Moteris stengėsi prisidėti ne tik asmeniškai, bet ir prekės ženklo vardu – įsigyjant jos kuriamų „Más924“ prekių. Lėšos, gautos už jas, buvo skirtos nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Organizuota, versli ji buvo nuo paauglystės, tad ir pasikeitusi situacija pasaulyje, ir pakitęs šeiminis statusas Monikos nesustabdė. Kūrėjos kasdienybėje viskas suplanuota valandų tikslumu ir spontaniškumui ten nėra laiko.
Kaip dažnai būdinga protingoms, taigi ir sveikai savikritiškoms asmenybėms, M.Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė visuomet norėjo, kad už ją pirmiausia kalbėtų jos darbai. Moteris nesireklamavo, daug kam neatskleidė, kas slypi po jos prekės ženklo pavadinimu. Ji tiesiog daug kūrė. Laukė.
Pirmosios žinutės, linksniuojančios talentingos dizainerės vardą, spaudoje pasirodė 2016–2017 metais. Pamažu atsiskleidė ir paslaptinga trijų raidžių bei skaičių derinio reikšmė. Žodis „Más“ ispanų kalba reiškia „daugiau“, o skaičiai 924 simbolizuoja rugsėjo 24-ąją – dieną, kai Monika nusprendė savo gyvenimo kartelę kilstelėti dar aukščiau.
Ir iš tiesų žvelgiant į moters gyvenimą yra ko pavydėti. Drauge su vyru verslininku – „Boardsports“ ir „Salt“ parduotuvių savininku bei ekstremalaus sporto mėgėju Jonu Kriščiūnu (37 m.) juodu augina dukrelę Umą (2 m.), prestižiniame sostinės Užupio rajone moteris neseniai atidarė mados namus, netoliese šeima įsirengė ir būstą.
Moteris puikiai suderina karjerą, laisvalaikį ir motinystę: keturis kartus per savaitę sportuoja, stengiasi sveikai maitintis, su šeima daug keliauja. Ir nors po kiekvienu dizainerės pasiekimu slypi daugybė valandų kruopštaus darbo ir planavimo, ji įsitikinusi – kai kur gyvenime nereikia perlenkti lazdos.
– Monika, mada domitės nuo mažumės. Paauglystėje, būdama šešiolikos, pradėjote dirbti modeliu. Kaip prisimenate šį jūsų, kaip manekenės, gyvenimo etapą?
– Buvo labai įdomu. Tais laikais ne kiekvienas turėjo galimybę plačiai keliauti po pasaulį. Juk daugelis tam neturėjo pinigų, nebuvo ir ypač pigių lėktuvų bilietų, kaip yra dabar. Radau būdą, kaip pakeliauti ir užsidirbti savo pirmuosius pinigus.
Tiesa, keliaudavau tik per vasaros atostogas. Agentūroje galiojo griežtos taisyklės, naktimis mūsų niekas niekur neišleisdavo, griežtai prižiūrėdavo, kad laiku grįžtume namo. Priklausiau pasaulyje žinomoms modelių agentūroms, tad į dviprasmiškas situacijas irgi nepakliūdavau: agentūrų savininkai buvo aiškūs, modelių atrankos vyko dieną, o klientai buvo profesionalūs savo srities specialistai.
Dirbau su įvairiausiais mados prekių ženklais. Teko dalyvauti „Furla“ akinių reklamos kampanijoje, dirbti su „Dolce & Gabbana“, „Dsquared2“ ir kitais mažesniais italų mados prekių gamintojais. Pamenu, kadaise draugė manekenė iš Kinijos rodė, kad mano veidas su „Furla“ akiniais jos gimtinėje puošė pastatus...
Galiu teigti, jog modelio darbas man padėjo ir savarankiškumo pagrindus: darbe turėjau būti atsakinga už save, į susitikimus atvykti laiku, pati važinėti metro, susiplanuoti visą maršrutą, galų gale – savo laiką ir pinigus. Tai buvo gera pamoka ir pastūmėjimas nuo tėvų nusitraukti savotišką bambagyslę.
– Baigusi mokyklą vėl pakėlėte sparnus. Milane ėmėte krimsti mados vadybos ir ekonomikos mokslus, bet duoną toliau valgėte iš modelio darbo.
– Baigusi mokyklą išvykau į Milaną studijuoti, tačiau studijas mečiau jau po pusės metų. Tada modeliu dirbau visu etatu, kiekvieną dieną. Nebesugebėjau suderinti studijų ir darbo, tuo pat metu vyko paskaitos ir modelių atrankos. Milanas – brangus miestas, kažkaip turėjau save išlaikyti.
Mokyklą pradėjau lankyti anksčiau, šešerių metų. Kadangi baigusi ją buvau jaunesnė nei dauguma, nusprendžiau tuos metus skirti darbui ir didesniam savęs pažinimui, srities, kurioje noriu dirbti ateityje, paieškoms.
– Jūsų gyvenimas aukštyn kojomis apvirto jau netrukus: grįžote į Lietuvą, pakeitėte studijų kryptį, įsidarbinote tarptautinėje farmacijos įmonėje. Kalbant apie pastarąjį karjeros posūkį, kas tai buvo? Tolesnės savęs paieškos, o galbūt noras kam nors ką nors įrodyti?
– Ne, tai nebuvo noras ką nors įrodyti. Mados pasaulis per modelio prizmę buvo greičiausias kelias pamatyti tai, ką norėjau pamatyti. Buvau šešiolikos ir turėjau galimybę iš arti stebėti garsius dizainerius, jų darbą: primatavimus, pasiruošimą mados savaitėms, susitikimus su klientais, užsakymų priėmimą... Juk taip paprastai tų užkulisių nepamatysi, nebent būsi pabaigęs prabangius mados universitetus.
Pamažu suvokiau, jog būtent dėl šio aspekto – mados pasaulio užkulisių – modelio darbas man ir yra įdomiausias. Be to, po metų Milane supratau, kad nuo milžiniško tempo, didžiulės konkurencijos, nuolatinio savo matmenų sekimo esu pavargusi. Aplankė supratimas, jog šis darbas yra tiesiog ne man.
Man nepatinka, kai žmonės mane vertina pagal išvaizdą. Mėgstu, kai esu vertinama pagal nudirbtus darbus, priimtus kūrybinius sprendimus, įžvalgas, galiausiai asmenybę – ne tik savo matmenis, užpakalį.
O juk mados pasaulyje į modelį dažnai žiūrima kaip į pakabą, tik po to atsisukama į žmogaus vidų. Tada, kai dirbau modeliu, mados pasaulis jau buvo pasikeitęs: nebebuvo tų ikoniškų modelių kaip dešimtajame dešimtmetyje, kai manekenės prilygo žvaigždėms, kai jų išvaizda ir asmenybės buvo vienodai svarbios.
Taigi nusprendžiau, kad noriu turėti tokį išsilavinimą, kuris man padėtų ir dirbti mados industrijoje, ir gilintis į kitą, platesnę, sritį. Baigiau tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas.
– Ir štai jau septynerius metus kuriate prekės ženklą „Más 924“. Kaip per šį laikotarpį keitėsi jūsų kūryba ir verslas?
– Pradėsiu nuo to, kas nesikeičia. Bėgant metams neišsižadame savo pamatinės vertybės – bendravimo su klientu.
Bendrauti su klientais man be galo patinka. Tam puikiai tinka ir mūsų studijos koncepcija. Čia viskas vyksta vienoje vietoje, beveik viskas yra iš stiklo. Ateidamas į parduotuvę klientas regi mano darbo kabinetą ir aš regiu jį. Jeigu matau, kad žmogus nori pabendrauti, išeinu ir pabendrauju.
Metai iš metų liekame prie vestuvinių, individualių suknelių kūrybos. Šis darbas yra artimiausias mano širdžiai, nes kurdami proginius drabužius dalyvaujame svarbiausiose klientų gyvenimo šventėse. Kai kuri paprastesnį drabužį – džemperį ar švarką, juo klientas gali puoštis kasdien, o kai kuri vestuvinę ar vakarinę suknelę, įeini į žmogaus gyvenimo istoriją.
Kurdami vestuvinius, ypatingoms progoms skirtus su klientėmis bendraujame ilgai, tai gali trukti ir metus, ir dvejus.
Per šį laiką spėji pažinti žmogų, su daug klienčių bendravimą tęsiame ir vėliau, liekame draugėmis. Būna, jos susilaukia vaikų ir apsilanko norėdamos, kad sukurtume drabužius krikštynų šventei.
Jaučiu, jog kasmet nuotakos manimi vis labiau pasitiki. Vis rečiau pasitaiko tų, kurios keltų griežtus reikalavimus. Dabar pasitaiko, kad nuotaka ateina ir sako: „Monika, daryk taip, kaip tu nori.“ Kai kurios nuotakos net leidžia nebekurti eskizų, jos nori atėjusios į primatavimą sulaukti staigmenos.
Na, o kurdama drabužių kolekcijas bendrauju su savimi, savo komanda, konstruktoriais, asistentėmis, audinių tiekėjais, bet tai nėra bendravimas su pirkėju. Su klientais bendraujame po to, jau pristačius kolekciją.
Kas keičiasi? Nuolatos stengiamės tobulėti, atrasti naujų krypčių. Savo produktų asortimentą praplėtėme net iki papuošalų. Prekiaujame juvelyrika, puošta sertifikuotais deimantais ir kitais brangakmeniais. Kitaip tariant, savo pavadinimo reikšmę „daugiau“ stengiamės pildyti visose srityse: klientui galime pasiūlyti nuo klasikinių kojinių iki prabangių papuošalų, nuo puošnios vakarinės suknelės iki kostiuminių kelnių.
– Vis dėlto kam teikiate pirmenybę – kolekcijoms ar užsakymams?
– Proginiai rūbai pasižymi sezoniškumu, vestuvės dažniausiai vyksta vasarą. Taigi „ready-to-wear“ kolekcijų drabužius kuriame ir siuvame žiemą, kai sulaukiame mažiau individualių proginių drabužių užsakymų. Turime planą vieniems metams į priekį, tad niekas nenukenčia.
– Kalbant apie juvelyrikos kolekciją susidarė įspūdis, kad jos pristatymui ruošėtės tikrai ne vienus metus. Kodėl jos valanda išmušė būtent dabar?
– Pagaliau radome labai gerus gamintojus ir turime puikius sertifikuotų deimantų tiekėjus. Reikia pripažinti, kad norint užsiimti tokia veikla itin daug laiko tenka skirti tinkamų meistrų, tiekėjų paieškoms. Juvelyrikos kūrimas – labai ilgas procesas, kuriame susipina eskizai, 3D vizualizacijos, tapatiems dirbiniams skirtų panašių deimantų paieškos...
Apskritai mados versle daug kas užtrunka. Reikia planuoti ir pinigų srautus: nuspręsti, kada galime išlaidauti, o kada tenka pataupyti. Kokybiškus audinius užsakome iš užsienio, kai kurie į Lietuvą atkeliauja per 3–4 mėnesius. Papuošalus taip pat gaminame ne Lietuvoje.
– Kodėl nusprendėte kurti prabangius papuošalus? Juk, kaip pati sakėte, juvelyrika – ne bižuterija, ji reikalauja daugybės papildomo darbo.
– Savo gyvenimo poreikius visuomet stengiuosi patenkinti pati. Jeigu matau, kad rinkoje nėra to, ko man reikia, suprantu, kad yra niša, kurią galima užpildyti. Nes jeigu reikia man, galbūt reikia ir dar kam nors?
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius Plius“ numeryje!
