Neseniai Afrikoje po 8 mėnesių draugystės verslininkas, deimantų ir juvelyrikos salono „RIBAS Jewellery“ įkūrėjas Patrikas pasipiršo mylimajai Vaivai. Moteris šypsosi – gyvenimas po šios staigmenos tapo tik dar gražesnis.
„Kasdienybė atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Neslėpsiu – kai Patrikas pasipiršo, tikrai supratau, kad jo ketinimai rimti. Atsirado ir kitoks, lyg brandesnis, dar artimesnis jausmas – sunku jį nusakyti konkrečiais žodžiais“, – sakė V.Gliebutė.
„Taip, tą jausmą apibūdinti sunku ir man. Turime mažai laisvo laiko sau, šis etapas – įtemptas darbuose, jų – nors vežimu vežk. Žinoma, bandome atskirti karjerą ir asmeninį gyvenimą, stengiamės atsitraukti nuo darbų namuose, įeiti į šeimynišką ritmą, tačiau rutina tokia įtempta, kad ne visada pavyksta.
Juolab kad ir poros gyvenimas nelengvas, tai – iššūkis daugeliui žmonių. Esame labai jauni, o tempas ir atsakomybės – milžiniškos“, – sužadėtinę papildė jaunas vyras, neseniai su mylimąja iš Valakampių persikėlęs į sostinės Senamiestį.
– Po sužadėtuvių jau praėjo kiek laiko, kaip abu jaučiatės šiandien, kuo gyvenate?
Patrikas: Šiuos metus planuojame užbaigti intensyviai, juk darbai nelaukia, o jų gausu ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį iš savo šalies buvome išskridę net penkis kartus! Tad lyg ir aišku, kad šiuo metu mažiau galvosime apie save, o kitą etapą jau pradėsime susitelkę į save kaip į porą, į šeimą.
Mano tikslai – labai aukšti, Vaiva taip pat labai ambicinga, todėl puikiai sutariame. Norime auginti vienas kitą, palaikyti, keliauti, tobulėti.
Po darbų vakarus leidžiame namuose, mėgstame ruošti vakarienes. Abu nesame trankių vakarėlių gerbėjai, laisvą laiką skiriame šeimai – Vaivos, mano.
Vaiva: Taip, šiuo metu labai koncentruojamės į darbus, daug dirbame, kad netrukus galėtume kiek atsipalaiduoti, dirbti lengviau.
Supratimas, kad šeima – viena svarbiausių vertybių, ateina ilgainiui. Kai laiko turime mažai, jį skiriame tiems, kurie mums rūpi.
– Vaiva, pradėjote mokytis hebrajų kalbos. Ar sužadėtinis padeda?
Patrikas: Hebrajų kalba be galo sunki!
Vaiva: Tai, sakyčiau, tas pat kaip nelietuviui išmokti lietuvių kalbą – ji taip pat labai sudėtinga. Ką jau kalbėti, kad hebrajų kalbos net abėcėlė visai kitokia. Sunku, bet turiu kas padeda, gelbsti ir tai, kad gyvai girdžiu kalbant aplinkui.
Dar esu pradinukė, net suvaldyti lengvą neįpareigojantį pokalbį kol kas man neįmanoma. Kiekvieną žodį reikia išmokti visais linksniais ir panašiai. Vis klausiu, ar taisyklingai perskaičiau. Šioje kalboje – daugybė niuansų.
Labai gera mintis, kaip hebrajų kalbos Izraelyje mokėsi Patriko mama Dana, – prie daiktų ji klijavo lipdukus su jų pavadinimais. Mūsų namai irgi bus apklijuoti skirtingų spalvų lapeliais, nes Patrikas taip pat šiuo metu mokosi arabų ir italų kalbų.
– Kartu ne tik gyvenate, bet ir dirbate, tad kone visą parą leidžiate vienas su kitu. Ar lengva darbus palikti už durų ir rasti laiko sau, meilei?
Vaiva: Dabar jau lengviau. Puikiai suprantame, kad to neišvengsime. Kita vertus, darbe dabar daug iššūkių, buvo laikas, kai palikti darbų už durų buvo tiesiog nebeįmanoma. Namuose prie kompiuterių abu sėdėjome iki išnaktų – visko buvo.
Patrikas: Man tai sudėtinga. Tikiu, kad tai įvyks natūraliai, sąmoningai einame šiuo keliu.
Juk ir sužadėtuvių briliantas buvo paruoštas kur kas seniau, gal keturis mėnesius jis laukė savo valandos.
– Per darbus neturėjote tinkamos progos priklaupti prieš Vaivą?
Patrikas: Ne, jaučiau, kad dar ne laikas, dar norėjau pasitikrinti. Mūsų abiejų emocijos svyravo, intensyviai dirbdami buvome ir pavargę, ir nervingi. Dabar, kai kartu šį etapą perėjome, žinau, kad mūsų dviejų komanda gali viską – ir darbe, ir gyvenime, meilėje.
Šiandien dėl šios moters esu tikras, o gyvenime nutinka neplanuotų dalykų net tada, kai esi užtikrintas. Nėra namų be dūmų, tačiau kartais ir duris patrankyti sveika. Tie, kurie sako, kad jų namai be dūmų, meluoja. Esame jauni, karšti, bet turime ir bendrų interesų, kurie ir sukuria mūsų ryšį. Mėgstame keliauti ir mums tai puikiai sekasi.
Vaiva: Patikrinimą praėjau! (Juokiasi.) Patrikas – detalių žmogus, jam viskas turi būti užtikrinta. Mėgstu sakyti, kad nėra namų be dūmų, bet reikia norėti ir mokėti tuos dūmus savo namuose išvėdinti.
Mudu sprendžiame nesutarimus, kalbamės. Sėdėti supykus, laikyti emocijas, nuoskaudas savyje – ne apie mus. Dedame kortas ant stalo ir išsiaiškiname. Gyvename toliau.
– Darbe vienas kitą puikiai pažįstate. Meilė tarp jūsų įsižiebė beveik prieš metus. Koks buvo tas lūžio taškas?
Patrikas: Iki tol buvome kolegos, darbo partneriai. Vaiva – mano dešinioji ranka. Neleidau sau galvoti apie ją kaip apie mylimąją, bet kartu praleisdavome daug laiko – skraidėme verslo reikalais, keliaudavome po neatrastus kraštus, bendravome.
Nepaprasta kelionė, sukėlusi jausmus, buvo į Indiją. Grįžęs pastebėjau, kad kilo jau kitoks jausmas.
Vaiva: Man širdis taip pat suspurdo Indijoje. Tačiau grįžome į Lietuvą, įsisukome į darbus – stabdžiau savo mintis, neleidau sau galvoti apie meilę: juk esame kolegos. Patriką pažįstu daug metų, žinau, kad jis nėra lengvas žmogus. Su juo gali būti lengva, bet gali būti ir priešingai.
Be to, dievinu savo darbą. Čia puikiai realizuoju savo gebėjimus. Turiu būti labai užtikrinta dėl savo nuojautos, jausmo, kad visa tai dėčiau ant kortos. O užtikrinta negali būti niekada, kol nepadarai.
Kartą, pamenu, pagalvojau, kad man reikia ženklo, ką man daryti. Pildėme dokumentus atidaryti vieną iš įmonių. Paklausiau jo, kaip pavadinsime. „Bus „Fato amano“, itališkai tai reiškia „Rankų darbo“, – ištarė jis.
Kiek vėliau atsidariau vertimo iš italų kalbos programėlę, juk reikėjo patikrinti, kaip tas posakis rašomas. Suvedžiau „Fato amano“ ir man išvertė „likimo meilė“. Žiūriu į tą ekraną ir galvoju: jei tai ne ženklas, tada aš jau nieko nebežinau. O pasirodo, kad „Rankų darbo“ itališkai rašoma „Fato a mano“.
Tuomet išvykome į Florenciją. Pernai spalio 3-ioji buvo labai graži diena, mes lankėmės keliuose vynuogynuose, derinome vyno asortimentą parduotuvės atidarymui.
Patrikas: Po puikios dienos grįžome į viešbutį, jaukiai pavakarieniavome, buvome pakilios nuotaikos.
– Romantiniuose filmuose čia jau kvepia pirmu bučiniu. Kuris vis dėlto žengėte tą pirmą žingsnį?
Vaiva: Rakindama savojo duris atsisukau į jį ir žvilgsnis jau pasakė viską.
Patrikas: Po pirmojo bučinio pasakiau Vaivai, kad ji bus mano žmona. Ji tada, pamenu, neatsakė nieko, tik pabučiavo mane atgal.
– Vaiva, apie jus – jūsų vaikystę, aplinką, kurioje užaugote, – nežinome nieko. Kas formavo jūsų asmenybę?
Vaiva: Gimiau ir užaugau Vilniuje, nuostabioje šeimoje, su labai teisingais tėvais: griežtu, bet teisingu ir puikiu tėčiu ir labai gera mama. Abu tėvai dirba labai atsakingus darbus. Iš čia ir mano temperamentas – esu rami, labai atsakinga, turiu begalinę kantrybę, bet galiu ir užsiplieksti kaip degtukas.
Gyvenome name sodininkų bendrijoje, šalia buvo miškas. Iki dabar dievinu gamtą. Tėvai labai vertina kokybišką mitybą, todėl visada turėjome šiltnamį, padėdavau mamai jį prižiūrėti, tad ir šiandien tokio darbo nebijau, randu jame meditaciją. Vasarą šventas reikalas buvo valgyti savas daržoves.
Mokyklą lankiau Užupyje, be galo mėgstu šį rajoną. Turiu daug puikių draugų nuo mokyklos laikų, niekas nepasikeitė, visi mes tokie patys, tik dabar jau visi su aukštais pasiekimais.
Patrikas: Vaivos tėvai nuostabūs, jie labai bendraujantys, šilti žmonės. Man, augusiam be tėvo, jų santykiai – pavyzdys ir siekiamybė. Žinoma, mano mama be galo šeimyniška, atstojo mums su broliu ir mamą, ir tėtį.
Vaiva: Man tėvų meilė – tikrai siekiamybė. Jie be galo gerbia vienas kitą. Turiu vyresnį brolį. Pamenu, kai susipykdavome vaikystėje, išvadindavome vienas kitą kvailiu, mama visada sakydavo, kad šituose namuose kvailių nėra. Visada buvo išaukštinamos vertybės.
Baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, mokiausi chorinio dainavimo, grojau fortepijonu. Kai bus ramesnis etapas, labai viliuosi šį savo pomėgį sugrąžinti į kasdienybę. Patrikas labai gražiai groja fortepijonu.
Įstojau į bioinžineriją, nes man labai patiko biologija, matematika, chemija, fizika. Visada patiko idėja, kad iš gamtoje gaunamų medžiagų gali sukurti dalykus, kurie keičia pasaulį. Juk ir deimantas – gamtos stebuklas, susiformavęs per milijonus metų, dėl to toks vertingas.
Rašydama bakalauro darbą iš organinių medžiagų kūriau antibiotikus. Laboratorijoje praleisdavau daugybę valandų. Supratau, kad toks darbas – ne man, ir nusprendžiau siekti karjeros grožio industrijoje – kurti gydomąją kosmetiką.
Gyvenimas apsuko kitaip: netyčia užėjau į kavinę, kur sutikau Patriką. Būdama studentė pradėjau dirbti kavinėje „Augustas ir Barbora love story cafe“, kurios įkūrėjas – Patrikas. Vėliau perėjau į briliantų saloną, dar vėliau – į biurą, rūpinausi plėtra. Galiausiai esu „RIBAS Jewellery“ generalinė vadovė.
Patrikas: Bet tai ilgai nebetruks! (Juokiasi.) O jei rimtai, norime atskirti savo atsakomybę darbe, kad nesipyktume, mažiau darbų neštumės prie vakarienės stalo namuose.
Reorganizuojame, keičiame struktūrą, strategiją, didėjame – einame į kitas šalis, norime atsirasti Madride, Romoje, kituose miestuose. Darbo čia užteks visiems, o Vaiva apsiims, ko norės. Ji nori judėti į priekį – rūpintis plėtra, kūryba.
– Papasakokite apie savo sužadėtuves. Vaiva, tikėjotės šio mylimojo žingsnio?
Vaiva: Ne, visiškai nesitikėjau, nė trupučio. Nebuvo jokių užuominų, jokios nuojautos – nieko. Kaip ir sakėme, tai buvo labai įtemptas metas, įtampa buvo persikėlusi ir į namus. Nebūčiau nė susapnavusi – tiesiog išvykome ilgai lauktų atostogų pasimėgauti laiku sau.
Patrikas: Juk kartu tuo metu buvome tik 8 mėnesius – nesistebiu, kad ji nesitikėjo. O aš nenuspėjamas! Kodėl Afrika? Nes šiam žemynui jaučiu pagarbą, o ir briliantas tarsi grįžo ten, iš kur yra kilęs, į savo žemę. Tikrumas, aplinka, natūralumas – visa tai ten jaučiu.
Dėl Vaivos neturėjau jokių abejonių, jau pirmą minutę, kai susiėjome kaip pora, žinojau, kad ji bus mano. Noriu stiprios šeimos, noriu balanso ir harmonijos. Esu intuicijos žmogus, jos klausau ir kurdamas verslą.
Kai sutinki gerą, tinkamą žmogų, lakstyti ir blaškytis nėra noro. Reikia gyventi ir leisti gyventi.
Vaiva: Viskas įvyko labai netikėtai, ta kelionė buvo labai nuostabi, bet ir be galo intensyvi, daug laiko praleidome važiuodami automobiliu, apžiūrinėdami laukinę gamtą. Po trijų safario dienų atvykome į puikų savanos viešbutį, keletą dienų ketinome pailsėti.
Nutarėme važiuoti pažiūrėti saulėlydžio. Pasipuošiau kaip į vakarienę, nes Patrikas patikino, kad iškart po to vyksime į restoraną. Atvažiuojame, o ten viskas paruošta – vaizdai laukinėje gamtoje tikrai pribloškiantys. Susigraudinau iš tos emocijos.
Patrikas: Būtent tuo metu pradėjo lyti – lietus per sausąjį sezoną ten retenybė! Iškart pamaniau, kad tai geras ženklas, lietus – gyvybė, palaiminimas.
Vaiva: Žinojau, kad Patrikas romantiškas, bet kad tiek... Palijus nušvito saulė, mudu mėgavomės kiekviena akimirka, kai Patrikas priklaupė ant kelio. Mano atsakymas buvo: „Tai aišku, kad taip!“
Patrikas: Nesakyčiau, kad labai iš baimės spurdėjo širdis, labiau – drugeliai širdyje, labai jaudinanti ir brangi emocija. Kai grįžome į viešbutį, mūsų laukė specialus sutikimas su šokiais ir dainomis, šefo vakarienė – visi džiaugėsi kartu su mumis, sveikino.
– Ar jau pradėjote planuoti vestuves? Kokia ji, jūsų svajonių šventė?
Patrikas: Gal kitąmet suplanuosime? Ne, kol kas nieko neplanuojame, reikės apie tai pagalvoti.
Norėtume šventės Florencijoje – ten, kur prasidėjo mūsų meilės istorija. Prabangių viešų vestuvių Lietuvoje neplanuojame.
Žinoma, ir svetur jos bus kiek didesnės – mes, izraeliečiai, pakviesime visus. Iš Izraelio atvyks apie 100 žmonių, panašiai ir iš Lietuvos.
Vaiva: Apie princesės suknelę nesvajoju – man patinka kitokios. Svarbiausia – graži šventė, maža tradicija. Susikursime savo tradicijas. Noriu ne tik gero vakarėlio, bet ir prasmės.
Norėčiau, kad mūsų svečiai grįžę namo dar ilgai prisimintų, kokioje puikioje šventėje buvo. Taip ir padarysime.
Svarbiausia – ne vestuvės, o tai, kaip gyvensime po jų.
Noriu, kad ta šventės nuotaika lydėtų ir per gyvenimą kartu. Taip, kaip lydi mano tėvus, – jų meilė ilgainiui tik stiprėja, jie žydi, švyti.
Kada nors po vestuvių ateis laikas ir vaikams. Būtinai.
