Vaikystėje koncertavę toje pačioje scenoje Oksana ir Lukas nė neįtarė, kad jų keliai susikirs.
„Mes buvome skirtingų chorų solistai. Aš repeticijas lankiau Vilkaviškyje, o Oksana – Marijampolėje. Mūsų mokytojos buvo draugės ir mes vaikystėje ne kartą koncertavome toje pačioje scenoje. Mes to nežinojome, jau būdami drauge visa tai išsiaiškinome“, – su šypsena jųdviejų istoriją pasakoti pradėjo Lukas.
– Kaip jau suaugus susikirto jūsų keliai?
Oksana: Kartą, būdama pas senelius kaime, pamačiau Luką važiuojantį automobiliu. Ten tuo metu gyveno jo tėvai. Pamačiusi gražų vaikinuką su pilku megztuku ir juoda kepuraite negalėjau pamiršti. Papasakojau pusseserei ir ji man pasakė, kad tai Rokeris Lukas, kaip aš galiu jo neatsiminti...
Grįžusi namo puoliau prie kompiuterio išsiaiškinti, kas jis toks. Parašiau jam, susitikome kavos vieną, antrą, trečią kartą ir taip nebeišsiskyrėme, apsigyvenome drauge Vilniuje.
– Lukai, kuo jus sužavėjo Oksana?
– Iš pradžių visiškai neatkreipiau dėmesio į jos plaukus, kol mama nepasakė. Jai kilo įtarimas, ar ji tikrai lietuvė.
Pasirodo, iš tiesų Oksana – pusiau lietuvė, pusiau armėnė. Man patiko jos karštas kraujas ir išskirtinumas. Laikui bėgant pamačiau, kad ji yra žmogus, kuriam svarbu šeiminės vertybės. Tai ir sužavėjo mane.
– Kaip prisimenate savo draugystės pradžią?
Oksana: Viskas klostėsi labai greitai. Mes iš naujo susipažinome, pradėjome susitikinėti. Buvo daug pasimatymų, ilgų vakarų mašinoje ir po keturių mėnesių apsigyvenome drauge.
Greitai mes patyrėme tą šeiminį gyvenimą, bet mano nuomonė tokia, kad žmonės turi vienas kitą pažinti buityje ir sužinoti, ar viskas dera. Tokios pat nuomonės buvo ir Lukas.
Nors abu esame ugningi, viskas mums puikiai sekėsi. Teko apsišlifuoti, tačiau randame kompromisą, kaip susiderinti tarpusavyje ir gerbti vienam kitą.
– Lukai, 2021-ųjų lapkritį Ispanijoje pasipiršote mylimajai. Sakykite, ar ilgai brandinote mintį ir laukėte šio momento?
– Juokingiausia, kad mes su Oksana prieš skrydį į Ispaniją jau planavome vestuves. Buvome rezervavę visas vietas. Piršlybos mums buvo antroje vietoje, bet laikui bėgant Oksanai žadėjau, kad tai padarysiu.
Prieš kelionę greitai su mama viską suplanavome, nuvykome nupirkti žiedo pasitaikius progai, Oksana dirbo. Mama turėjo saugoti, kad Oksana nerastų.
Spalio 2 diena – mūsų diena, tad jos pavyko išlaukti ir per 6-ąsias mūsų draugystės metines pasipiršti.
Oksana nieko nenujautė. Išvykome įprastai pasipuošę atšvęsti metinių ir išėjo taip, kad priklaupiau priešais mylimą moterį ant kelio.
Visą interviu ir nuotraukas rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
