Lietuvoje gimusi Patricija ir iš Moldovos kilęs Aleksandras pirmuosius žingsnius ant parketo žengė būdami septynerių. Iš pradžių nei vienas, nei kitas apie profesionalią šokėjų karjerą negalvojo, o tapę šokėjais nenumanė, kad šeimą sukurs su šokių partneriu. Pirmasis jųdviejų susitikimas Slovakijoje tapo lemtingas – nuo tada pora nebeišsiskyrė. „Aš iš karto ją truputį įsimylėjau“, – šyptelėjo Aleksandras.
Pradėti santykių Patricija neskubėjo – norėjo patikrinti, ar jausmai šokiams netrukdys. Panašu, kad abejoti nebuvo kuo, – ambicingai porai valandų paroje vis dar mažai. Iki vakaro juodu pluša šokių salėje, kur ne tik ruošiasi čempionatams, bet ir šokių meno moko kitus.
Šokėjai taip pat vadovauja dviem verslams, aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, Vokietijoje vykstančiuose šokių projektuose, Aleksandras papildomai dirba odontologu.
Padedami skirtingose šalyse gyvenančių mamų jie augina ir šių metų pradžioje gimusį sūnų Noelį, kuris šokių žingsnelių mokėsi dar nė negimęs – kai Patricija buvo aštuntą mėnesį nėščia, šokėjai tapo pasaulio standartinių sportinių šokių vicečempionais.
Tame pačiame čempionate pora neseniai dalyvavo ir šiemet pelnė čempionų titulą. Kaip abu teigia, šeima ir karjera – nesudėtingai suderinama, tereikia nepamiršti disciplinos.
– Patricija, mintimis nusikelkime į etapą, kai dar nebuvote pažįstami su Aleksandru. Jums – 19-a, aktyviai šokate, studijuojate ir staiga nutariate jėgas išbandyti grožio konkurse „Mis Lietuva“. Priminkite, kodėl ryžotės tokiai avantiūrai?
– Šokių treniruotės tuo metu iš tiesų buvo labai intensyvios, o studijos – tik prasidėjusios. Vis dėlto gyvenime mėgstu naujus pojūčius, norėjosi save išbandyti kitoje scenoje, atsiskleisti iš kitos pusės. Džiaugiuosi, kad naujos ir įdomios pažintys, kurias įgijau tuo etapu, liko visam gyvenimui.
– Konkurse „Mis Lietuva“ tapote pirmąja vicemis, iš karto po to dalyvavote tarptautiniame konkurse „Mis visata“, kurio metu sulaukėte jo organizatoriaus Donaldo Trumpo (76 m.) dėmesio. Kaip prisimenate tuomet dar būsimąjį Jungtinių Valstijų prezidentą?
– D.Trumpas tada pasirodė puikus organizatorius – konkurso metu jis mums skyrė daug dėmesio ir laiko, aplankydavo kone kasdien, buvo apgalvota kiekviena smulkmena. Mes, misės, jautėmės išskirtinai gerai. Be to, gyvenome nuostabiame jam priklausančiame viešbutyje.
– Kurį laiką buvote laikoma viena „Mis visatos“ publikos favoričių. Vis dėlto konkursą laimėjo kolumbietė Paulina Vega (29 m.), kuriai sėkmė buvo pranašaujama nuo pat pradžių. Ar galima teigti, kad net ir grožio konkursuose neišvengiama politinių srovių?
– Manau, kad dabartiniame pasaulyje politinių srovių neįmanoma išvengti kone kiekvienoje srityje. P.Vegą itin palaikė jos šalis, už jos nugaros stovėjo didelė komanda, kuri viską organizavo ir visuomet buvo šalia. Taigi Paulina buvo verta nugalėtojos titulo – ji šiam konkursui buvo labai gerai paruošta, be to, buvo ir yra labai graži, miela, protinga.
– Dalyvavimas grožio konkursuose jus išgarsino pramogų pasaulyje. Vis dėlto ką ši patirtis jums davė kaip asmenybei?
– Savo gerbėjams esu be galo dėkinga už palaikymą ir dėmesį. Kiekvieną dieną jie mane motyvavo pasitikėti savimi ir laikė kumščius, kad pasirodyčiau kuo puikiausiai.
Dėmesio ir pasiūlymų sulaukiau daug ir iš visų pasaulio kampelių, tik... neturėjau tam laisvos minutės. Dalyvavimas grožio konkursuose atėmė nemažai laiko, o aš vis dėlto esu sportininkė. Todėl sugrįžusi iš Majamio iš karto grįžau prie šokių, intensyvių treniruočių. Tuo metu su buvusiu partneriu ruošėmės Rusijos čempionatui.
– Daugiau nei prieš penkerius metus ėmėte kurti drabužius, pažymėtus „Bellatricia“ prekės ženklu. Kaip susiklostė šis verslas?
– Prekės ženklo pavadinimą sudaro mano buvusios pavardės, Belousovos, mano vardo ir itališko žodžio „bella“, reiškiančio gražuolę, derinys. Atsižvelgdama į tai, kad atstovavau Lietuvai grožio konkursuose, prekės ženklo pavadinimą patobulinau tokiu gražiu žodžiu kaip „refined“ (liet. „gracingas“).
Šią veiklą tęsiu iki šiol, puikiai sekasi, dabar versle man padeda Aleksandras. Kuriu rūbus, skirtus tiek moterims, tiek vyrams. Prekių asortimentą sudaro šokių drabužiai, apdarai šokių treniruotėms, varžybų suknelės, frakai, kokteilinės bei vakarinės suknios. Taip pat kartu su vyru plėtojome maisto – „Omegaful“ krekerių – verslą.
– 2017-aisiais vėl dalyvavote grožio konkurse, Japonijoje vykusiame „Mis International“, bet likote be titulų. Ir tada stojo tyla. Kaip atsidūrėte Vokietijoje?
Patricija: Tylos nebuvo, tiesiog vėl pabėgau į šokių pasaulį. Grįžusi iš Japonijos vykau į Italiją, kur pragyvenau vienus metus. Vieną dieną sulaukiau Aleksandro, kuris gyveno Vokietijoje, žinutės. Jis nebuvo patenkintas savo šokių partnere, jam pasirodė, kad savo šokių partneriu nebuvau patenkinta ir aš, todėl išdrįso man parašyti.
Susitikome, pabandėme šokti kartu ir nusprendėme tapti šokių pora.
Aleksandras: Visą laiką buvome šokių konkurentai, bet asmeniškai niekada nebuvome susitikę. Parašiau Patricijai ir pakviečiau ją pasivaikščioti.
Pirmasis mūsų susitikimas įvyko Bratislavoje, paskui, norėdami kartu pabandyti šokti, susitikome Vilniuje. Į Vilnių atskridau iš Vokietijos, o Patricija – iš Italijos. Iš karto buvo aišku, kad puikiai derame kartu ir norime kartu šokti. Tereikėjo apsispręsti, kur gyvensime ir kokiai šaliai atstovausime pasaulinėse varžybose bei čempionatuose.
Patricija: Iš pradžių treniravomės Getingene – šiame mieste Aleksandras norėjo pabaigti odontologijos studijas.
Po studijų baigimo kartu persikėlėme į savo svajonių miestą Hamburgą, kuriame apsilankydavome ir anksčiau, nes Hamburge gyveno mūsų treneris.
Iki šiol negalime atsigrožėti šiuo miestu, atrodo, kad gyvename tarsi didelėje Venecijoje – Hamburge kanalų iš tiesų yra daugiau nei Venecijoje! Čia turime viską.
Vokietijoje gyvenu jau daugiau nei trejus metus, o Aleksandras – 13-a.
Tiesa, mūsų kasdienybė itin intensyvi. Šiuo metu dalyvaujame daugybėje naujų projektų, kiekviena minutė apskaičiuota. Be abejo, šokių aikštelėje sukamės kiekvieną dieną, čia ir patys treniruojamės, ir mokome savo studentus. Be to, Aleksandras dirba odontologu.
Aleksandras: Negaliu gyventi be šokių – studijų metais bandžiau, bet nepavyko. Šokiams skiriu kone visą savo laiką. 20–30 valandų per savaitę dirbu odontologu, dar 20 valandų skiriame kitiems verslams. Per savaitę apie 80 valandų praleidžiame dirbdami arba treniruodamiesi. Dar prisideda kelionės.
Vis dėlto myliu gyvenimą, man patinka toks gyvenimo būdas, koks jis yra. Tiek odontologija, tiek šokiai mane pripildo ir motyvuoja. Vis dėlto šokių menas man teikia kur kas daugiau pasitenkinimo nei darbas su pacientais.
Patricija: Žinoma, kuo daugiau laiko stengiamės skirti savo mažyliui Noeliui, kuris visuomet mūsų laukia su šypsena. Juokiamės iš savęs ir svajojame, kada į intensyvų kalendorių galėsime įrašyti tokį dalyką kaip tiesiog pagulėjimas ant sofos. (Juokiasi.)
– Ar jūsų meilę galima vadinti meile iš pirmo žvilgsnio?
Aleksandras: Pirmasis mūsų pasivaikščiojimas Bratislavoje buvo tarsi maža svajonė. Patricija man pasirodė tokia grakšti ir graži – aš iškart ją truputį įsimylėjau. (Šypsosi.) Jos balsas buvo toks mielas ir tirpdantis širdį.
Patricija: Aleksą nuo pat pradžių mačiau kaip gerą šokėją – labai dėmesingą, išsilavinusį ir labai jautrų. Nuo pat pradžių sutarėme puikiai, bet šokėjos karjera man buvo prioritetas. Norėjau patikrinti, ar santykiai jai nepakenks. Kartu esame labai laimingi.
– Dviese praleidžiate daug laiko. Ar tai nepakiša kojos santykiuose?
Patricija: Visi santykiai reikalauja darbo. Mes labai stengiamės gerbti vienas kitą, nepamiršti to. Kartu esame užsibrėžę daugybę tikslų, visuomet vienas kitą palaikome.
Aleksandras: O iš tikrųjų, kad santykiai būtų sklandūs, aš turiu tiesiog tylėti ir daryti viską, ko pageidauja žmona. (Juokiasi.)
– Dideli pokyčiai jūsų gyvenimą užplūdo kone vienu metu: susižadėjote, netrukus paskelbėte apie nėštumą ir vestuves. Tikriausiai tai buvo ir nemenkas santykių išbandymas?
Aleksandras: Tam tikrą akimirką vyras pajunta, kad turi priimti sprendimus, susijusius su savo ir savo šeimos gyvenimu. Kai sprendimas priimamas, norisi jį įgyvendinti. Nesu žmogus, kuris dvejoja ar laukia, – jeigu noriu, viską darau čia ir dabar.
Apskritai manome, kad sužadėtuvės ir santuoka – labai svarbūs gražios šeimos aspektai. Džiaugiamės būdami jauni tėvai. Mylime savo vaikelį ir kartu esame labai laimingi. Dabar visi kiti mūsų gyvenime priimami sprendimai turi visai kitokią vertę ir prasmę.
– Anksčiau sakėte, kad apie nėštumą sužinojote po piršlybų.
Patricija: Kad esu ketvirtą mėnesį nėščia, sužinojau, kai grįžome iš atostogų Dubajuje, kur susižadėjome, – prieš tai dalyvavau šokių projekte. Nėštumo testo rezultato laukėme kartu su Aleksandru, sužinoję, kad būsime tėvai, iš džiaugsmo apsikabinome.
Tuo metu Hamburge kaip tik viešėjo mano tėvai. Pakvietėme juos į prabangų restoraną, nėštumo testą įpakavome į dovanų dėžutę ir ją jiems tą vakarą įteikėme. Prieš išpakuojant dovaną paskambinome Moldovoje gyvenantiems Aleksandro tėvams, jo seneliams, Lietuvoje gyvenančiam mano broliui, Aleksandro broliui Vokietijoje. Pamenu, atidarius dėžutę mano mamai bėgo ašaros... Tai buvo labai jaudinanti akimirka, visi buvo labai laimingi.
– Kai buvote nėščia 8-ą mėnesį, tapote standartinių sportinių šokių čempionais. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Patricija: Pasiruošimas buvo gana varginantis. Nežinojau, kaip vystysis kūdikis, kokio dydžio bus pilvukas. Be to, mažylis staigiai ir kartais skaudžiai judėdavo, greičiau apsunkdavo mano kojos.
Apskritai tai buvo labai įtemptas etapas, bet į tai žvelgėme labai susikaupę, atsakingai ir kryptingai – tiek treniruotėse, tiek varžybose. Džiaugiamės, kad mūsų nepakartojamą pasirodymą pagerbė žiūrovai ir teisėjai.
Noriu būti sektinas pavyzdys kitiems šokėjams ir visoms moterims. Nėštumas nėra liga. Galima dirbti, sportuoti, jei gerai jautiesi ir to nori. Žinoma, tai reikia daryti pasikonsultavus su gydytojais. Kadangi mano vyras turi medicininių žinių, mums buvo aišku, kad kartu atlaikysime visus sunkumus.
Iki paskutinės nėštumo dienos dirbau ir buvau šokių salėje. Atsimenu, grįžome namo apie vidurnaktį – iki vėlyvo vakaro dirbame visada – ir pagalvojau, kad išaušo gydytojų numatyta gimdymo data. Taip ir įvyko... Jau apie 5 valandą ryto vykome į ligoninę.
Gimdymas buvo labai ilgas. Po gimdymo inicijavimo buvo praėjusios 35 valandos... Buvau visiškai be jėgų ir labai nusilpusi. Kai vaikelis atėjo į pasaulį, buvo toks didelis palengvėjimas, o pirmosios dvi dienos ligoninėje, kai buvome tik mes trise, vis dar yra mano atmintyje. Tik 4 procentams moterų pavyksta vaiką pagimdyti tiksliai gydytojų nustatytą dieną.
– Po gimdymo praėjus visai nedaug laiko jūs, Patricija, jau turėjote nepriekaištingą figūrą. Ar daug įdėjote pastangų?
Patricija: Lygiai po dviejų savaičių prasidėjo „Let’s Dance“ šokių projekto treniruotės. Iš tikrųjų treniruotis ir treniruoti kitus ėmiau praėjus vos trims dienoms po gimdymo. Esu labai dėkinga Dievui, kad jis davė man gerą kūno sudėjimą ir aš greitai susigrąžinau savo formas.
Žinoma, problemų kilo dėl maitinimo krūtimi. Tai buvo malonus procesas, bet kartu ir labai varginantis. Man nuolat buvo pakilusi temperatūra, kamavo krūtų uždegimas. Buvo nelengvas laikotarpis, o dar reikėjo atlaikyti ir tokį krūvį.
– Kaip pavyksta suderinti tėvystę ir karjerą? Iš kur semiatės jėgų?
Patricija: Norime derinti karjerą bei šeimą ir tai mums puikiai sekasi. Vis dėlto be mamų pagalbos vargu ar tai būtų įmanoma. Labai džiaugiamės, kad mano ir Aleksandro mamos gali atvykti į Vokietiją mus palaikyti kasdieniame gyvenime. Jos atskrenda kiekvieną mėnesį, apsilanko viena po kitos. Esame joms už tai be galo dėkingi.
Norime turėti bent du vaikus. Idealu būtų trys, bet viskas Dievo valioje.
