Dar pernai per Kalėdas prie bendro stalo susėdusi Katažinos giminė džiaugėsi susirinkusi gausiai, tačiau šiemet per šventes jau nepasisveikins su dviem šeimos nariais – anapilin pavasarį iškeliavo dainininkės vyriausioji sesuo Lilija, o rugsėjo pabaigoje ji neteko labai artimos pusseserės, kurią vadina sese, vyro Mindaugo.
„Taip, metai tokie... Žmonės, kurie buvo šalia, išeina. Netektys labai skaudžios, bet nebeleidžiu sau iškristi iš kasdienybės, iš gyvenimo. Dar prieš kelerius metus mano pačios psichologinė būklė nebuvo gera – būčiau užsiverkusi, galvą užsidengusi pagalve ir tūnojusi namie.
Tačiau darbas su savimi, savęs pažinimas, stiprinimas ir gyvenimo iššūkiai mane augina, daro stipresnę. Šįkart smūgis buvo dvigubas – juk dar prieš metus per Kūčias ir sesuo, ir Mindaugas sėdėjo prie bendro stalo, žaidė stalo žaidimus, bendravo.
Kai išėjo sesuo, pajutau be galo stiprų impulsą gyventi šia diena, neatidėlioti, nelaukti“, – sakė Katažina.
– Teoriškai tai lyg ir visi suprantame, bet vieną dieną imti ir pasakyti sau, kad nuo šios akimirkos gyvensiu šia diena, be galo sunku, net neįmanoma.
– Tai ir buvo mano ilga kelionė. Jau iki sesers netekties buvau save šiek tiek sustiprinusi, tačiau užgniaužti gedulą, užsidėti kaukę ir eiti gyventi gyvenimą – ne išeitis. Reikėjo išgedėti, priimti, suprasti, leisti sau išsiverkti, išbūti, bet jau kitaip.
Brangių žmonių išėjimas mums primena, kad šalia liko gyvieji. Pradėjome dažniau susitikti, kartu leisti laiką. Neseniai su pussesere, kurios vyrą palaidojome, buvome teatre. Supratome skaudžią tiesą, jog Mindaugo mirtis buvo ta kaina, kad mudvi daugiau bendrautume, dažniau susitiktume.
Kada pastarąjį kartą abi buvome teatre? Niekada! Taip, kaina gerokai per didelė, bet jei žmonės kitaip nesupranta...
Buvimas kartu, palaikymas tų, kurie gyvena šalia, – svarbiausia. Man – jautriai, emocionaliai, išgyvenančiai – tai labai sunki, nesuvokiama patirtis, bet atsitiesus ir labai vertinga.
Dėkoju sau ir Dievui, kad savęs stiprinimo kelią jau buvau pradėjusi eiti kiek anksčiau, tai man pravertė užgriuvus netektims. Šiuo keliu pradėjau eiti tada, kai psichologiškai jau jaučiausi labai blogai.
– Atėjo riba, kai supratote, kad reikia pagalbos? Juk daugelis ir toliau taip gyvena, stengiasi patys save ištraukti iš dugno, tamsos. Ne visi ir supranta, kad galima ieškoti pagalbos ir tapti stipresniems.
– Tikrai taip, ir taip išeina iš proto. Esu dirbanti moteris, auginu dvynius, iš jų vienas – autistas, sukuosi buityje kaip voverė rate. Vis dėlto šiandien be galo džiaugiuosi, kad visoje šioje kasdienybėje jau moku ir galiu sustoti, pagalvoti, kaip jaučiuosi, apskritai kad randu laiko jausti, o ne tik bėgti išdegusi akis.
Apie savo jausmus galvoju labai dažnai, tačiau vis dar chaotišku ritmu. Man viskam reikia priverstinio sustojimo, momento, pavyzdžiui, vairuojant automobilį. Mano temperamentas trukdo – rezultato visada noriu čia ir dabar, iškart.
Vis dažniau trokštu įsižeminimo, nusiraminimo – to reikalauja mano vidus. O temperamentas visai kitoks. Tai sudėtinga. Čiumpu pati save už pakarpos ir sakau: štai tau laisva valanda, būk joje.
Kiekvieną pirmadienį lankau psichoterapiją. Tai – mano laikas ir mano diena. Išsimiegu, išleidžiu vaikus į mokyklas, kalbėdama galiu pasigilinti, ko noriu, kokia noriu būti. Anksčiau niekada neturėjau tokios dienos sau. Penktadieniais, šeštadieniais dažnai koncertuoju, sekmadieniais prisidėjo laidos „Teleloto“ filmavimai – suprantu, kad kitos poilsio dienos nebeliko.
O kur dar vaikai, namai – pamokos, vežiojimai, maisto ruošimas, namų tvarkymas, skalbimas, lyginimas. Tai niekada nesibaigia.
Anksčiau turėjome auklę, kuri padėdavo, dabar tokio žmogaus nebeturime. Nedirbu kasdien nuo 8 iki 17 valandos, bet dirbu nuolat.
Ilgus metus gyvenau, kaip reikia, – pagal kitus, kitiems. Tik visai neseniai pradėjau klausyti savęs, savo širdies ir pasitikėti savimi. Psichoterapija, bažnyčia – kai jaučiu, kad noriu, nueinu, pasimeldžiu – pirmiausia man duoda tą labai brangų laiką sau.
– O iš kur buvo tas nepasitikėjimas savimi?
– Man atrodė, kad visi kiti žino geriau. O ką aš žinau? Jie žino ir pasako man – tikėjau kitais, o ne savimi. Akis man atvėrė sūnaus diagnozė – klausiau visų patarėjų, gydytojų, terapeutų, kaimynų, kitų mamų, giminaičių. Visų, tik ne savo vaiko ir savęs.
Stebuklingus žodžius man pasakė psichoterapeutė: „Jūs – mama, jūs žinote geriausiai.“ Tai išgirdus mane apėmė neviltis – kokia aš mama? Esu absoliučiai nevykusi, nes aš nežinau, neįsivaizduoju! Jūs pasakykite ir aš padarysiu! Tada, kad suprasčiau, priimčiau, nebijočiau sūnaus, bandyčiau su juo susidraugauti, pradėjau eiti kelią pirmiausia į save, o tik paskui – ir į vaiką.
Kasdien dėkoju Dievui, kad užaugau ir sutvirtėjau eidama tokiu nelengvu keliu.
– Dėkoti iš esmės galite ir sūnui Donatui.
– Taip! Jam galiu dėkoti kasdien, kad supratau, kokia didi, kokia be proto stipri yra mamos meilė vaikui. Apskritai kaip viskas nereikšminga, kai gali paimti vaiką už rankos ir eiti kartu, pastebėti saulę, vėją, medžius. O anksčiau atrodė, kad man vis negana, – lekiu, stengiuosi, bandau pasivyti pačią save.
Savęs klausytis, save girdėti be galo gera. Aš žinau, aš taip noriu – man buvo didžiulis žingsnis tai ištarti. O dabar tai mano pasitikėjimas savimi. Manau, praeis dar daug laiko, kol pasitikėsiu savimi ir kitose srityse, kuriose vis dar jaučiuosi prastesnė, bet pirmas žingsnis jau tvirtai žengtas.
Noriu kasdien žinoti, kad lyginimas savęs su kitais niekur neveda, – juk aš esu aš, aš kitaip gyvenu, kitaip jaučiu, kitaip galvoju, esu kitaip jautri. Prieš kokį dešimtmetį būčiau pirštą ties smilkiniu pasukiojusi – ko jūs pas tuos psichologus ieškote problemų? Nebeturite ką daryti, kuo užsiimti, juk pasaulyje vyksta kur kas baisesni dalykai? Niekada nesakyk „niekada“.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
