Vaikinukas su linksmomis duobutėmis skruostuose, neblėstančia šypsena, tvarkinga šukuosena ir tvirtu rankos paspaudimu. Vyrukas, kuriam ranką paspausti nori ir prezidentas, ir gatvėje jį pamatęs vaikas. Atviras, šnekus ir be galo kuklus.
„Tą paskutinę minutę, prieš mane suėdant baltajam lokiui, dar spėčiau pagalvoti – gerą gyvenimą, Aurimai, nugyvenai! Gyvenai dėl savo svajonės!“ – šypsodamas tėškė jis man įpusėjus mūsų interviu.
Tad koks jis, tas mūsų Aurimas?
– Aurimai, spėsiu – vaikystėje turbūt ne kartą skaitėte Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ ir žavėjotės Heklberiu Finu, plaukiančiu valtimi Misisipės upe?
– Ne, mano vaikystėje prasidėjo Hario Poterio bumas. Perskaičiau visas septynias knygas, net po kelis kartus. Prisipažinsiu, kad knygos man nelabai imponavo, gal labiau piešimas, todėl ir įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti architektūros.
Taip, traukė nuotykiai, fantastika, iššūkiai, todėl ir prarijau tas knygas. Labiau mėgstu išgyvenimo, tikrų faktų knygas.
Bet sportu galva visada buvo pramušta. Todėl mano paauglystės dievukai buvo Bruce’as Lee, žiūrėdavau visus filmus su juo ir dabar turiu jo filmų. Vėliau buvo Arnoldas Schwarzeneggeris, jis labiau mane žavėjo kaip asmenybė. Kadangi pats užsiėmiau karatė kaip profesionalas, mane visada domino, kokios žmogaus fizinės galimybės sukurti save kaip atletą.
– Jau nuo vaikystės, matyt, turėjote svajonę tapti tuo, kuo tapote? Stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai? Juk lankėte karatė, kuri remiasi ne tik fizine jėga, bet ir japonų Budo filosofija.
– Taip, karatė nėra muštynės. Vis dėlto tai ir kovinio meno šaka, turinti savo filosofiją, ugdanti griežtą discipliną. Tai greitai perpratau būdamas dar visai mažas, nuo trečios klasės. Sportuodavau sąžiningai, nepraleisdavau treniruočių. Tėvai niekada neversdavo, nuo mažumės būdavo žodis „aš pats“. Karatė užsiėmiau 11 metų ir pabaigiau jau studijuodamas universitete. Patiko ir ledo ritulys, laikau jį vyriškiausiu žaidimu.
– Atsisveikinote su karatė laimėjęs aukso medalį Europos šotokan čempionate. Kodėl? Pajutote, kad šis kalnas jau įveiktas ir reikia naujų viršūnių?
– Ne. Kad mesiu šį sportą, buvau nutaręs jau prieš tas varžybas. Galėjau ir nelaimėti to aukso. Kodėl mečiau? Dėl konkurencijos. Pavargau konkuruoti su skirtingais varžovais. Norėjau laisvės. Neįsipareigoti. Nesivaikyti medalių, naujų pergalių. Toks gyvenimas jau buvo išvarginęs ir, prisipažinsiu, nebeįdomus.
– Jūs augote su trejais metais jaunesniu broliu. Esate sakęs, kad juo labai pasitikite ir jam pirmajam pranešėte apie planuojamą kelionę per Atlantą. Kokia buvo jūsų, nenuoramų berniūkščių, vaikystė?
– Taip, broliu labai pasitikiu. Net jam patikėjau paslėpti namie knygas, kurias parsisiunčiau ruošdamasis kelionei per Atlantą.
Nebuvome labai išdykę. Daug laiko praleisdavome tėvų nusivežti į sodą. Beveik visos vasaros, savaitgaliai prabėgdavo gamtoje, miške, plaukiojant po Nemuną, besitrankant dviračiu po apylinkes. Aišku, tėvai duodavo darbų sode, bet užteko ir laisvės. Buvau visiškas gamtos vaikis, toks tarzanas. Su tėčiu gumine valtele išplaukdavome ir pažuvauti į Kauno marias.
– Patyrę buriuotojai, komentuodami jūsų žygį per Atlantą, sako, kad tam neužtenka vien fizinių jėgų. Jie nesiryžtų tokiai kelionei. Nes tam reikia turėti, svarbiausia, stiprų stuburą. Kas užaugino jus – tokį tvirtą žmogų?
– Manau, augino ir grūdino buvusios kelionės. Su kiekviena ir save stiprini, ir geriau pažįsti. Žinai, kaip elgsiesi sunkioje, pavojingoje situacijoje.
Kaupėsi patirtis, kurią galėjau pritaikyti ir irkluodamas per Atlantą. Savęs pažinojimas yra stiprus pamatas siekti ko nors dar sudėtingesnio. Nes jei kelionė per Atlantą būtų buvusi pirmoji, būtų buvę daug sunkumų, daug kliurkų, dvejonių, abejonių.
Dabar viską vertinau šaltu protu, logiškai. Žinojimas augina stuburą.
– Dabar visi kalba tik apie jūsų žygį per Atlantą. Bet jis – jau dešimtoji jūsų kelionė. Kaip išvis jums šovė į galvą pirmosios kelionės sumanymas – sėsti ant dviračio ir minti į Norvegiją?
– Tuo metu, 2015 metų pavasarį, baigėsi santykiai su mano mergina. Buvau antrakursis studentas. Ji buvo jaunesnė, mano draugė iš sporto srities. Išsiskyrėme mano iniciatyva. Pavargau nuo santykių, nuo kasdienybės rutinos. Labai norėjosi pabūti vienam, pailsėti, nuo nieko nepriklausyti. Ir jau kitą dieną, prisimenu, parašiau savo draugui Tomui į Norvegiją: „Atvažiuosiu dviračiu rugpjūtį, per atostogas, pas tave į Larviką. „Gerai, – atsakė jis. – Atvaryk!
Žinote, ir staiga pasijutau labai laimingas priėmęs tokį sprendimą! Mygtukinis telefonas, kuprinėje žemėlapis, kiekvienos dienos kelionės planas ir laisvė! Išvažiavau iš Kauno rugpjūčio 2 dieną, per 9 dienas pasiekiau Larviką, esantį šiauriau už Oslo. Filmavau, fiksavau kelionės įspūdžius. Ech, toks geras jausmas – dviračiu gali pasiekti ir kitą valstybę! Ir iškart užsikabinau – būtinai kitą vasarą, po trečio kurso, vėl kur nors keliausiu. Kol studijavau, negalėjau keliauti ilgus mėnesius, nes buvau stropus moksliukas.
Pirmoji kelionė buvo dviračiu į Norvegiją ir atgal, antroji – dviračiu iki Tatrų ir atgal, trečioji dviračiu – Po Namibijos dykumą Afrikoje jau su komanda, po to – į Balį. Penktoji – Nemuną 973 kilometrus vienas perirklavau nuo ištakų iki žiočių. Šeštoji – dviračiu po Skandinaviją. Daug kas ją prisimena kaip pirmąją, nes nuo tada pradėjo augti sekėjų skaičius. Dar ugnikalnis Čilėje, Balkanai, Indonezija.
– Ar teko nors vieną dieną kaip architektui pasėdėti prie braižymo lentos biure?
– Taip, dirbau. Bet visi projektai per kompiuterį, 3D. Pavyzdžiui, „Outlet“ centras Vilniuje, Vakariniame aplinkkelyje, – taip pat dalis mano darbo. Padirbėjau architekto darbą 4 mėnesius. Tiek užteko, kad suprasčiau – čia ne mano. Bet mano profesija ir dabar praverčia. Per studijų metus išmokau naudotis programine įranga, o tai praverčia mano kelionėse.
– Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba niekas! – dabar dažnai cituojami šie jūsų pasakyti žodžiai. Kada tai supratote? Prieš pirmąją kelionę, po jos, o gal tik po išgyventos pavojingos situacijos?
– Atrodo, kad tuos žodžius pasakė Napoleonas. Labai gera sentencija, ir ji tapo mano gyvenimo kredo. Turbūt tai pasakiau ar supratau per pirmąją savo kelionę.
– Bet žmonės linkę gyventi saugiau ir vengti pavojingų nuotykių. Saugoti gyvenimą, nes vargu ar yra gyvenimas po gyvenimo.
– Ne, man saugus gyvenimas nėra įdomus. Nuobodu gyventi saugų gyvenimą. Senatvėje gulėti mirties patale ir žinoti, kad nieko nenuveikei?
– Kaip nieko? Gal užauginai vaiką, pasodinai medį.
– Žemėje yra 8 mlrd. žmonių. Ar dar kam nors reikia mano vaiko ar mano medžio? Man kol kas to nereikia, gal vėliau reikės, gal nereikės, bet neprižadu. Dabar prioritetas yra ta sielos laisvė.
Daugiau apie nuotykių kupinas Aurimo Valujavičiaus keliones, požiūrį į gyvenimą bei planus rasite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
