Sakoma, kad žmogui duota tiek, kiek jis gali pakelti. Tačiau žinant knygų apžvalgininkės Noros istoriją ir bandant suvokti išgyvenimus, kuriuos jaunai moteriai teko patirti, kažin ar būtų galima įsivaizduoti dar daugiau kančios tam pačiam žmogui.
Paauglystėje stojusi į akistatą su valgymo sutrikimais, atradusi gyvenimo meilę – futbolininką M.Žaliūką, dėl savo ligos sunkiai pastojusi ir pagimdžiusi sūnų Marių, atrodytų, jauna moteris jau galėjo pradėti džiaugtis savo laime. Tačiau šeimos idilė truko neilgai – kai kūdikiui buvo septyni mėnesiai, 2020-ųjų lapkritį, po kurį laiką trukusios sunkios ligos M.Žaliūkas iškeliavo anapus.
Šiandien Nora atvira: taip, ji jaučiasi esanti stipri moteris. Kol kalbamės, neseniai trejų metų gimtadienį atšventęs sūnus bėgioja vaikų žaidimo aikštelėje prižiūrimas mamos mylimojo Nerijaus, o moteris kalba ranka vis paglostydama pilvą – pavasario pabaigoje juodu su gyvenimo draugu Mariuką supažindins su mažąja sese.
„Dar prieš dvejus metus niekaip nebūčiau apie save taip pasakiusi, bet dabar man atrodo, kad galiu viską. Manęs niekas negąsdina.
Kad ir kokį iššūkį man mes, atmušiu jį kaip teniso rakete. Galbūt ne iš pirmo karto, bet niekada nesiliausiu bandyti. O mano stiprybė ir yra žinojimas, kad niekada nenuleisiu rankų.
Kai pabūni giliausiame dugne, visi kiti dugnai atrodo tik maži dugneliai, iš kurių tikrai iššoksiu“, – atviravo ji.
Knygų dama socialinėje erdvėje prisistatanti N.Žaliūkė neslepia – jei rašytų savo gyvenimo knygą, pirmiausia būtų labai atvira, nes kalbėti apie didelius dalykus puse lūpų jaunai moteriai atrodo nesąžininga.
„Kai turi ką pasakyti, turi sakyti iš esmės, o ne paviršiumi – taip būtų neteisinga. Nemėgstu ir paviršiumi plaukiančių knygų, ir tokių žmonių. Be abejo, pasakočiau savo dramą nuo pradžių: nuo mitybos sutrikimų, kurie neatsitinka šiaip sau. Tokia patirtis priverčia įsigilinti į save.
Didelė meilė – laiminga ji ar ne – kiekvieno žmogaus gyvenime užima itin svarbią vietą, tad knygoje jai skirčiau daug dėmesio.
Trečias etapas būtų nauja pradžia, kuri yra atspirties taškas dabartinei mano pradžiai. Šie trys esminiai etapai būtų mano knygoje.
Kokia būtų pabaiga? Gyvenimas tęsiasi, sunku ją nuspėti. Man patinka knygos, kurių pabaiga rami. Norėčiau, kad Knygų dama nebūtų Knygų drama. Norėčiau paprasto ramaus gyvenimo su tik tokiais, kurie priverstų augti, o ne pulti žemyn, kaip kad ne kartą gyvenimas mane buvo parklupdęs. Žinau, kad gyvenimas – ne tiesi linija, jame daug posūkių, kurių nesuplanuosi. Stengiuosi tą ramybę atrasti mažais žingsneliais kiekvieną dieną“, – kalbėjo Nora.
– Susilaukti sūnaus Mariuko jums buvo nemenkas iššūkis. Ar antras vaikelis irgi ateina su tokiomis pat milžiniškomis pastangomis?
– Mano problemos neišnyko – policistinis kiaušidžių sindromas niekur nedingo. Kai sužinojau, kad laukiuosi, verkiau. Bijojau, kad nėštumas ilgai netruks, bijojau džiaugtis, bijojau, kad vaikutis neužsilaikys. Lengviau atsikvėpiau, kai suėjo 12 savaičių ir persileidimo tikimybė sumažėjo. Būsiu dviejų vaikų mama! Apėmė euforija.
Visada žinojau, kad noriu daugiau vaikų. Ir dabar nesakau, kad du – jau viskas.
Sesės laukia ir sūnus, jis saugo mane, glosto, skaitome knygą apie kūdikį pilvelyje. Ryte vos pabudęs puola prie pilvelio. Kaip bus, kai gims vaikutis, pamatysime, ruošiuosi viskam.
Dabar ir aš žinau – kai esi atsipalaidavusi, tikrai nuoširdžiai viduje laiminga, susitaikai su viskuo, rami darbuose, ateina ir vaikelis. Tokių istorijų esu girdėjusi ne vieną, bet anksčiau jomis netikėjau.
– Kaip žinią, kad taps tėvu, priėmė jūsų mylimasis?
– Kai turi tokią problemą, planuok neplanavęs, tad nėštumas tikrai buvo netikėtas. Kai jam pasakiau, Nerijus tą pačią sekundę atsidūrė tokioje euforijoje, kokia man atėjo tik po 12 savaičių.
Nerijus – vaikų žmogus. Mariukas prie jo prisirišo per nanosekundę. Žinoma, jam vyriška figūra gyvenime svarbi ir dėl to, kad tokios ryškios jis neturėjo, tik senelį.
Nerijus mažyliui negaili nei jėgų, nei laiko, sumąsto pramogų, kurių net aš nesugalvočiau. Vaikas, parodęs ožius, labai greitai gali sunervinti. Nerijus nepraranda kantrybės, nepavargsta jo mokyti, aiškinti jam. Mačiau jį ir nemigos naktimis, ir su piktu, ir su užsigavusiu vaiku. Labai dažnai žiūrėdama į jųdviejų draugystę susigraudinu.
Matau, kiek tas santykis duoda sūnui ir kokios atviros širdies yra Nerijus. O man iš žmogaus nereikia nieko, tik kad jis būtų geros širdies. Mylėti mano vaiką – pirma ir svarbiausia sąlyga. Mano širdis visiškai rami.
Esu tikra, kad jis bus tobulas tėtis ir mūsų dukrytei. Jis nepraleidžia nė vieno susitikimo su gydytoja, domisi ir klausia net daugiau nei aš. Rūpinimasis yra begalinis.
Nerijui neturėjo būti lengva – jis atėjo į šeimą, kur jau yra vaikas. Tačiau mes abu puikiai suprantame savo atsakomybes ir, tikiu, būtent jos ir padeda mums kurti santykį kiekvienam esant jau su savo patirtimi, savo bagažu.
Visą tekstą apie Noros Žaliūkės išgyvenimus ir džiaugsmus rasite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
