Moteris atvira – trečią vaikelį juodu pradėjo planuoti iškart po vestuvių, tačiau jis vis neskubėjo ateiti. Lemtinga akimirka nutiko per Sandros gimtadienį, kovo 2-ąją.
„Užtrukome šešis mėnesius. Vis galvojome, kas blogai, nes pirmieji vaikai į mūsų šeimą pasibeldė iškart. Tačiau vis kartojau, kad ateis laikas – bus ir vaikas. Ir neklydau. Per gimtadienį ir pastojau. Labai džiaugėmės. Sakiau vyrui, kad jau ir kitą gimtadienio dovaną man padovanojo“, – juokėsi ji.
Trečiasis nėštumas Sandrai itin lengvas ir malonus – ji mėgaujasi kiekviena akimirka, neatsisakė ir savo pamėgto aktyvaus gyvenimo.
„Riboju tik tai, ką reikia. Nevalgau žalios mėsos, žuvies, nevartoju alkoholio, tačiau gyvenimo būdas liko toks pat. Juk nėštumas nėra liga. Ir toliau dalyvauju vakarėliuose, šoku, pasikeitė tik tai, kad rankoje laikau nealkoholinius kokteilius. Bet nematau problemos – aš moku džiaugtis ir be to“, – geros nuotaikos nestokojo ji.
Šis džiaugsmas sutapo ir su širdžiai maloniu pirkiniu. Prieš metus iš Berlyno spontaniškai sugalvojusi persikraustyti į saulėtą Dubajų pora čia jau spėjo įsigyti nuosavą 700 kvadratinių metrų vilą. Nors šis pirkinys nebuvo iš anksto planuotas, šiandien Sandra pasakojo, kaip atrodys naujieji jų namai.
„Kadangi abu su vyru sukamės statybų versle, mums bus daug paprasčiau patiems įsirengti namus. Juose bus daug žalumos“, – sakė Sandra, kartu su vyru daug metų Berlyne puoselėjantys savo įkurtą statybų bendrovę, o dabar ketinantys atidaryti dar vieną padalinį Dubajuje.
– Laukiatės trečio vaikelio. Ar jau spėjote pajusti, kad pastojus pasikeitė kasdieniai norai?
– Ne. Manau, kad tai nutiks paskutiniais mėnesiais. Kol kas nėra taip, kad ko nors trūktų ar ko nors norėčiau. Mėgstu vaisius – juos valgiau visada, o dabar jų noriu dar labiau.
– Kaip į šią žinią reagavo vaikai – dukra Darija (6 m.) ir sūnus Damianas (8 m.)?
– Kad turės broliuką arba sesutę, vaikai sužinojo tik praėjusią savaitę. Pirmiausia norėjau būti tikra, kad trečias vaikelis sveikas. Aš tikiu tuo, kad pirmus tris mėnesius nėštumą reikia pasilaikyti sau. Prieš pasakydama vaikams norėjau būti tuo tikra šimtu procentų. Jeigu kas nors nepasisektų, jie nusimintų. O to mes nenorime.
Dukrytė manęs vis klausė, ar nejuokauju. Ir išgirdusi, kad ne, ji man pasakė: „Mama, juk tau bus labai daug darbo, bet aš padėsiu.“ O sūnus labai džiaugėsi, tik sakė, kad jam gali būti ir sesė, tik ne tokia kaip Darija, – ji, anot Damiano, labai įkyri. (Juokiasi.) O sesė nori brolio, kuris dažniau su ja žaistų.
– Vaikelio lyties dar nežinote, tad tikriausiai laukia pastaruoju metu išpopuliarėjęs lyties atskleidimo vakarėlis (angl. „Baby gender reveal party“)?
– Tikrai taip! Su pirmu vaikučiu neturėjau jokio vakarėlio, su antru jis buvo paruoštas, bet kūdikis gimė per anksti. Planuojame jį rengti vasarą Berlyne. Pasikviesime geriausius draugus, šeimą – dalyvaus apie penkiasdešimt žmonių. Tai bus labai graži šventė.
Iki tol nenorime žinoti lyties – tai bus staigmena mums abiem. Jau turime berniuką ir mergaitę, tad nėra svarbu, kas gims. Vyras labiau norėtų mergaitės, sesutės Darijai.
Svarbu, kad būtų sveikas, tikimės, kad tai ne paskutinis vaikas.
– Jūs visada atrodote pozityvi, atsipalaidavusi, mylinti gyvenimą. Įtariu, kad to laisvumo mokote vaikus ir esate atlaidi mama?
– Esu griežta mama. Gal taip neatrodo, bet turime savo namų taisykles, kurių reikia laikytis. Pavyzdžiui, visas penkias darbo dienas vaikai nežiūri televizoriaus, nesinaudoja kompiuteriu, telefonu. Tai galima daryti tik savaitgaliais. Reikia mokytis, vaikai eina į būrelius, tad, manau, tie pašaliniai dalykai juos blaško. Sūnui tik šiais metais nupirkome telefoną, dukra ligi šiol jo neturi. Manau, kad jie dar per maži tam.
Dėl saldumynų irgi tas pat. Vakare jų visai nebūna. Jie įprato taip gyventi, taip augti. Būna, kad susitinka su draugais, jie valgo traškučius, o manieji žino, kad mama neleidžia.
– Užsiminėte, kad dukra, sužinojusi, jog laukiatės, iškart svarstė, kad bus sunku. Ar jums kas nors padeda atlikti buities darbus?
– Mes jau ketverius metus turime ukrainietę vaikų auklę. Esu išbandžiusi lietuves, vokietes. Šios auklės mentalitetas man labai patinka: ji šeimyniška, nuoširdi, rūpestinga, šilta.
Kai gyvenome Vokietijoje, ją turėjome ne visada – tris mėnesius būdavo su mumis ir turėdavo dėl vizos parvažiuoti namo. Dabar, kai gyvename Dubajuje, ji gali būti nuolat, bet išliko jau įprastas ritmas.
Tiesa, vasarą pagalbą turiu visada. Mes su vyru mėgstame keliauti, ypač savaitgaliais. Viskas daug paprasčiau, kai turi, kas padeda.
Kai atsikraustėme į Dubajų, tris mėnesius neturėjau jokios pagalbos, auklė turėjo vykti namo. Didelis namas, vaikai, mokykla, būreliai – viską suspėjau, bet nebeliko laiko vyrui, sau. Ateidavo vakaras ir norėdavau tik į lovą.
Tad jeigu gali sau leisti tokią pagalbą, tai būtina. Manau, kad būtent dėl to mūsų su vyru santykiai yra nuostabūs. Mes niekada nesipykstame, neturime problemų.
Kai turi pagalbą, gali pabūti su vyru, nepamiršti vienas kito. Rutina tavęs taip netraukia į apačią. Daugelis porų turi šią problemą: vaikai, namai, darbai... Kasdien ta pati rutina, pasimiršta, kas buvo prieš vaikų atėjimą. Tada blėsta santykiai. Mes nepamirštame vienas kito ir saugome mūsų aistrą. Ir tai mums labai gerai sekasi. Rugsėjį bus jau vienuolika metų, kai mes kartu.
– Bet didžiulio populiarumo sulaukusias daugiau nei milijoną eurų kainavusias vestuves Italijoje atšokote tik praėjusią vasarą... Kaip judu susipažinote?
– Naktiniame klube Berlyne. Juk sakoma, kad žmogaus reikia ieškoti ten, kur tau pačiai patinka būti. Taip, skaitau knygas, tačiau nenorėčiau vyro iš bibliotekos. Eidavau su draugėmis pasilinksminti, pašokti ir taip susiradau vyrą. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet paskui paaiškėjo, kad tai meilė visam gyvenimui.
– Koks yra jūsų vyras?
– Jis labai paprastas, mielas ir mylintis. Bet griežtas – jei ką nors pasako, vadinasi, taip turi būti. Aišku, tai labiau galioja vaikams, bet kartais ir man. Dario – labai nuoširdus žmogus, visiems padeda. Nėra žmonių, kurie jo nemėgtų. Jis gimęs Berlyne, bet jo tėvai iš Kroatijos.
– Jūs ilgus metus gyvenote Berlyne. Kokia jūsų išvykimo iš Lietuvos priežastis?
– Iš Lietuvos išvykau 2004-aisiais, man buvo 14 metų. Esu iš paprastos šeimos, tuo metu mano mama išvažiavo į Vokietiją užsidirbti – prižiūrėdavo senelius.
Netrukus ji susipažino su vokiečiu vyru, įsimylėjo – jie susituokė Lietuvoje, bet vėliau visi išvažiavome gyventi į Vokietiją. Turiu jaunesnį brolį, tuo metu jam buvo 12 metų. Berlyne mes abu lankėme ir mokyklą.
Ten baigiau mokslus, dirbau, ten susipažinau ir su vyru.
– Tiek metų gyvenimą kūrėte Berlyne, tačiau praėjusių metų rugpjūtį nusprendėte persikelti į Dubajų. Kodėl?
– Čia visada šilta! Aš mėgstu saulę. Be to, čia žmonės pozityvūs. Gal būtų buvusi ir kita šalis – gal Amerika, bet tuo metu tiesiog pasitaikė Dubajus.
Nors vaikai gimę Vokietijoje, jie vis tiek mokykloje buvo laikomi užsieniečiais. Kaip tik lankėmės pas draugus Dubajuje. Kalbėjome, kaip atsibodo pandemija, negatyvūs žmonės. Dubajuje jie turėjo vilą, mums taip patiko! Draugai pasiūlė ir mums išsinuomoti. Su vyru susižvalgėme: imam! Spontaniškai. Buvo praėjusių metų gegužės pabaiga. Po poros mėnesių mes jau atsikraustėme į Dubajų su visa šeima.
– Nors toje viloje gyvenote, pirkote daiktus, kūrėte naują aplinką, vos ne per vieną dieną jums ją teko palikti.
– Kai važiuoji į kitą šalį, normalu kažkiek laiko nuomotis būstą. Juk nežinai, ar ta šalis patiks. Tad išsinuomojome didžiulę vilą, kurią nusipirkti buvo galima tik nuo 2024 metų, ją puoselėjome su mintimi įsigyti.
Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, vila jau buvo parduota. Dubajuje yra tokios taisyklės, kad jeigu būstas parduotas ir naujam savininkui jo reikia, jis gali nuomininkus iškraustyti per 60 dienų. O tie nuomininkai ir buvome mes.
Tačiau dėl to labai nenusiminėme. Dar dvejus metus būtume mokėję tokią didelę nuomą, o juk geriau tuos pinigus investuoti į savo vilą.
Per vieną dieną turėjome susirasti naujus namus. Radome labai didelius apartamentus viešbutyje. Ir pradžių buvo smagu, tačiau viešbutis nėra namai. Birželio 25-ąją išskrendame į Europą ir grįšime tik rugpjūčio pabaigoje.
Jau susiradome jaukią ir labai gražią vilą. Šiuo metu rengiamos sutartys, nėra viskas taip paprasta. Dubajuje žmogaus žodis nieko vertas: pažadėjo, kad parduos už vieną kainą, o po kelių savaičių ją pakelia. Taip buvo ir mums.
– Kaip atrodys jūsų svajonių namai?
– Vila yra kiek mažesnė nei ta, kurią nuomojomės, – 700 kvadratinių metrų. Viską ruošiamės keisti. Šiuo metu namas yra dviejų aukštų, norime dar rūsio, susitvarkyti kiemą.
Žinoma, bus ir baseinas – Dubajuje tai būtinybė, jis yra prie kiekvieno namo. Čia visur smėlis, dykuma, tad man labai svarbu, kad aplink mūsų namus būtų labai daug žalumos.
Noriu daug medžių, pievos, augalų, kad vaikai turėtų dalelę Europos. Vaikystėje džiaugdavomės, kad turime smėlio dėžę, o čia atvirkščiai – malonumą vaikams teikia pieva.
– Jūsų verslas – Berlyne. Kaip suderinate gyvenimą Dubajuje ir darbą kitoje šalyje?
– Vyras visus metus į Berlyną skraido kas savaitę. Aš skrendu tik tada, kai yra būtinybė, o šiaip dirbu per atstumą, prie kompiuterio.
Mes nestatome namų šeimoms, užsiimame tik dideliais objektais – biurais, apartamentais. Daugelis nesupranta, ką aš darau statybų srityje, mano, kad plytas nešioju. (Juokiasi.) Aš atsakinga už klientus: jų paiešką, pokalbius, darbų priežiūrą.
– Socialiniame tinkle nevengiate pasidalyti prabangiu gyvenimu, seksualiomis savo nuotraukomis. Ar sulaukiate kritikos? Kaip reaguojate į kandžius žmonių komentarus?
– Žinoma, sulaukiu. Vokietijoje yra toks posakis: „Paskui gerą žirgą visada bus dulkės.“ Visada bus apkalbų, bet jos reiškia, kad esi įdomus. Jeigu niekas nekalba, vadinasi, esi nuobodus žmogus.
Vaikystėje neturėjau daug draugų, puikiai žinau, ką reiškia kritika, būti nemėgstamam. O tai, ką dabar man žmonės sako ar parašo, palyginti su vaikyste, yra juokai. Man neįkąs.
Pozityvus žmogus gyvenime visur turi daugiau šansų. Pozityvumas laimi.
– Tikriausiai daug klausimų sulaukiate dėl figūros, nes nevengiate prieš objektyvą pozuoti apsinuoginusi. Kaip prižiūrite savo kūno linijas?
– Beveik nevartoju cukraus, padažų. Valgau daug, bet sveiką maistą. Be to, esu labai aktyvi. Viskam atiduodu daug energijos: nesėdžiu vietoje, daug užsiimu su vaikais, daug keliauju. Kiekviena diena yra aktyvi.
Galite juoktis, bet ir vakarėliai prie to prisideda – aš daug šoku. Būna, kad po vakarėlio skauda visus raumenis. Tai irgi yra sportas.
Dabar, kai laukiuosi, žinau, kad priaugsiu kažkiek kilogramų. Daug kas sako valgyti už du, bet tikrai taip nebus! Juk vėliau tą kiekvieną kilogramą reikės numesti, todėl ir toliau maitinuosi sveikai, daug juokiuosi ir esu energinga.
