien. Dabar manęs nebeerzina vaizdas veidrodyje. Jokia čia tuštybė – nepatinka, eini ir susitvarkai. Man nepatiko mano pagurklis. Jo nebeturiu ir jaučiuosi geriau. Ar dėl to mane reikėtų kalti prie kryžiaus?
