Vaikystėje koncertavę toje pačioje scenoje Oksana ir Lukas nė neįtarė, kad jų keliai susikirs, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Mes buvome skirtingų chorų solistai. Aš repeticijas lankiau Vilkaviškyje, o Oksana – Marijampolėje. Mūsų mokytojos buvo draugės ir mes vaikystėje ne kartą koncertavome toje pačioje scenoje. Mes to nežinojome, jau būdami drauge visa tai išsiaiškinome“, – su šypsena jųdviejų istoriją pasakoti pradėjo Lukas.
– Kaip jau suaugus susikirto jūsų keliai?
Oksana: Kartą, būdama pas senelius kaime, pamačiau Luką važiuojantį automobiliu. Ten tuo metu gyveno jo tėvai. Pamačiusi gražų vaikinuką su pilku megztuku ir juoda kepuraite negalėjau pamiršti. Papasakojau pusseserei ir ji man pasakė, kad tai Rokeris Lukas, kaip aš galiu jo neatsiminti...
Grįžusi namo puoliau prie kompiuterio išsiaiškinti, kas jis toks. Parašiau jam, susitikome kavos vieną, antrą, trečią kartą ir taip nebeišsiskyrėme, apsigyvenome drauge Vilniuje.
– Lukai, kuo jus sužavėjo Oksana?
– Iš pradžių visiškai neatkreipiau dėmesio į jos plaukus, kol mama nepasakė. Jai kilo įtarimas, ar ji tikrai lietuvė.
Pasirodo, iš tiesų Oksana – pusiau lietuvė, pusiau armėnė. Man patiko jos karštas kraujas ir išskirtinumas. Laikui bėgant pamačiau, kad ji yra žmogus, kuriam svarbu šeiminės vertybės. Tai ir sužavėjo mane.
– Kaip prisimenate savo draugystės pradžią?
Oksana: Viskas klostėsi labai greitai. Mes iš naujo susipažinome, pradėjome susitikinėti. Buvo daug pasimatymų, ilgų vakarų mašinoje ir po keturių mėnesių apsigyvenome drauge.
Greitai mes patyrėme tą šeiminį gyvenimą, bet mano nuomonė tokia, kad žmonės turi vienas kitą pažinti buityje ir sužinoti, ar viskas dera. Tokios pat nuomonės buvo ir Lukas.
Nors abu esame ugningi, viskas mums puikiai sekėsi. Teko apsišlifuoti, tačiau randame kompromisą, kaip susiderinti tarpusavyje ir gerbti vienam kitą.
– Lukai, 2021-ųjų lapkritį Ispanijoje pasipiršote mylimajai. Sakykite, ar ilgai brandinote mintį ir laukėte šio momento?
– Juokingiausia, kad mes su Oksana prieš skrydį į Ispaniją jau planavome vestuves. Buvome rezervavę visas vietas. Piršlybos mums buvo antroje vietoje, bet laikui bėgant Oksanai žadėjau, kad tai padarysiu.
Prieš kelionę greitai su mama viską suplanavome, nuvykome nupirkti žiedo pasitaikius progai, Oksana dirbo. Mama turėjo saugoti, kad Oksana nerastų.
Spalio 2 diena – mūsų diena, tad jos pavyko išlaukti ir per 6-ąsias mūsų draugystės metines pasipiršti.
Oksana nieko nenujautė. Išvykome įprastai pasipuošę atšvęsti metinių ir išėjo taip, kad priklaupiau priešais mylimą moterį ant kelio.
– Minėjote, kad vestuves planavote dar nesusižadėję. Kodėl?
Lukas: Mes visą laiką norėjome vestuvių. Nors galbūt viskas taip, kaip norėjome, ir neišėjo. Jas planavome anksčiau, tačiau teko porą kartų atidėti, nes gyvenimas mums tuo metu nebuvo dėkingas.
Palaidojau tėtį, tad visi planai keitėsi ir nutarėme tiesiog susituokti, o apie piršlybas nebuvo minties. Mums svarbiausia buvo prieiti prie to kito gyvenimo etapo.
– Kaip į tai, kad nutarėte susituokti, reagavo tėvai?
Oksana: Džiaugėsi. Lukas turi tik mamytę, o aš – tik tėvelį, abu esame išgyvenę sunkias netektis. Tėvai mus labai palaikė ir yra tarsi geriausi draugai. Daug laiko praleidžiame drauge, visur važiuojame ir tariamės. Net ir planuojant vestuves.
– Aukso žiedus sumainėte Sasnavos Švč.Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje. Kodėl pasirinkote susituokti būtent ten?
Oksana: Kadangi aš iš Marijampolės, o Lukas iš Vilkaviškio, Sasnava buvo ta tarpinė stotelė tarp mūsų gimtųjų miestų. Pasitaikė labai puikus kunigas, jis geranoriškai sutiko su kiekviena mūsų idėja.
Prie altoriaus Luką lydėjo mama, o mane – tėtis. Kai kurios bažnyčios to neleidžia. Bažnyčia labai jauki, tad ir nusprendėme, kad norime joje vienas kitam prisiekti amžiną meilę.
– Kaip prisimenate tą momentą, kai pamatėte prie altoriaus vienas kitą?
Lukas: Išlaikėme tradiciją susitikti tik bažnyčioje, tad labai jaudinausi, laukiau to momento. Tą emociją sunku nupasakoti. Buvo ir ašarų, ir džiaugsmo, bet kai pamačiau Oksaną – viskas nuslūgo.
Oksana: Visą rytą jaudinausi ir buvau tarsi nesava. Atrodo, kad esu stipri asmenybė, bet tą dieną jaučiausi labai silpna. Sunku buvo suprasti savo emocijas.
Kai man nuotakos teigdavo, kad jaudinasi tą dieną, aš visą laiką sakydavau: „Ko ten jaudintis, juk tokia graži šventė.“ Tačiau dabar savo kailiu įsitikinau, kad tai yra jausmas, kurio neįmanoma nusakyti žodžiais. Atrodė, kad viduje ne drugeliai, bet varnos skraido. Tačiau priėjusi prie Luko ir uždėjusi ranką jam ant peties supratau, kad viskas yra gerai, ir pasidarė ramu. Dingo visas jaudulys ir dabar puikiai atsimenu kiekvieną žingsnį einant prie altoriaus. Tai nuostabiausias jausmas, kokį esu iki šiol patyrusi.
– Apsimainėte aukso žiedais. Ar buvo sunku juos išsirinkti ir kokie papuošė jūsų rankas?
Lukas: Žiedus pasirinkome labai paprastus, klasikinius, be jokių papildomų iškilimų ar išlenkimų. Mano žiedo viduje išgraviruotas Oksanos, o jos – mano vardas.
Jiems pagaminti panaudoti anapilin iškeliavusio mano tėčio ir Oksanos mamos vestuviniai žiedai.
Oksana: Tėvelius visuomet jaučiame šalia ir nešiojamės dalelę jų su savimi.
– Oksana, jūsų suknelė atrodė neįprastai – rankoves puošė juodos detalės. Kas rūpinosi jūsų įvaizdžiu?
Oksana: Tuo rūpinomės mes su Luko mama. Stilistų pagalbos nereikėjo, nes viską pati puikiai suprantu ir žinojau, ko noriu. Juoda spalva suknelėje atsirado ne be reikalo.
Visose mūsų vestuvėse buvo galima rasti juodos ir baltos spalvų detalių. Tiek Luko apranga, tiek dekoras, tiek stalai, tiek puokštės buvo puoštos šiomis spalvomis.
Rankovės ir dalis suknelės buvo siūtos atskirai. Tai atrodė išskirtinai, bet aš su šia suknele jaučiausi labai gerai.
– Kodėl vestuvėms pasirinkote juodą spalvą?
Oksana: Dėl to, kad vestuvėse tai yra neįprasta. Dažniausiai žmonės renkasi standartines spalvas, bijo išskirtinumo. Mums su Luku ši spalva labai patinka, todėl ir nusprendėme, kad mūsų šventėje dominuos juoda ir balta spalvos.
– Kaip atrodė jūsų vestuvių šventė, kur ji vyko?
Lukas: Šventė vyko Reketijos dvare, esančiame Marijampolės apskrityje, netoli Lenkijos sienos. Nuostabi sodyba, didelis plotas su visomis įmanomomis pramogomis tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Šventėje dalyvavo artimiausi giminės ir draugai. Svečių, neskaitant komandos, kuri dirbo, buvo 50.
Oksana: Programą derinome drauge su Luku ir vedėju, kuris sakė, kad tai yra pirmos vestuvės, per kurias jam nereikia dirbti, nes mes viską padarėme.
Mes buvome viską suplanavę nuo pradžios iki galo. Svečiai mus pasitiko pagal armėniškas tradicijas – šoko drauge su mumis, skambėjo armėniška muzika. Tuomet buvo lietuviškos tradicijos – tėvai pasitiko su duona ir druska. Šventės eigoje drauge su Luku šokome vestuvinį šokį.
Pirmiausia pagal armėnišką muziką šokome drauge su savo tėvais. Tuomet jie mus perleido vienas kitam ir mes sušokome ne valsą, o latino šokį. Įdėjome daug pastangų į šį pasirodymą ir svečiai buvo sužavėti.
Vakaro kulminacija buvo grupės „Žemaitukai“ pasirodymas.
– Kada ir kur planuojate medaus mėnesį?
Oksana: Rugsėjo mėnesį tradiciškai vyksime į Maljorką – ten pat, kur Lukas pasipiršo.
Lukas: Jau ketvirtus metus iš eilės puoselėjame šią tradiciją ir tuo pat metu vykstame į Maljorką.
