Vieną vasaros dieną Renata su vyru žinomu teisininku Rolandu Valiūnu (57 m.) romantiškai vaikštinėjo po Užupį. Jų akį patraukė iškaba „Torres“, ir Valiūnai užsuko į tame kiemelyje įsikūrusį restoraną.
Vaizdas atėmė žadą, buvo kaip iš kino filmo – jiems prieš akis atsivėrė Gedimino pilies bokštas, Trijų Kryžių kalnas ir plati Vilniaus panorama, o apačioje, po kojomis, dunksojo Sereikiškių parkas, vinguriavo Vilnia. Terasoje gurkšnodami vyną ir gėrėdamiesi vaizdais Valiūnai nusprendė: perkame šį seną namą.
Namo restauravimo darbai užtruko aštuonerius metus. Dabar jame – ir erdvus, inovatyvus butas, kuriame jie gyvena trečius metus, ir Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kurio steigėja – Valiūnų šeima.
Meno kolekcija – Renatos vyro R.Valiūno, kuris yra didžiausios Baltijos šalyse advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ („Ellex Valiunas“) įkūrėjas ir vadovaujantis partneris, idėja, pomėgis ir aistra.
„Taigi mano gyvenime labai daug kas pasikeitė“, – šypsojosi R.Valiūnienė.
Jos fotografija puošė 2006 m. liepos 21 d. „Stiliaus“ viršelį. Vienoje nuotraukoje moteris ant rankų laiko ketvirtą vaiką – vos kelių mėnesių dukrą Elzę Gintvilę. Šiandien Elzei – 15 metų, ji su partneriu garsina Lietuvą tarptautiniuose sportinių šokių čempionatuose.
„Tada dirbau akušere-ginekologe Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (Lazdynų ligoninė. – Red.). Joje dirbau, įskaitant ir dvejus rezidentūros metus, nuo 1990 iki 2020 m. Tačiau toje ligoninėje nėra akušerijos skyriaus, tad akušeriją teko palikti jau po rezidentūros. Tapau tik ginekologe, o tai reiškia, kad visą darbo dieną tekdavo operuoti.
Beveik prieš dvejus metus pakeičiau darbą – dirbu privačioje Baltijos-Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje. Ginekologija – tai sritis, kurią labai gerai išmanau, kur kitus galiu konsultuoti. Savo darbą labai mėgstu“, – pasakojo R.Valiūnienė.
Į įvairias operacijas gydytoja kviečiama „ant smūgio“. Savaitgalis, ji sodyboje, ir staiga skambutis iš klinikos, kad gimdyvei reikia daryti cezario pjūvį. Gydytoja sėda į mašiną ir lekia į Vilnių. Jeigu gimdymas komplikuotas, reikia dviejų gydytojų. Tada taip pat ji kviečiama. Ne kartą R.Valiūnienė yra važiavusi į kliniką vėlų vakarą ar naktį – bet kuriuo paros metu.
– Renata, ar nebaisu gimdyvei daryti cezario pjūvį?
– Man nebaisu, bet ligoniui juk visos operacijos baisios. Jaunam medikui taip pat baisu.
Kai pradėjau dirbti Lazdynų ligoninėje, nuo 7 iki 15 val. būdavo visas Ginekologijos skyrius, visa komanda. Nuo 15 val. iki ryto lieki vienas. Savaitgaliais 24 val. irgi būni vienas. Per visas šventes – ar Kalėdos, ar Naujieji metai, ar Velykos – budi vienas 24 val.
Kai atveža pacientę, turi nustatyti ligą ir nuspręsti, kaip ją gydyti, ir dažniausiai – operuoti. Vienas ginekologas visa tai ir padaro.
Yra nemažai atvejų, ypač dėl kraujavimo, kai žmogus gali mirti, todėl reikia operuoti čia ir dabar. Net iš greitosios pagalbos mašinos skambina: „Daktare, vežame labai sunkią ligonę su dviem lašelinėmis.“ Ir toje Lazdynų ligoninėje bėgdavome koridoriais į operacinę, kad sustabdytume kraujavimą ir išgelbėtume gyvybę.
Gražiai viena pacientė man yra pasakiusi: „Daktare, jūs paėmėte mane nuo rojaus vartų.“
– Turbūt mobiliojo telefono niekada neišjungiate?
– Niekada. Naktį mano telefonas po pagalve. Ir dėl klinikos, ir dėl vaikų, ir dėl tėvų. Jį išjungiu tik tada, kai būnu operacinėje.
– Kodėl nutarėte pakeisti ir namus? Ar tas įspūdingas vaizdas pro langus taip užbūrė, ar dėl kitų priežasčių?
– Gyvenome Jeruzalės rajone, nuosavame name, kurį pradėjome statytis būdami penkto kurso studentai. Truputį uždirbome – išliejome pamatus, dar truputį uždirbome – pastatėme sienas. Statėme ilgai, o ten gyvenome 22 metus, ten užaugo mūsų vaikai.
Naujo namo reikėjo ir dėl meno kolekcijos, kuri niekaip netilpo senajame. Nutarėme, kad reikėtų bent kiek tos kolekcijos eksponuoti, atidaryti privačią galeriją, nes Rolandas visą laiką norėjo ir kitiems parodyti surinktą kolekciją. „Na, kas važiuos į galeriją miesto pakraštyje?“ – sakydavo jis.
Pradėjome ieškoti vietos Vilniaus centre. Sakau, gerai, bet turiu vienintelę sąlygą: vienas namų langas turi išeiti į niekur – ne į gatvę, ne į kaimynus – tiesiog į erdves, nes mes gyvenome Jeruzalės parke, kuriame augo pušys aplink namus, šokinėjo voveraitės, žydėjo žibuoklės. Ir dabar – į centrą. Tai reiškia, kad mašinos, spūstys, daug žmonių, triukšmas.
Štai tada ir atėjome į „Torres“ restoraną Užupyje. Vyras sako: „Na, kaip vienas langas į erdves? Ar tinka ši vieta?“ „Geresnės turbūt Lietuvoje nėra“, – atsakiau.
Namo plytoms – 130 metų, pajuodavusios, su kulkų žymėmis. Viskas išsaugota – kiekviena plyta, kiekvienas koklis. Tinko sluoksnis tarp plytų taip pat nuplautas, nuvalytas. Ir viduje, ir išorėje viskas nuvalyta ir išsaugota.
Namus restauravo Alfredas Trimonis, daugiau kaip 30 metų gyvenantis Vokietijoje, Hamburge.
Architektui tas darbas buvo iššūkis. Tuo labiau kad norėjome eksponuoti meno kūrinius. Iš pradžių turėjome nuspręsti, kokį meną norime rodyti, nes visko neįmanoma, – turime daugiau kaip 7000 kūrinių.
Kiekvienam kūriniui – ar tai skulptūra, ar paveikslas – vieta buvo surasta dar iki sienų apdailos. Dažniausiai žmonės įsirengia butą ir tada paveikslus kabina. Pas mus buvo atvirkščiai.
– MO muziejus – puiki privati iniciatyva. Jis pastatytas ir jame eksponuojami kūriniai, nupirkti už asmenines mokslininkų Viktoro ir Danguolės Butkų lėšas. Tad su Butkais esate konkurentai?
– Ne, mes – ypatingi draugai jau 25 metus! Kartu kasmet plaukiame baidarėmis, kartu keliaujame. Viktoras – jauniausios mūsų dukros Elzės krikštatėvis.
Manau, kad mes anksčiau meno kūrinius pradėjome rinkti. Jau 2000 m. namus užplūdo paveikslai ir kasmet jų tik daugėjo. Kai V.Butkus su kolegomis pardavė verslą, tikiuosi, prisidėjome prie jo užkrėtimo kolekcionavimo bacila.
Mūsų kolekcionavimo kryptys skiriasi: Butkai renka modernųjį ir šiuolaikinį Lietuvos meną, o mes turime kitą misiją – norime parvežti į Lietuvą dailininkų emigrantų kūrinius, sukurtus svetur, taip pat iš Lietuvos išvežtas meno vertybes.
Nemažai jų nupirkome ir parvežėme iš Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, Argentinos. Argentinoje iš Jono Rimšos šeimos įsigijome ir į Lietuvą pargabenome 42 dailininko paveikslus, iš Pietų Afrikos Respublikos – keturias Mato Menčinsko skulptūras.
Be paveikslų ir skulptūrų, „Tartle“ rinkinyje yra nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių, senųjų lituanistinių knygų, graviūrų, netgi lietuviškų pagoniškų akmenų.
– Sovietmečiu šeimos planuodavo susilaukti ne daugiau kaip dviejų vaikų. Jūs pagimdėte keturis. Norėjote turėti didelę šeimą?
– Mūsų visi vaikai planuoti ir labai laukti. Ar vestuvių dieną, ar dar prieš vestuves Rolandas pasakojo, kaip įsivaizduoja bendrą mūsų gyvenimą: kad turėsime namą, atskiras mašinas ir tris vaikus. Taip, tuo metu beveik visi turėjo po du vaikus. O trys, įsivaizdavome, – tai jau labai daug.
Ir kai pradėjome auginti trečią, supratome, kad nei namai, nei mašinos, nei jachtos, nei kelionės, nei menas – niekas neteikia tiek džiaugsmo kaip vaikai. Ir po trečio Rolandas sako: „Mums reikia susilaukti ketvirto vaiko.“ Gal ne, tokia graži šeima, jau trys vaikai, sakau. Ne, sako, vis dėlto didžiausia laimė – tik vaikai. Ir pagimdžiau ketvirtą – dukrą.
Dabar jaunoms šeimoms galėčiau pasakyti, kad keturi vaikai yra mažai. Reikia turėti šešis! Ir viską padaryti suspėtumėte. Viską!
Visą interviu rasite naujame žurnale „Stilius“.
