Gelminės rankas jau puošia sužadėtuvių žiedas su deimantu, kurį Mantas jai užmovė ant piršto Maldyvų salose.
Kalbantis abiejų akys vis įsmigdavo į tą sužadėtuvių žiedą. Labai gražus, su dideliu deimantu. „Nesigilinau, kiek karatų, – juokėsi Gelminė. – Bet Mantas sakė, kad jei pamesiu, bus labai blogai. Tai supratau, kad geriau nepamesti.“
Jau susižadėję juodu išvyko į kitą kelionę – į Azorų salas. Grįžusi iš ten Gelminė stačia galva puolė į darbus, nors medikai ją yra perspėję nepersidirbti, nepervargti, nes po pakilimo fazės bus gili duobė, iš kurios reikės sunkiai kapstytis.
Žiūrovai įsidėmėjo gražią nedidelio ūgio aktorę kino filmuose „Šventasis“, „Išgyventi vasarą“, „Lietuviški svingeriai“, „Pats sau milijonierius“. 2017 m. G.Glemžaitė yra pelniusi Sidabrinės gervės apdovanojimą už geriausią antraplanį moters vaidmenį filme „Šventasis“. Tais pačiais metais ji buvo nominuota Lietuvos metų kino aktore festivalyje „Kino pavasaris“.
Naujausias Gelminės darbas – komedijoje „Kartą kaime“. Tad ne veltui pailsėti nuo darbų, atsigauti po karantinų juodu su Mantu buvo išdūmę į Azorus.
„Buvome vienoje saloje – San Migelio, kuri yra didžiausia Azorų salyno sala. Įvairi ji: nuvažiuoji į vieną pusę – vienoks kraštovaizdis, nuvažiuoji į kitą – kitoks. Apvažinėjome ją, apžiūrėjome, išnaršėme. Labai įdomu, gražu. Azoruose – įspūdinga gamta, kalnai, augalija.
Mudviem su Mantu patinka aktyviau leisti laisvą laiką. Su žygio batais vaikščiojome po kalnus. Man Azorai dešimt kartų įdomiau už Maldyvus, nes Maldyvuose nelabai yra ką veikti.
Sakėme: tikrai dar grįšime į Azorus. Labai patiko ta kelionė. Kitokia nei ankstesnės. Ir Mantui labai patiko. Sakė, kad tai geriausia jo gyvenimo kelionė“, – kelionės įspūdžiais dalijosi aktorė.
– Gelmine, dauguma lietuvių, kurie nori egzotikos, važiuoja į Maldyvus. Jūs taip pat vasario mėnesį buvote Maldyvuose ir ten Mantas jums pasipiršo. O dabar sakote: Azorų salos įdomesnės už Maldyvų. Šiurkštokai juokauju, bet gal jūsų šventė įvyko ne toje saloje?
– Įvyko, kur įvyko. Atskirai ant jūros kranto mums buvo padengtas staliukas. Be jokių įmantrybių Mantas priklaupė, kažką pasakė ir pasipiršo.
Neįtariau, kad pasipirš, nes jis jau nuo pat ryto buvo sakęs, jog eisime vakarieniauti ant jūros kranto.
Net nelabai atsimenu, ką jis pasakė, nes man buvo šokas. Mes apie tai nebuvome kalbėję.
– Kai pagalvoji, o kodėl moteris turi visą gyvenimą būti vyro draugė arba mylimoji?
– Taip. Bet sužadėtuvės – tai dar ne vedybos. Tačiau pasipiršdamas žmogus parodo savo ketinimus. Tada viskas dar aiškiau, ramiau ir paprasčiau. Na, gal aš ir buvau leidusi suprasti, kad mano ketinimai visai rimti, bet jo nespaudžiau. Man orumas neleidžia to daryti.
Mantas – šaunus. Aš jį myliu ir mudu gerai sutariame. Vestuvių dar neplanuojame, nes dabar turime pakankamai kitų reikalų.
Norisi viską ramiai suplanuoti, nuspręsti, kokios šventės norėsime – didelės ar mažos, nesinori lėkti kaip akis išdegus. Vestuvės įvyks tikrai ne šią vasarą.
– Žmonės susižada – vieni jauni, kiti vyresni, bet beveik visi sako: „Mes neskubame.“ Ar tai nereiškia, kad sužadėtiniai vienas kitu nepasitiki, nori vienas kitą išbandyti?
– Ne. Atvirkščiai – manau, kaip tik pasitiki, kai neskuba. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, visiškai nepriklausantis nuo jo amžiaus. Dabar gyvename tokiais laikais, kai žmonės neskuba kurti šeimos kaip mūsų tėvų karta, kuri tuokėsi 20–21 metų. Dabar viskas dešimtmečiu pasislinkę tolyn.
Mano bendraamžiai draugai tik dabar kuria šeimas. Pirma daugelis turbūt apie karjerą galvoja, nori pagrindą po kojomis pasidėti.
– Kodėl nutarėte prabilti apie jus kamuojantį bipolinį sutrikimą?
– Tikrai Lietuvoje dar yra ta stigma – psichologinių sutrikimų baimė. Man pačiai buvo gėda dėl to, todėl ir nusprendžiau prabilti.
Supratau, kad taip negali būti, tai nėra mano kaltė ir man neturėtų būti gėda. Kai neturi ko slėpti, tavęs negali sužeisti ir įskaudinti.
Norėjau būti visiškai atvira ir parodyti savo silpnąsias puses. Tada automatiškai tampi stipresnis. Aš taip pasijutau prabilusi, man labai padėjo tas kalbėjimas, žmonių reakcija. Supratau, kad aš nuo to tiktai stipresnė, o ne silpnesnė.
Antroji priežastis – ryžausi prabilti dėl kitų žmonių, kurie susiduria su psichologinėmis problemomis. Kiek jų daug! Vos ne kas antras arba jo artimas žmogus yra su tuo susidūręs.
Kadangi daugeliui gėda apie tai kalbėti, kartu ir ieškoti pagalbos. Juk mums vis dar baisu eiti pas psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą.
Noriu, kad žmonės, kurie tai patiria, matytų visuomenėje pavyzdžių, kaip reikia ieškoti išeities, pagalbos. Juk tos problemos netruks amžinai, tu gali išmokti su tuo gyventi, su tuo tvarkytis. Ir tau gali net puikiai sektis.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
