Natalija sakė, kad moka džiaugtis ir geromis, ir sunkiomis akimirkomis. Ji visur mato galimybes. Tad visai neseniai iki šiol papuošalus kūrusi ir nuosavą verslą su buvusiu vyru Sigitu Martinavičiumi puoselėjusi moteris nėrė į nekilnojamojo turto sferą – tapo brokere.
„Svajojau apie darbą, kuris būtų malonumas, kuris atitiktų mano pomėgius ir leistų atsiskleisti. Nekilnojamojo turto sfera man visada atrodė labai patraukli. Kai kalbėdavau, kad ieškau sau malonios veiklos, ne vienas draugas yra pasakęs: „Pagalvok apie tai, nes tu tam labai tiktum“, – sakė ji.
Natalija iš gyvenimo patirties žino, kaip vyksta procesas, – ne kartą yra buvusi klientė. Kita vertus, nekilnojamasis turtas – tai statybos, interjeras.
Čia ji taip pat turi patirties: namus kartu su buvusiu vyru statė nuo pamatų, įrenginėjo, kūrė interjerą. O interjeras – jos silpnybė.
„Vadovavimas savo įmonėms suteikė derybų patirties bei bendravimo su žmonėmis įgūdžių atsižvelgiant į kiekvieno poreikius ir atskleidžiant privalumus“, – patikino moteris.
Prieš pradėdama darbuotis brokere Natalija baigė specialius kursus, dalyvavo seminaruose, stebėjo, kaip viskas vyksta.
„Tai man nėra sunku, nes jaučiu, kad tai mano sritis, atskleidžianti daugybę galimybių. Vienas didžiausių malonumų nekilnojamojo turto sferoje – bendrauti su žmonėmis.
Man smagu pažinti, suprasti poreikius ir tikslus, patarti ar padėti daugiau nei man privaloma“, – sakė N.Martinavičienė, kuriai per trumpą laiką darbas tapo gyvenimo būdu.
– Koks jausmas būti laisva ir nuo nieko nepriklausoma moterimi? Ar nesijaučiate vieniša?
– Turiu vaikų, esu apsupta draugų bei kitų įdomių žmonių. Tiesą pasakius, neturiu jokio laisvo laiko. Trūksta paroje valandų, kad viską suspėčiau.
Paradoksas, bet būdamas poroje gali jaustis vienišas, o turėdamas mėgstamą darbą ir veiklos jauti pilnatvę. Mano pasaulis šiuo metu toks gausus visko – atradimų, įvykių, žmonių, veiklos. Manęs, rodos, pilna visur, vos spėju suktis. Jaučiu, kad noriu viskuo džiaugtis ir viską pažinti, noriu dalytis ir priimti.
Jaučiu, kad dabar – mano laikas. Įžengiau į gerą gyvenimo etapą ir tuo turiu pasinaudoti. Turiu galimybę pradėti viską iš naujo, būti tuo, kuo noriu, tobulėti, atsiskleisti.
– Ar po darbų randate laiko kurti papuošalus?
– „Natali de Lyrik“ visada buvo mano malonus pomėgis, mažas verslas, kuris man teikia išskirtinį malonumą.
Aš toliau domiuosi tendencijomis, mada, naujovėmis. Juk visuomet atrandi laiko tam, kas prie širdies. Ar įmanoma spėti? Gyvenimo patvirtinta taisyklė: darydamas daug spėji viską.
Man patinka atrasti naujas formas, dėlioti kristalus, puošti moteris ir pasipuošti pačiai.
Neretai tai būna vienetiniai darbai, asmeniniai užsakymai. Kartais tiesiog gaunu užduotį įgyvendinti idėją. Iš pradžių man tai būna iššūkis, o vėliau – didžiausias malonumas. Nieko nėra geriau už rezultatą pamačiusius laimingus ir besišypsančius klientus.
– Gyvenimas išties jums negailėjo iššūkių. Išgyvenote ne vienas skyrybas. Kas jums per visą šį laikotarpį padėjo nepalūžti?
– Turbūt meluočiau, jei sakyčiau, kad šauniai atsilaikiau ir viskas buvo lengva. Buvo visokių dienų, net ir labai juodų. Atrodė, kad neįmanoma ištverti, kai nematau ateities ir prasmės gyventi.
Kai būdavo labai blogai, žinojau, kad turiu būti stipri dėl vaikų. Norėjau juos matyti laimingus, tad turėjau susiimti. Noriu, kad jų gyvenimas būtų sėkmingas, tad privalau rodyti jiems tinkamą pavyzdį. Juk kiekvienas žmogus gali kurti laimę savo rankomis.
Niekada nereikia pasiduoti, o meilė ir pagarba – mūsų pačių pasirinkimas. Noriu, kad jie išsiugdytų tinkamą požiūrį į gyvenimą. Mano veiksmai, o ne kalbos apie gyvenimo tiesas jiems yra puikus pavyzdys.
– Antroje santuokoje teko patirti ne itin malonių dalykų – net smurto. Ko jus šie santykiai išmokė?
– Jau nebegyvenu praeitimi. Esu seniai viską paleidusi. Ko iš viso to išmokau? Atleisti, išeiti iš situacijos ir gyventi nauja diena. Manau, labai svarbu paleisti praeitį, netempti jos į ateitį. Taip pat – išmokti pamokas. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet nepadarę to mes suksimės tame pačiame rate.
Po sudėtingų skyrybų prasidėjo kiti santykiai, kurie mane įskaudino. Buvo sunku tiek sau, tiek aplinkiniams pripažinti, kad vėl suklydau. Tačiau juk aš pati diriguoju savo gyvenimui. Ir šiandien jaučiuosi kaip niekada laiminga.
Žinoma, ne viskas iš karto. Reikėjo laiko suprasti, ko noriu gyvenime, pabūti vienai, atleisti, o svarbiausia – atleisti sau. Juk klysti yra žmogiška. Svarbu pasidaryti išvadas ir eiti tolyn. Blogiausia yra graužtis dėl praeities klaidų, nes tada sunku kurti naują ateitį.
Nėra liūdnesnio vaizdo, kai matai žmones, gyvenančius dešimties metų senumo įvykiais.
Su vaikų tėčiu dabar sutariame gerai, nejaučiu jokio pykčio, nes tai geriausia mūsų vaikams ir man pačiai. Jaučiu ramybę. Gerbiu jį kaip savo vaikų tėvą ir žmogų, kuris, man atrodo, stengiasi pasikeisti. Kas buvo, tas buvo, o dabar abu gyvename savo gyvenimą.
– Ne viena moteris kenčia vyrų smurtą, bet bijo kreiptis pagalbos. Ką jūs joms patartumėte?
– Privalu kreiptis pagalbos ir netylėti. Tai padaryti galima įvairiais būdais. Jei nepalaiko artimieji, yra pagalbos centrai, įvairios moterų grupės. Vieną dieną supratusios, kad gyvenate ne taip, kaip norite, ir jaučiatės beviltiškai, prarandate save ir savivertę, ieškokite pagalbos ir ji tikrai atsiras. Būtina nebijoti apie tai kalbėti.
– Minėjote, kad skirdamasi sulaukėte ne tik daug palaikymo žinučių, bet ir pagalbos prašymų. Kokiais klausimais į jus kreipdavosi moterys?
– Manęs jau nestebino, kiek daug smurto yra už uždarų durų. Suprantama – nepatogi tema, neaišku, kaip ją gvildenti. Dažnai moterys pačios jaučia kaltę. Labiau nustebino situacijų sunkumas.
Aš drąsinau jas savo pavyzdžiu. Smagu, kai po kurio laiko gaudavau padėkos žinutę už palaikymą. Džiugu buvo girdėti, kad jos vėl gali mėgautis gyvenimu. Ir dabar labiausiai noriu padrąsinti visas moteris nebijoti keisti savo gyvenimo. Reikia išbandyti visas galimybes. Juk visos norime gyventi šeimoje laimingos. Būtent dėl to reikia nepasiduoti gyvenimui, kuris netenkina ir verčia plaukti pasroviui, ne kęsti vidų veriantį skausmą, o imtis veiksmų.
Iš patirties sakau, kad lengva nebus. Bus liūdnų dienų, bus ir smagesnių, bet kokia didelė laimė bus gyventi be vidinio sunkumo.
– Kurį laiką buvote atsiribojusi nuo viešumos. Kodėl?
– Tai buvo sąmoningas pasirinkimas. Norėjau kuo daugiau laiko skirti sau, susitelkti į save.
Atsirinkau bičiulius, renginius, daug galvojau apie to, ką darau, prasmę. Buvo laikas, kai visiškai buvau atsisakiusi alkoholio.
Pamėgau ėjimą. Stengiuosi kasdien nueiti po 10 kilometrų. Tai ne tik sportas, bet ir galvos pravėdinimas. Esu be galo dėkinga savo draugei Laurai, kuri mane pakvietė išmėginti šį sportą drauge. Mano gyvenime pradėjo vykti maži stebuklai – atsirado nuoširdžių, gerų pažinčių, įdomių galimybių.
Kasdien turiu kuo pasidžiaugti, nes gyvenimas – nuostabus.
Aš vertinau kiekvieną protingą patarimą, stengiuosi siekti užsibrėžtų tikslų. Kita vertus, mes esame tai, ką spinduliuojame. Susiduriu su begale iššūkių, problemų, bet moku džiaugtis kiekviena diena. Net jei kas nors nepasisekė, stengiuosi iš to išpešti bent krislelį gėrio.
