Lauros įprasta diena prasideda anksti. Mat moteris keliasi anksčiau už vyrą ir vaikus, mėgaujasi kavos puodeliu ir savo mintimis be rytinio namiškių chaoso.
„Man reikia ramybės, pabūti su vienai. Labai gerai jaučiuosi ir visai ne vieniša, kai būnu viena“, – pasakojo moteris.
Ji įsitikinusi, jog nesiskiria nuo kitų mamų, jos laikas ir esminės pareigos yra vaikai. Tris vaikus – šešiolikametį Nojų, šešerių Kajų ir penkiametį Matą – su sužadėtiniu Artūru (44 m.) auginanti L.Balčiūtė dar rūpinasi ir šunimi – bigliu Donu. Ką jau kalbėti apie buitį, namus ir darbus, kurių veikli moteris turi apsčiai.
„Mano rutina – darbas su žmonėmis, kurie nemeluoja. Vaikai dar meluoti nemoka, o senjorai jau nebemeluoja. Tad mane supa nuoširdžiausi žmonės.
Naujoji mano vedama laida „Pirmi kartai 60+“– išėjimas iš tos rutinos ir man, ir senjorams, dalyvaujantiems laidoje. Ne veltui sakoma, kad gyveni tol, kol turi pirmų kartų“, – sakė L.Balčiūtė.
– Jūsų vaikai – skirtingo amžiaus. Vyresnėlis jau savarankiškas, o mažyliams dar labai reikia mamos. Kokia jūsų motinystė? Ar galėtumėte palyginti, ką reiškia auginti, auklėti vaiką pačiai būnant vos dvidešimties ir ką – kai pati jau esate brandi moteris.
– Esu labai gera mama. Rimtai! Gal ir pasirodys keista, kad taip sakau apie save, bet tikrai tai matau, žinau.
Kai gimė vyresnėlis, labai nuvertindavau save lygindamasi su kitomis moteris. Nojaus susilaukiau būdama dvidešimties. Jaučiausi prastesnė už tas moteris, kurios neturi vaikų – kad ir kaip mylėjau sūnų. Be galo jį mylėjau ir myliu.
Buvau mama, kuri neduodavo savo vaiko į rankas žmonėms, kurių nemėgau, kurie man nepatiko. Nojų visada už rankos vesdavau į darželį. Puikiai prisimenu tą akimirką, kai antroje klasėje prie mokyklos jis paleido mano ranką. Tada supratau, kad ir aš turiu jį paleisti. Mamos reikia nebe taip labai.
Ir dabar su paaugliu sūnumi jaučiu stiprų ir tvirtą ryšį. Labai juo didžiuojuosi, Nojus – nuostabus geros širdies žmogus.
Esu tikra, kad geriems žmonėms likimas duoda daugiau iššūkių nei tiems, kurie mažiau galvoja apie kitus. Gyvenimas jau pamokė, kad geri žmonės patys leidžia lipti jiems per galvą, jie nemoka pasakyti „ne“. Mano akimis, tai – trūkumas.
Taigi, auginant Nojų buvo daugiau streso, nežinojimo, be to, dar ir mokiausi. Tačiau būdama jauna į motinystę reaguoji kitaip.
Antrasis ir trečiasis sūnūs iš manęs jau girdi, kad pavargau, kad nenoriu žaisti. Projektus senjorams pradėjau kurti laukdamasi Kajaus. Įsivaizdavau, kad turėsiu marias laiko. Ir viskas – abu mažieji sūnus ir darbai – mane tiesiog užgriuvo vienu metu. Šiandien matau, kad nesidžiaugiau nėštumais, neatsidaviau motinystei visa esybe. Viena akimi žiūrėjau į vaikus, kita – į projektus. Gailiuosi to laiko, kad nuoširdžiai negalėjau džiaugtis vaikų pirmais kartais.
Dabar jau visoms sakau: neskubėkit, pasimėgaukit nėštumu, pabūkit su vaikais, džiaukitės. Ir čia pat suprantu, kad tai buvo sakoma ir man. Tačiau kol pati nesi šioje situacijoje, nelabai ir gali suprasti. Todėl dabar vaikai ir laikas su jais man svarbiausia, ką darau.
Neišmokau šios pamokos laiku, šių dienų tempas, bėgimas priverčia moteris būti ne tik mama. Dabar mano didžiausia svajonė – būti tik mama, būti namų šeimininke. Nereikia man jokių lygių teisių, norėčiau būti namų moteris, mama ir be jokių rūpesčių žaisti su vaikais futbolą. Būdama su vaikais suvaikėju ir pati.
– Gal esate tiesiog pavargusi?
– Nesakyčiau, kad esu pavargusi, nesijaučiu taip. Pastarieji treji metai, karantinas, karas parodė pasaulį visai kitokį, susidėliojome vertybes, prioritetus. Tačiau mano projektai man reikalingi – jie dar ir maitina šeimą.
Lengviausia per krizę – atsisakyti reklamos. O aš ir vėl suku galvą, kaip pritraukti rėmėjų, kaip gauti reklamos... Krizė man spyrė į gerą vietą, kad suvokčiau: ne visko, ką darai, reikia kitiems. Jei tu dirbi iš idėjos, nereiškia, kad ir kiti dirbs iš idėjos.
Prieš metus savo kailiu pajutau, kas yra perdegimas. Mano sesuo – gydytoja. Paskambinau jai ir pasakiau: viskas. Atsikeldavau ryte jau pavargusi, buvau išsekusi. Manau, kad paveikė ir emocinis krūvis.
Prasidėjus karantinui iš pradžių į priekį ėjome kaip robotukai, o paskui supratau, jog palūžau. Seminarai, knygos, vaistai padėjo grįžti į savo vėžes. Esu žmogus, ne robotas.
– Kokia esate namuose, kai išjungiamos televizijos kameros?
– Esu visiškai paprasta. Bet ne prasta! (Juokiasi.) Man niekada nebuvo labai svarbu, kad namai būtų idealiai tvarkingi, kur kas svarbiau – kad būtų laimingi. Gaminu skaniai, bet per darbus darau tai retokai. Labai norėčiau turėti tam laiko, todėl kartais šeimą palepinu ir iš kavinių užsakytu maistu.
Dievinu kaimą! Man be galo patinka ten grįžti. Juk yra ir posakis: žmogus iš kaimo išvažiuoti gali, bet kaimas iš žmogaus – niekada.
Gyvenu Kaune, bet esu kilusi iš Šilalės rajono. Ten gyvena mano tėvai, o vos už 5 kilometrų – senelių sodyba. Miesto asfaltas mane žudo, atsigaunu gamtoje: pasikapstau darže, prie karvių nueinu.
Iš pradžių veržiamės į miestus, o paskui svajojame apie gyvenimą kaime. Kol kas noriu, bet nežinau, kaip tą svajonę paversti tikrove. O kaip bus su vaikų mokyklomis? Juk nesu gyvenime viena, esu atsakingą už šeimą, vaikus... Tačiau tikiu, kad kažkaip kada nors viskas susidėlios, dar nesu išgryninusi šios idėjos.
Vaikams patinka kaimas, jie myli gyvūnus, ten ir man laikas prasmingiau bėga. Kaip, kur ir kada – nežinau, bet mano svajonė – kaimas. O svajonės pildosi! Tik reikia nepraleisti tos galimybės, kuri kartais būna įvyniota į visai kitokį saldainio popieriuką, nei tikėjaisi.
Mėgstu skaityti pozityvias psichologines knygas. Knygyne visada apžiūriu naujai išleistas. Pati pirmoji, kaip šiandien pamenu, knyga mėlynu viršeliu – „Ženk savo svajonių keliu“mane užbūrė. Nemėgstu romanų.
– Televizija jums – ne naujiena. Jūsų projektai – vyresniems žmonėms jau penkerius metus leidžiamas jiems aktualių temų žurnalas, senjorų pažinčių svetainė, senjorų modelių agentūra, metų senolio rinkimai ir kiti renginiai – daugeliui girdėti. Vis dėlto jūsų veidas žiūrovams vis dar nepažįstamas. Kokia bus jūsų naujoji laida?
– Turbūt atėjo laikas ir man išlįsti į dienos šviesą, mat visada buvau pasislėpusi po savo projektais, kurių tikrai buvo nemenkai.
Laida skirta ne tik senjorams, bet ir jauniems žmonėms. Visada sakiau, linkėdavau žmonėms turėti kuo daugiau pirmų kartų – tik tada jie gyvena. Laidos idėja ir kilo iš visų mano ankstesnių projektų – tai dar vienas projektas su senjorais, senjorams ir apie senjorus.
Pirmi kartai suteikia daug puikių emocijų, tad laidoje su komanda ir kviesime vyresnius žmones jų patirti. Skristi oro balionu, šokti su parašiutu, dalyvauti erotinėje fotosesijoje, susileisti botulino injekcijas, būti pavėžintam lenktynininko, gaminti su italu šefu. Senjorų svajonės, mano akimis, labai drąsios, kai kurios – net ekstremalios.
Beje, skrydis oro balionu buvo iššūkis ir man, laidos vedėjai. Mat bijau aukščio.
– Kodėl jums iš esmės rūpi senjorai? Juk aplinkui – vien jaunimo kultas, grožis, jaunystė ir polėkis.
– Senoliai mano akiratyje – jau daugiau nei penkeri metai. Ir drąsiai galiu pasakyti, kad per šiuos metus visuomenės požiūris jau šiek tiek pasikeitė. Šiandien jau retas kuris mano, kad senjorų kasdienybė – serialai, sofa, uogienių virimas ir kojinių mezgimas anūkams.
Mano pradžia buvo skirta seneliams atminti, nes turėjau labai stiprų ryšį su močiute. Jau būdama paauglė svajojau padaryti madų šou senelių namuose. Kiekvienas žmogus, man atrodo, ateidamas į pasaulį atsineša savo misiją. Su savąja, tikiu, gimiau.
Vieni dirba su gyvūnais, kiti su vienišomis motinomis, treti – su vienišais seneliais... O man prilipo senjorų auditorija. Kasmet vis įgyvendinu po kokį naują projektą. Tikiu, kad esu savo kelyje.
Rodau pozityvią senatvę, sakau, kad senti nėra baisu. Beje, kadaise ir pati esu pasakiusi, kad nenoriu pasenti, kad norėčiau numirti penkiasdešimties! Senas nusistovėjęs stereotipas apie senatvę – kad ji yra našta kitiems. Savo projektais ir noriu atverti kitiems akis, parodyti gražią ir prasmingą senatvę.
Taip, jaunystės kultas yra ir, matyt, jis bus visada. Visuomenėje visada bus ateinančių jaunų. Tačiau matau, kad visuomenės požiūris keičiasi – visi supranta, kad sensta. O gal mes patys tapome vyresni ir todėl matome kitaip? Gal dabartiniai dvidešimtmečiai irgi mano, kad norėtų gyventi iki penkiasdešimties?
– Kaip šiandien pati galvojate apie senatvę? Vis dar bijote pasenti?
– Apie senatvę, kokia ji bus, reikia pradėti galvoti, kol esi jaunas, kai tau – trisdešimt. Kaip, kiek investuosi į senatvę, tokia ji ir bus. Sportuosi – būsi sveikas. Bambėsi ant pasaulio – būsi niūrus ir nelaimingas.
Per Metų senjorų rinkimus pasirodė senolė, kuri padarė špagatą. Visi susižavėję, aikčioja. Niekas neįsigilino, kad ta septyniasdešimtmetė špagatą daro visą savo gyvenimą, toks jos gyvenimo būdas. Ką valgai, ką veiki, koks tavo gyvenimo būdas – taip bus ir tada, kai pats tapsi senoliu.
Man jau tikrai nebeatrodo, kad noriu anapus iškeliauti penkiasdešimties! Svajoju apie daug anūkų, katinų ir šunų, nes be galo myliu gyvūnus, gyvensiu kaime, o terasoje sūpuosiuosi krėsle skaitydama knygą. Norėčiau megzti, bet nemoku.
Kita vertus, žinodama, koks mano gyvenimo būdas, manau, tokių senatvės svajonių neįgyvendinsiu. Greičiausiai bėgsiu ir lėksiu, visur dalyvausiu – būsiu tokia močiutė, kokia buvo maestro Stasio Povilaičio dainoje: „Su džinsais ir tekina“.
Senti man nebaisu. Ir mirties nebijau. Tai – gyvenimas. Kuo esi brandesnis, kaip ir vynas, tuo geresnis. Tikiu, kad būsiu smagi senutė.
– O kas jūsų darbe sunkiausia? Ar būna dienų, kai iš tiesų svyra rankos?
– Oi, tikrai būna ir buvo daug kartų! Jei kalbėtume apie projektus, iš pradžių buvo labai sunku rasti partnerių. Pavyzdžiui, devynios iš 10 įmonių, kurioms paskambindavau, atsakydavo, kad senjorai – ne jų auditorija ir dirbti su jais nepageidauja. Taip, jie perka, bet jiems nereklamuojame.
Žurnalo iš pradžių niekas neįsileido. Organizacijos, dirbančios su senjorais, sutikdavo padalyti keliasdešimt žurnalų, o tiražas – keli tūkstančiai...
Manau, kad suprantu juos. Gal ir aš, kai būsiu vyresnė, vadovausiu senjorų organizacijai ir netikėsiu jaunu žmogumi, kuris bandys įtikinti, kad siūlo gerą dalyką.
Kiekvienas verslas, kurio pagrindinės pajamos iš reklamos, manau, dabar susiduria su sunkumais. Pastarieji treji metai – vargo vakarienė, viskas prasidėjo su karantinu. Štai prieš kelias dienas sulaukiau laiško, kad tie, kurie platino mūsų nemokamą žurnalą, to nebedarys...
Tokios situacijos tikrai neįkvepia pozityvo. Tiesiog supranti, kad niekas kitas to nepadarys, tik tu, ir darai viską, ką gali. Kartais atrodo, kad savęs išdalinu per daug. Bet negaliu pasiduoti. Palaikymo turiu tikrai daug.
– Kokią jūs pati gaunate grąžą iš visų šių darbų? Gal galite pasidalyti svarbiausiais patarimais, gautomis pamokomis?
– Svarbiausia, ką gavau, tai suvokimas, jog nebebijau pasenti ir nebenoriu mirti jauna. Tačiau į visa tai žiūriu lyg iš šono, nematau savęs, savo didelių nuopelnų. Gal tai jau tapo kasdienybe? Kartais sustoju, pagalvoju, nusišypsau ir einu toliau.
Senjorai įkvepia. Kaskart, kai išeina žurnalas, žmonės man skambina ir dėkoja. Apkabinimai, šypsenos mane lydi nuolat. Vis dėlto ir verkusi esu ne kartą.
Negaliu pykti dėl to, kad gaunu kritikos. Senjorai turi teisę kritikuoti – juk jie nugyveno ilgą gyvenimą, jų patirtis – daug didesnė nei manoji. Jie mato geriau nei aš.
Turiu daug draugių senjorių. Išgirsti iš jų: „Jei būčiau jauna, daryčiau...“– man svarbu. Ir savo poelgius, gyvenimą, sprendimus dažnai nejučiomis vertinu pagal tai, kaip tai man atrodys senatvėje, ar nesigailėsiu.
Auksiniai patarimai, kurie krito į širdį? Jų daug. Svarbiausia – dabar gyvenime daryti tai, ką nori. Nes paskui bus per vėlu. Neatidėliok. Jeigu kviečia, eik. Nes ateis tas laikas, kai tavęs niekas nebekvies. Priimk pirmus kartus, nes gyveni tol, kol jų turi. Priimk, nebijok, spirk sau į minkštąją ir mėgaukis.
Vertingas patarimas apie santykius: vyrą visą laiką reikia girti viešai, kai esate su šeima, draugais. Niekada to nedariau, dabar mokausi. Kai jautiesi blogai, kai kas nors sunervino, pasipuošk „ant zlasties“, kad visi pavydėtų.
– Jei jau prakalbome apie puošimąsi, esate sakiusi, kad senjorės – kaip karalienės, jos visada pasipuošusios ir spindi, visada pasitempusios. Gal ir jums įkvėpė moteriškumo pamokų?
– Oi, esu gavusi kritikos! Atėjau nepasipuošusi, negražiai atrodžiau, netiko man drabužiai. Senjorės man – pavyzdys, kaip moteriai reikia gražiai atrodyti. Gal anais laikais moterys taip neskubėjo, gal turėjo daugiau laiko ir jo skirdavo sau...
Jų lūpos visada ryškios, o pamatyti vyresnę moterį su kelnėmis – retenybė. Aksesuarai – karoliai, sagės. Jos turi savitą stilių, yra be galo gražios. Žinau, kad per karantiną jos dažydavosi ir namuose. Taip, jos yra moteriškos.
Man irgi taip buvo – kai pasipuoši, jautiesi visai kitaip. Per karantiną eksperimentavau: kelias dienas puošiausi ir dažiausi būdama namuose. Išorė dažnai irgi verčia spindėti, ne tik vidus. Tikrai su suknele ir pasidažiusi jaučiausi kur kas geriau, nors šiaip man keista save vadinti moteriška – nesijaučiu tokia.
– Jūsų planuose – ir knyga apie senjorus. Kiek jau pasistūmėjote?
– Pasistūmėjau! Jau net sugalvojau jai pavadinimą. Išduosiu – „Vaikeli, mes tai padarėme“! O vaikelis – aš, mano vidinis vaikas. Ta knyga bus apie meilę sau su senjorų patirtimi.
– Su gyvenimo partneriu, mažųjų sūnų tėčiu Artūru nesate susituokę. Ar nesvajojate apie vestuves?
– Esame susižadėję – Artūras man piršosi jau du kartus, ir abu atsakiau „Taip“. Juokiuosi, kad dar palauksiu trečio karto.
Ko laukiame? Kol vaikai galės vesti mane prie altoriaus. Jau ir mama priprato, kad mes nesusituokę, nebeklausinėja. Vienas po kito gimę vaikai, gyvenimo tempas, verslai, karantinai, karas...
Tikrai susituoksime, tikrai bus vestuvės. Jas noriu atšokti savo močiutės sodyboje, o ją reikia atnaujinti.
Noriu šventės mums, kad nereikėtų lakstyti, bėgioti paskui vaikus. Noriu tuoktis vieną kartą, prieš Dievą. Bus ir balta suknelė, tikrai.
