Dabar atsigręžusi į tai, ką teko patirti ir per ką pereiti, Vismantė džiaugiasi, kad šis etapas baigėsi, ir abejoja, ar norėtų darkart jį pakartoti.
„Rinkimų laikotarpiu buvo tikrai labai sunkių ir juodų akimirkų, tačiau priimu tai kaip didžiulę patirtį“, – prisiminusi pastarąjį pusmetį žurnalui „Stilius“ prisipažino moteris.
Vyro pergalė Vismantei atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir visuomenės dėmesį, atsakomybę, taip pat – simbolinį pirmosios miesto ponios statusą. Moteris prie permainų priprasti dar nespėjo, o praėjus daugiau nei mėnesiui po rinkimų ją vis dar lydi nežinomybė.
„Šiandien man vis dar kyla daugybė klausimų: kaip čia viskas dabar bus? Kaip aš pati nuo šiol turiu elgtis ir bendrauti? Kaip dabar rutuliosis mūsų gyvenimas? Tačiau galiausiai suprantu, kad ši Valdo pergalė ir naujos jo pareigos kalba apie atsakomybę: pirmiausia – jo paties, paskui – mūsų, kaip šeimos“, – pasakojo ji.
Valdas ir Vismantė susipažino 2018-ųjų sausio 7 dieną Tėvynės sąjungos Vilniaus sueigoje, kuri buvo skirta Trijų Karalių dienai paminėti. „Valdą sutikau taip, kaip visad svajojau sutikti savo mylimąjį – pagarbiai, šviesiai ir prasmingai. Tądien aš stovėjau ant scenos, o jis klausė mano atliekamos muzikos. Taip muzika mus ir suvedė“, – prisimindama lemtingą dieną pasakojo moteris.
Pajutę ypatingą tarpusavio ryšį šią pažintį juodu nusprendė pratęsti, o netrukus tuomet Vilniaus miesto vicemero pareigas ėjęs vyras Juodkrantės kopose paprašė mylimosios rankos. Aukso žiedus Vilniaus arkikatedroje pora sumainė 2020-ųjų rugpjūčio 7 dieną, o vestuvių šventė tądien vyko tik artimiausių žmonių apsuptyje. Šiandien sutuoktiniai kartu dalijasi ir tėvystės džiaugsmais – prieš devynis mėnesius pasaulį išvydo jųdviejų dukrelė Agota Ona.
– Iki šiol jūs buvote mažai matoma viešumoje. Papasakokite apie save – kokiame mieste augote, kokiomis veiklomis iki šiol užsiėmėte?
– Esu kilusi iš Šakių, labai nedidelio, tačiau jaukaus miesto. Dar nuo vaikystės lankiau įvairius su menais susijusius būrelius. Būdama trejų ėjau į popmuzikos grupę, vėliau lankiau meno mokyklą, kurioje mokiausi dainavimo ir smuiko specialybės. O supratusi, jog ir toliau noriu tęsti muzikinį kelią, išvažiavau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje baigiau vidurinę mokyklą ir sustiprintą muzikos kursą.
Galiausiai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA), joje mokiausi dainavimo ir pedagogikos. Studijuodama taip pat dirbau privačioje mokykloje ir, nors tuomet mano gyvenimo tempas buvo labai intensyvus, jaučiau save realizuojanti.
– O vėliau pasukote į politiką?
– Dar nuo mokyklos laikų nevengiau vadinamojo politinio aspekto savo gyvenime: buvau ir Lietuvos moksleivių sąjungos, ir LMTA senato narė, taip pat dalyvaudavau įvairiose apskritojo stalo diskusijose. Tad atvykusi gyventi į Vilnių natūraliai norėjau pratęsti šias veiklas ir į politiką įsitraukti šiek tiek daugiau.
Jau iš anksčiau buvau pažįstama su konservatore Paule Kuzmickiene. Ji mane pastebėjo Šakių mero inauguracijos metu, tad po kurio laiko pasiūlė man savo padėjėjos vietą.
– Šiuo metu esate vaiko auginimo atostogose. O ar susimąstote, ką norėtumėte veikti po to?
– Jei atvirai, labai gerai jaučiuosi būdama mama. Iki šiol aš nuolatos visur bėgau, skubėjau, ieškojau savęs... Tačiau tik išėjus motinystės atostogų viskas mano gyvenime tarsi savaime susidėliojo į savo vietas: sugrįžau į moterišką harmoniją, pagaliau įsiklausiau į save, atradau vidinę ramybę. Visa tai mane labai įdvasino ir įprasmino. Žinau viena: kad ir kaip keistųsi darbai ir veiklos, muzika ir koncertinė mano, kaip solistės, veikla tikrai išliks.
– Kur dainavote ir koks įkūnytas vaidmuo buvo įsimintiniausias?
– Man labiausiai patinka atlikti kamerinę muziką, savimi jaučiuosi su publika bendraudama tiesiogiai, nepasislėpusi už charakterinio kostiumo ar grimo. Tad ir mano koncertai dažniausiai vyksta kamerinėse salėse, bažnyčiose ar įprasminant daina asmenines žmonių šventes. Džiaugiuosi, kad pažinau daug profesionalių dirigentų, režisierių, solistų, kurie padėjo man, palaikė, suteikė patirties, žinių, leido būti šalia, drauge kurti, stovėti scenoje.
Šiandien žinau viena – norėdama palaikyti vokalinę formą turiu dirbti kasdien. Tai klausant Agotai ir darau. O būdama scenoje, besidalindama su žmonėmis muzika ir žodžiu jaučiu, kas yra tikrasis mano, kaip asmenybės, variklis.
– Kokie yra jūsų hobiai? Kaip mėgstate leisti laisvalaikį?
– Galiu pasakyti, jog keičiantis gyvenimo būdui keičiasi ir mano hobiai: buvo laikas, kai labai mėgdavau sportuoti – ypač bėgioti ar važinėti dviračiu, vėliau pamėgau rankdarbius, o šiandien visas mano laisvalaikis sukasi aplink šeimą.
Dar paauglystėje tiek mama, tiek močiutė mane išmokė gaminti, sodinti daržus. Už tai, beje, esu joms labai dėkinga. Tai būtent šiomis veiklomis turėdama laisvą minutėlę ir mėgstu užsiimti. Labai džiaugiuosi Vilniuje turėdama tą vieną lysvelę, kurioje Agotai galėsiu užauginti pirmąją morką, – tokie maži dalykai man teikia dvasinio peno.
Taip pat domiuosi psichologija, radusi akimirką skaitau įvairią literatūrą, kuri pažindina su pasauliu, žmonėmis. Gerai jaučiuosi turėdama dienos planą, kuriame skiriu laiko sau.
– Minėjote, jog jus ir Valdą suvedė muzika. Papasakokite apie jųdviejų pažintį daugiau.
– P.Kuzmickienė pakvietė mane koncertuoti Tėvynės sąjungos Vilniaus sueigos organizuojamame Trijų Karalių dienos renginyje. Niekas manęs čia nepažinojo, todėl visi tiesiog pasitikėjo jos rekomendacija. Pamenu, tądien repetavau Rotušėje ir man bedainuojant įėjo Valdas. Palaukęs, kol baigsiu savo repeticiją, jis priėjo su manimi pasisveikinti ir tą akimirką tarp mūsų užsimezgė labai gražus ryšys.
Atsisveikindami abu pajutome, kad šią pažintį norėtume pratęsti, tad po kurio laiko sulaukiau iš jo padėkos žinutės bei kvietimo išgerti kavos. Viskas vyko labai tyliai ir ramiai – apie tai kurį laiką nežinojo nei aplinkiniai, nei mums artimi žmonės. Norėjome saugoti tai, ką turime, nes ši draugystė ir laikas kartu mums buvo labai brangus ir tyras.
– Ir neilgai trukus, po pusantrų metų draugystės, Valdas paprašė jūsų rankos?
– Tai įvyko vėjuotą vasaros dieną Juodkrantėje, minint mūsų pusantrų metų draugystės sukaktį. Sėdėjome kopose, turėjome su savimi užkandžių. Ir Valdas pradėjo kalbėti apie tai, kaip jam gera su manimi, kaip jis mato ateitį drauge, ir galiausiai uždavė lemtingą klausimą: ar būsiu jo žmona.
Pamenu, tada jis žiūrėjo į mane, o jo akys buvo tokio pat mėlynumo kaip dangus. Tai buvo labai graži akimirka ir, be abejo, nė kiek nedvejodama tariau jam TAIP. Mes su Valdu labai nemėgstame pompastikos, vertiname natūralias, nesuvaidintas akimirkas, todėl būtent tokios ir buvo mūsų sužadėtuvės.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
