Moteris atvira – trečią vaikelį juodu pradėjo planuoti iškart po vestuvių, tačiau jis vis neskubėjo ateiti. Lemtinga akimirka nutiko per Sandros gimtadienį, kovo 2-ąją.
„Užtrukome šešis mėnesius. Vis galvojome, kas blogai, nes pirmieji vaikai į mūsų šeimą pasibeldė iškart. Tačiau vis kartojau, kad ateis laikas – bus ir vaikas. Ir neklydau. Per gimtadienį ir pastojau. Labai džiaugėmės. Sakiau vyrui, kad jau ir kitą gimtadienio dovaną man padovanojo“, – juokėsi ji.
Trečiasis nėštumas Sandrai itin lengvas ir malonus – ji mėgaujasi kiekviena akimirka, neatsisakė ir savo pamėgto aktyvaus gyvenimo.
„Riboju tik tai, ką reikia. Nevalgau žalios mėsos, žuvies, nevartoju alkoholio, tačiau gyvenimo būdas liko toks pat. Juk nėštumas nėra liga. Ir toliau dalyvauju vakarėliuose, šoku, pasikeitė tik tai, kad rankoje laikau nealkoholinius kokteilius. Bet nematau problemos – aš moku džiaugtis ir be to“, – geros nuotaikos nestokojo ji.
Šis džiaugsmas sutapo ir su širdžiai maloniu pirkiniu. Prieš metus iš Berlyno spontaniškai sugalvojusi persikraustyti į saulėtą Dubajų pora čia jau spėjo įsigyti nuosavą 700 kvadratinių metrų vilą. Nors šis pirkinys nebuvo iš anksto planuotas, šiandien Sandra pasakojo, kaip atrodys naujieji jų namai.
„Kadangi abu su vyru sukamės statybų versle, mums bus daug paprasčiau patiems įsirengti namus. Juose bus daug žalumos“, – sakė Sandra, kartu su vyru daug metų Berlyne puoselėjantys savo įkurtą statybų bendrovę, o dabar ketinantys atidaryti dar vieną padalinį Dubajuje.
– Laukiatės trečio vaikelio. Ar jau spėjote pajusti, kad pastojus pasikeitė kasdieniai norai?
– Ne. Manau, kad tai nutiks paskutiniais mėnesiais. Kol kas nėra taip, kad ko nors trūktų ar ko nors norėčiau. Mėgstu vaisius – juos valgiau visada, o dabar jų noriu dar labiau.
– Kaip į šią žinią reagavo vaikai – dukra Darija (6 m.) ir sūnus Damianas (8 m.)?
– Kad turės broliuką arba sesutę, vaikai sužinojo tik praėjusią savaitę. Pirmiausia norėjau būti tikra, kad trečias vaikelis sveikas. Aš tikiu tuo, kad pirmus tris mėnesius nėštumą reikia pasilaikyti sau. Prieš pasakydama vaikams norėjau būti tuo tikra šimtu procentų. Jeigu kas nors nepasisektų, jie nusimintų. O to mes nenorime.
Dukrytė manęs vis klausė, ar nejuokauju. Ir išgirdusi, kad ne, ji man pasakė: „Mama, juk tau bus labai daug darbo, bet aš padėsiu.“ O sūnus labai džiaugėsi, tik sakė, kad jam gali būti ir sesė, tik ne tokia kaip Darija, – ji, anot Damiano, labai įkyri. (Juokiasi.) O sesė nori brolio, kuris dažniau su ja žaistų.
– Vaikelio lyties dar nežinote, tad tikriausiai laukia pastaruoju metu išpopuliarėjęs lyties atskleidimo vakarėlis (angl. „Baby gender reveal party“)?
– Tikrai taip! Su pirmu vaikučiu neturėjau jokio vakarėlio, su antru jis buvo paruoštas, bet kūdikis gimė per anksti. Planuojame jį rengti vasarą Berlyne. Pasikviesime geriausius draugus, šeimą – dalyvaus apie penkiasdešimt žmonių. Tai bus labai graži šventė.
Iki tol nenorime žinoti lyties – tai bus staigmena mums abiem. Jau turime berniuką ir mergaitę, tad nėra svarbu, kas gims. Vyras labiau norėtų mergaitės, sesutės Darijai. Svarbu, kad būtų sveikas, tikimės, kad tai ne paskutinis vaikas.
– Jūs visada atrodote pozityvi, atsipalaidavusi, mylinti gyvenimą. Įtariu, kad to laisvumo mokote vaikus ir esate atlaidi mama?
– Esu griežta mama. Gal taip neatrodo, bet turime savo namų taisykles, kurių reikia laikytis. Pavyzdžiui, visas penkias darbo dienas vaikai nežiūri televizoriaus, nesinaudoja kompiuteriu, telefonu. Tai galima daryti tik savaitgaliais. Reikia mokytis, vaikai eina į būrelius, tad, manau, tie pašaliniai dalykai juos blaško. Sūnui tik šiais metais nupirkome telefoną, dukra ligi šiol jo neturi. Manau, kad jie dar per maži tam.
Dėl saldumynų irgi tas pat. Vakare jų visai nebūna. Jie įprato taip gyventi, taip augti. Būna, kad susitinka su draugais, jie valgo traškučius, o manieji žino, kad mama neleidžia.
– Užsiminėte, kad dukra, sužinojusi, jog laukiatės, iškart svarstė, kad bus sunku. Ar jums kas nors padeda atlikti buities darbus?
– Mes jau ketverius metus turime ukrainietę vaikų auklę. Esu išbandžiusi lietuves, vokietes. Šios auklės mentalitetas man labai patinka: ji šeimyniška, nuoširdi, rūpestinga, šilta.
Kai gyvenome Vokietijoje, ją turėjome ne visada – tris mėnesius būdavo su mumis ir turėdavo dėl vizos parvažiuoti namo. Dabar, kai gyvename Dubajuje, ji gali būti nuolat, bet išliko jau įprastas ritmas.
Tiesa, vasarą pagalbą turiu visada. Mes su vyru mėgstame keliauti, ypač savaitgaliais. Viskas daug paprasčiau, kai turi, kas padeda.
Kai atsikraustėme į Dubajų, tris mėnesius neturėjau jokios pagalbos, auklė turėjo vykti namo. Didelis namas, vaikai, mokykla, būreliai – viską suspėjau, bet nebeliko laiko vyrui, sau. Ateidavo vakaras ir norėdavau tik į lovą.
Tad jeigu gali sau leisti tokią pagalbą, tai būtina. Manau, kad būtent dėl to mūsų su vyru santykiai yra nuostabūs. Mes niekada nesipykstame, neturime problemų.
Kai turi pagalbą, gali pabūti su vyru, nepamiršti vienas kito. Rutina tavęs taip netraukia į apačią. Daugelis porų turi šią problemą: vaikai, namai, darbai... Kasdien ta pati rutina, pasimiršta, kas buvo prieš vaikų atėjimą. Tada blėsta santykiai.
Mes nepamirštame vienas kito ir saugome mūsų aistrą. Ir tai mums labai gerai sekasi. Rugsėjį bus jau vienuolika metų, kai mes kartu.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
