Keistų dvarelio (Molėtų rajonas) kieme pasitikusi Vita Vitkutė-Degutienė (45 m.) kiek anuomet prašė tėčio, kad nekabintų tokio užrašo.
„Bet pakabino lyg nujausdamas ateitį. Apsodinau namo sieną vijoklinėmis rožėmis, gal apaugs ir nematysiu. Bet vis tiek matau. Dabar tas užrašas man lyg tėčio priesakas, kiekvieną dieną primenantis, kad turime tęsti čia jo pradėtus darbus. Neapleisti protėvių žemių, rūpintis tėčio augintomis lamomis, alpakomis, avimis. Ir kad tėvų statytame name ir toliau visada šurmuliuotų svečiai, draugai bei giminės“, – sako kieme pasitikusi V.Vitkutė-Degutienė. Plastikos chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ vadovė su vyru Gediminu Degučiu ir jauniausia dukra Saule Marija iš čia į Vilnių persikelia tik stojus šalčiams.
Nuo Molėtų plento pasukus Keistų dvarelio link keliukas vingiuoja pro pušų jaunuolynus ir netikėtai išnyra prie koplyčios, iškilusios ant kalvelės. Stabteliu prie jos. „Vakaro išmintis“, „Dienos branda“, „Ryto šviesa“, „Nakties ilgesys“ – ant koplytėlės išrašyti profesoriaus Kęstučio sugalvoti žodžiai. Lyg užšifruotas gyvenimo brandą pasiekusio žmogaus credo.
Čia, savoje žemėje, amžino poilsio atgulė Daiva Reimerytė-Vitkienė, profesorius K.Vitkus, o anksčiau – jų sūnus Jonas. Visi per daug anksti...
Kadaise, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gal 200 ha žemių čia prisipirko dar D.Vitkienės senelis Karolis, uždirbęs pinigų Amerikos anglių kasyklose. Pasistatė namus, augino vaikus, ėmėsi ūkininkauti. Iki šiol aplinkiniame kaime dar liko žmonių, kuriuos ūkininkas samdydavo darbams. Užėjus okupantams žemės buvo nacionalizuotos, o iš namo liko tik pamatai.
„Tėvai visada svajojo mano prosenelio Karolio žemes prikelti naujam gyvenimui. Kai mama su savo giminėmis atgavo žemes, mes prosenelių namo vietoje pastatėme kryžių, ant kurio tuoj įsikūrė trys gandrai. O tėtis labai norėjo ant kalvelės pastatyti koplyčią. Pastatėme, kai netekome mano brolio Jono...
Tėtis visą laiką čia sodino augalus. Ir tie pušų miškai aplink jo pasodinti. Viskas, ką jis sodindavo, prigydavo. Viską jis čia kūrė su tokia meile...
Gyvenamąjį namą tėvai pradėjo statyti dar 1990 metais. Mes tuo metu gyvenome Amerikoje, kur tėtis stažavosi. Tad namo pamatus liejo, tvenkinį iškasė tėčio tėtis, mano senelis profesorius Mečislovas Vitkus“, – šeimos istoriją pasakoja Vita.
Kodėl jų vasaros namas vadinasi Keistų dvareliu? – klausia pirmąkart čia atvykstantys svečiai. Klausiu ir aš.
„Tėčio mama, mano močiutė, buvo žemaitė. Ji kažkodėl Kęstučio vardą tardavo „Keistutis“. Taip tėtis ir pasigavo tą pavadinimą, drauge įgaudamas laisvę čia viską daryti keistai, kaip jam šaudavo į galvą.
Štai ėmė ir nudažė namą mėlynai! Mano mama, menininkė, aišku, pykdavo, turėdavo viską perdažyti. Ir ką? Tėtis tik priklaupęs pabučiuodavo mamai ranką: „Ką aš, tik laisvasis valstietis. O tu juk bajoraitė, iš bajorų Reimerių giminės!“ Bet vis tiek po to viską darydavo savaip“, – juokiasi Vita, augusi linksmoje, pašėlusioje savo tėvų šeimoje, kurioje nuolat šurmuliuodavo būriai draugų, tetų, dėdžių, senelių, pusseserių ir pusbrolių. Kur liedavosi vynas ir muzika, skambėdavo juokas, atsirasdavo bendrų kelionių, žygių planai, išradingiausių švenčių, festivalių, giminių suvažiavimų idėjos.
Vitkų šeimos vasaros namas tikrai atrodo keistai. Būtų namas kaip namas, bet per vidurį jį netikėtai kerta, matyt, vėliau įstatytas bokštas.
„Čia vėl tėčio idėja. Kadaise, kai gimė mūsų pirmagimė Austėja Elžbieta, savo anūkei tėtis pastatė klėtelę, nes ji norėjo ten ilsėtis atskirai.
Suprantama, buvo išdažęs ją kažkokia neįmanoma spalva, teko mamai ją perdažyti, išmarginti raštais. Kai gimė mūsų jaunėlė Saulė Marija, ji taip pat užsimanė atskiros klėtelės. Bet tėtis ją perkalbėjo, pažadėjęs pastatyti jai bokštą. Ir pastatė“, – pasakoja Vita.
„Tiltas sujungia krantus. O užlipus ant liepto grįžtama atgal. Ir Kęstutis, ir Daiva Vitkai niekada neturėjo savo gyvenimo ant liepto. Jie buvo tiltininkai“, – sako kunigas Ričardas Doveika filme apie profesorių K.Vitkų, kuris ekranuose pasirodys rugsėjį.
„Tėvai tikrai buvo tie tiltininkai. Jie tiesdavo tiltus nuo vienų prie kitų. Visuomet stengdavosi visus jungti – šeimą, draugus, gimines.
Keistų dvarelyje nebūdavo nė vieno savaitgalio, kad čia nešurmuliuotų kokie 30–50 draugų. Tėvai čia net neturėjo savo kambarių, miegodavo, kur dar likdavo vietos, nuolat rotuodavosi, – šypsosi Vita. – Mama visiems susakydavo, ką atsivežti. Virtuvėje nuolat virdavo darbai – vienos moterys pjaustydavo, kitos kepdavo, trečios indus plaudavo – mama ir darbus paskirstydavo. Ji pati labai mėgo gaminti maistą, didžiausias džiaugsmas jai būdavo, kai svečiai valgydavo ir maistą girdavo. O tėtis tuoj vyrams darbus ūkyje padalydavo. Niekas čia dykas nesėdėjo, nori nenori tekdavo paplušėti, nes darbai čia niekad nesibaigdavo.“
Kernagiai, Mertinai, Kvintai, Žiliai... Keistų dvarelyje rinkdavosi išskirtinės asmenybės. Mirtis išskynė dainių Vytautą Kernagį, aktorių Dalių Mertiną, skulptorių Romualdą Kvintą, pasišaukė į tą būrį ir dvarelio šeimininkus – Daivą ir Kęstutį Vitkus.
Atrodytų, šurmulingas gyvenimas čia taip pat turėjo aprimti.
Bet kai šiltą vasaros pavakare įsukau į kiemą, čia stovėjo kelios dešimtys mašinų. Keistasis namas virte virė gyvybe. Po pievą zujo vaikai, jų šurmulį išdidžiai stebėjo laisvai besiganančios lamos, alpakos, avys, kudakavo vištos. Terasoje būrys svečių ragavo vyną, iš virtuvės sklido gardūs kvapai ir puodų tarškesys, kieme vingiavo kepsninės dūmelis.
Vita truputį išbara, kad neatvažiavau iš vakaro, nes čia vos ne iki paryčių skambėjo muzika ir dainos.
Nelabai supratau, kaip ji, tokia, atrodytų, trapi, maža šio didelio namo šeimininkė, bėginėjanti apie svečius, pati dar laikosi ant kojų? Nes ką tik su vyru Gediminu ir keliais draugais buvo nulipusi nuo dviračio. Per 35 laipsnių karštį dar spėjo numinti 100 kilometrų miško takais. Bet dabar mes leidžiamės į kelionę po Keistų dvarelio valdas.
Pažintį pradedame nuo 30-mečio Japono. Priklauso pagal rangą – jis čia vyriausias. Šetlando ponį Japoną K.Vitkus padovanojo anūkei Austėjai Elžbietai, kai ji dar buvo maža. Japonas įtariai žiūri į mane. Mat šalia jo ganosi Karamelė ir Jasmin Auksaplaukė. O ko Japonui į mane šnairuoti?
Aš tikrai ne konkurentė toms gražuolėms poniutėms. Tai yra ponėms?
„Šios merginos pas mus atsirado neseniai. Pamatėme jas internete. Jos atvežtos iš Olandijos. Nuvažiavome pirkti Karamelės Saulei Marijai, nes ji nori jodinėti. Bet pamatėme ir Jasmin, tai nusipirkome abi. O mūsų Japonas taip atjaunėjo, kai tos panos atsirado, taip laigo po pievą, jas vaikosi, bijome, kad jam širdis gali sustoti. Mat ilgai buvo vienišas, bandos nematęs“, – pasakoja Vita. Tą dieną ji dar nežinojo, ką yra iškrėtęs tas 30-metis senukas Japonas. O jis ėmė ir užtaisė vaiką, tai yra kumeliuką, Jasmin Auksaplaukei! Ir širdis jam nesustojo.
Po savaitės atėjusi į pievą Austėja Elžbieta rado Jasmin Auksaplaukę vaikštinėjančią jau su mažiuku poniuku, kurį pavadino Pipiru.
Žiemą netikėtai palikuonio susilaukė ir lama Brunhilda. Kaltininkas – lama Alvaro.
„Tėtis labai norėjo, kad Brunhilda atsivestų lamiukų. Bet praėjo 10 metų, o lamiukų vis nebuvo. Tada tėtis nupirko ir atvežė Alvaro. Alvaro buvo labai piktas, ypač nekentė vyrų, Gedimino ir Austėjos Elžbietos draugo Viliaus. Vos tik juos pamatęs imdavo šokti karo šokius. Todėl buvo nubaustas – iškastruotas. Bet, pasirodo, spėjo Brunhildą pamylėti. Kaip tik, atrodo, tomis dienomis, kai mirė tėtis. O mes nieko neįtarėme, nes lamos laukiasi 11,5 mėnesio. Mes buvome Vilniuje, kai paskambino mūsų ūkį padedantis prižiū-rėti kaimynas Vilius: Brunhilda susilaukė palikuonio! Kaip?!
Pagriebėme Saulę Mariją iš mokyklos ir atlėkėme su Gediminu. Tikrai, gardelyje jau stovi mūsų naujoji gyventoja – Amiga. Buvo šalta, apvilkome ją Saulės Marijos megztuku, užkūrėme krosnelę. Lamos nelabai moka prižiūrėti savo naujagimius, svarbu, kad pradėtų žindyti. Bet Brunhilda žindė, tai Amiga liko gyva“, – pasakoja Vita, o jai pritaria ir tvarką prižiūrinti, gyvulėlius šerianti 12-metė Saulė Marija.
Dar nespėjus išsiskirstyti savaitgalį užsibuvusiems svečiams kitą savaitgalį Keistų dvarelyje vėl susibūrimas – „kitkų“ suvežimo šventė.
„Kitka“ – lyg ir svetimybė, reikėtų sakyti „spudulas“, bet kaime tokio žodžio niekas nežino. Tad tebūnie „kitka“ – tai yra surišto šieno kupstas.
„Tėtis šieno gyvuliukams žiemą šerti pirkdavo. Mes su Gediminu pamanėme – turime tiek savo pievų, kodėl patiems neprisišienavus?
Kaimynas traktoriumi nupjovė žolę, o kai ji išdžiūvo, specialiu prietaisu surišo į ryšulius – tas „kitkas“. Bet kai suriša, turi eiti paskui traktorių ir rinkti, kad nesulytų. Savaitgalį vėl suvažiavo draugai, „Vitkus Clinic“ bendradarbiai, ir suvežėme net 1180 „kitkų“.
Į senąjį tvartuką nebetelpa, todėl rengiamės statyti naują kluoną.
Dirbome visą dieną, nors buvo 30 laipsnių karščio. Tik į pavakarę mes, moterys, pabėgome, nes reikėjo talkininkams ruošti vakarienę“, – Vita džiaugiasi, kad į Keistų dvarelį atvyksta ir klinikos darbuotojai.
Klausausi Vitos ir neištveriu nepaklaususi:
– Vita, bet kam jums tiek čia dirbti? Juk ir Gediminas turi savo verslą, ir tu vadovauji klinikai „Vitkus Clinic“. Negi nesinorėjo čia viską išparduoti ir atvažiuoti tik ilsėtis?
– Buvo taip sunku po tėčio mirties... Ir neaišku, kaip seksis su klinika. Tiek darbų. Atvažiuodavome čia, žinau, kad turiu pašerti gyvuliukus. Sakydavau Gedučiui: „Neturiu jėgų nueiti net iki tvartelio.“ Bet nueidavau. Ir pareidavau po kelių valandų namo lyg naujai gimusi, lyg nuovargį kas būtų ranka nuėmęs. Kaip atsisakyti 30 metų čia gyvenančio Japono, kurį dar tėtis pirko? Arba Alvaro? Jie jau tapo lyg šeimos nariai. Ir nutarėme su Gedučiu – kol kas čia tėvų darbus tęsime. Jam taip pat labai patinka ūkio darbai, tai mums dviese ir nesunku.
– Bet vis tiek stebiuosi – iš kur tos tavo žinios, tavo potraukis ūkininkauti? Elegantiška jauna moteris, grožio klinikos vadovė. Ir tvartas, šienas, gyvuliukai, ilgaauliai guminiai batai, nuo saulės besilupanti nosis...
– Man čia viskas natūralu ir suprantama. Gal dėl to, kad visos vaikystės vasaros praleistos su tėvais tame kaime. Mūsų namai ir Vilniuje nuolat būdavo pilni gyvūnų. Tėtis skrenda į mokslinę konferenciją Odesoje, o grįždamas kuprinėje parsiskraidina mažiuką Kaukazo aviganį. Augo trys kalytės, atsivesdavo pilną namą šuniukų.
Kiekvieną savaitgalį tėtis net dviračiu važiuodavo į kaimą. Mama, aišku, pykdavo, mat grįždavo mėšlinais batais. Tėtis ir užveisė čia lamų, avyčių, alpakų. Mamai neliko nieko kito, kaip su tuo susitaikyti. Į ūkio darbus ji nelabai kišosi.
O man vasaromis tekdavo čia ir šieną grėbti, ir vartyti, ir vežimus krauti. Labai patikdavo kaimo darbai. Bet norėdavosi ir su atvažiavusiomis klasės draugėmis į kaimo diskoteką nubėgti. „Mamyt, ar galėsiu?“ „Aišku, galėsi, tik tą bulvių lauką nukaskit ir bėkit!“
Apsidžiaugdavome, puldavome kasti. Valanda, kita praeidavo, o bulvių lauko galo dar net nesimatydavo! Kokia ten diskoteka, net nusimaudyti tvenkinyje jėgų po to nebeturėdavome“, – su šypsena prisimena čia praleistas vasaras Keistų dvarelio dvarininkaitė Vita.
Paprastomis savaitės dienomis Keistų dvarelis prabunda anksti. 4 valandą ryto tyliai prasiveria durys, ir nubėgusi iki tvenkinio į šaltą vandenį pūkšteli Vita. Net kai rytas žvarbus.
„Man patinka tas ryto ritualas, kai aplink dar visi miega, prabudę tik paukščiai. Po to apibėgu gyvuliukus, pasižiūriu, kokie darbai laukia klinikoje. Saulę Mariją į mokyklą išveža kaimynai, o mes su Gediminu į Vilnių išvažiuojame truputį vėliau. Bet visada stengiamės čia sugrįžti iki pietų. Ir tada iki vakaro įprastiniai darbai“, – pasakoja V.Degutienė.
Tik gal pavakare ji turi laiko pailsėti. Įsitaiso savo mėgstamiausioje vietoje – didžiojo namo priestate, pro kurio stiklines sienas mato pievoje besiganančius tėčio gyvūnėlius, sodybą supančius tėčio sodintus miškus, mamos rankomis ištapytus, išgražintus ūkio pastatus. Ir tomis ramybės valandomis ji neretai pagalvoja – ta praeitis man dabar lyg sapnas...
