„Giedre, jūs bręstate kaip šampanas sename Prancūzijos rūsyje. Jaučiu, trankiai iššausite“, – sakau aktorei ir dailininkei Giedrei Mockeliūnaitei (36 m.). Ji pritaria: „Ir aš tą patį jaučiu. Mano įdomiausias laikas dar tik ateina.“

Interviu su Giedre vyko tikrų tikriausiame rūsyje, tik ne Prancūzijoje, kur laikomas šampanas, o Vilnuje, kur prieš 100 metų buvo gaminamas lietuviškas alus. Dabar tai renginių ir meno parodų erdvė, kurioje G.Mockeliūnaitė surengė pirmąją savo tapybos parodą „Kind of Blue“.

G.Mockeliūnaitė pradėjo tapyti, kai 2018 m. po studijų ir darbų Jungtinėse Amerikos Valstijose – Niujorke ir Los Andžele grįžo į Lietuvą. O paveikslus, kurie eksponuojami šioje parodoje, Giedrė nutapė per pastaruosius pusantrų metų.

Jos abstrakcijos – didelio formato, gyvybingos, spalvingos, nuo jų tarytum šviečia visa erdvė. Jų čia nemažai, net trisdešimt viena, – debiutuojanti dailininkė padirbėjo iš peties.

[[ge:lrytas:lrytas:31268279]]

„Dažnai kūryboje įkūniju savo vaikystės svajones“, – sakė Giedrė ir mostelėjo ranka į nutapytus svajonių žaidimų kambarius.

Net jai pačiai sunku atsakyti, kas ji – aktorė ar dailininkė.

„Aš esu aktorė, dailininkė, prodiuserė. Kažkada šokau. Save vadinu tiesiog kūrėja, menininke. Esu toks žmogus, kurį kūryba lydi kiekviename žingsnyje. Man saviraiška labai svarbu“, – pasakojo Giedrė.

Vieni jos paveikslai labai ryškūs, juose daugybė abstrakčių konstrukcijų, per kitas drobes vingiuoja vos keli štrichai.

[[ge:lrytas:lrytas:25400885]][[ge:lrytas:lrytas:30461601]]

„Esu įvairi. Galiu būti labai ryški, bet galiu būti ir labai rami, tarsi dingti savo vienatvėje, ir tai atsispindi mano kūryboje“, – sakė menininkė.

– Giedre, kodėl tapote tiktai abstrakcijas? Kodėl nekuriate figūrinių paveikslų, portretų?

– Tapau ir portretus, tačiau ir jie abstraktūs, kaip ir vienas mano mėgstamiausių parodos darbų – žymaus džiazo muzikanto Mileso Daviso portretas. Šiuo metu man įdomi abstrakcija, jos įvairovė ir plotis. O kaip bus toliau, nežinau. Gal po mėnesio tapysiu visiškai kitaip.

Manau, ir pati kūryba evoliucionuoja. Vienaip žmonės tapė prieš 300 metų, kitaip tai daro šiais laikais. Ir muzika vienokia buvo tuomet, kitokia – dabar.

[[ge:lrytas:lrytas:31275214]]

Pasaulis supaprastėjo, viskas daug primityviau. Viskas lekia neapsakomu greičiu. Gal dėl to ir mene abstrakcijos, minimalizmas šiuo metu dominuoja. Menas visuomet tam tikra prasme atspindi pasaulio tvarką ir ritmą. Atsiranda naujų meno krypčių, stilių. Žmonėms vien klasikos neužtenka. Niekas, kad ir kaip būtų, nestovi vietoje ir keičia išraiškos formas.

– Kuris dailininkas jums išskirtinis, kurio kūryba ypač domitės?

– Jų yra daug. Kiek prisimenu save visai mažą, mūsų namuose visada būdavo daug knygų, o mano mėgstamiausia – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų reprodukcijų albumas. Aš jį tiesiog rydavau.

Žinojau kiekvieną jo paveikslą – nuo diptikų, triptikų, „Laidotuvių simfonijos“ bei „Zodiako“ ciklų iki „Karalių pasakos“. Visais jo darbais žavėjausi. M.K.Čiurlionis man – tai svajokliška laisvė, nusikėlimas kūryboje visai į kitą erdvę, laiką, simbolinę realybę.

[[ge:lrytas:lrytas:31275213]]

– Tad kodėl po vidurinės mokyklos nestojote į Dailės akademiją studijuoti tapybos?

– Stojau į psichologiją, baigiau bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kadangi mano balai buvo geri, pasirinkau psichologijos studijas ir įstojau.

Apie tapybą anksčiau nebuvau ir pagalvojusi. Labai daug muzikos klausydavau ir filmų žiūrėdavau. Nuo vaikystės domėjausi Martino Scorsese, Davido Fincherio, Luco Bessono kūryba. Tais senaisiais, geraisiais senojo Holivudo filmais. Vaidyba, kinas man, matyt, visada buvo labai artimi.

Mama sakydavo: „Kaip tas mažas vaikas tokius sunkius filmus gali žiūrėti?“ Prisimenu, laukdavau, kada močiutė įjungs televizorių, nes vėlai vakare rodydavo Davido Lyncho serialą „Tvin Pyksas“. Tuo metu man gal buvo šešeri. Gerai prisimenu: tas pasaulis žydrajame ekrane man buvo kaip stebuklas, pasaka, keistumas ir grožis. Pamenu, galvodavau: jei kur norėčiau atsidurti, tai ten.

[[ge:lrytas:lrytas:31275212]]

Man įtaką darė daug įvairių meno sričių.

– Vaidybos mokslus baigėte JAV, Lee Strasbergo teatro ir kino institute Niujorke. Kodėl aktorystės nutarėte mokytis ne Lietuvoje, kur pažįstama aplinka, žinomi režisieriai, aktoriai, o Amerikoje? Kokie vėjai jus nunešė į Niujorką?

– Į Ameriką išvykau 2010-aisiais. Norėjau siekti aktorės karjeros ir buvau įsitikinusi, kad noriu pagyventi svetur. Amerika visada man atrodė labai artima. Gal ir dėl tų pačių mano matytų filmų, muzikos. Viskas atrodė jau pažįstama ir artima.

Vienas mano gyvenimo žiburių ir buvo mokslai Lee Strasbergo institute Niujorke, kur studijavau trejus metus. Jame mokėsi Marilyn Monroe, Marlonas Brando, Robertas De Niro, Alas Pacino.

Institute klausiausi įvairių dėstytojų pasakojimų apie senąjį Holivudą, Niujorko teatro pradžią. Buvo įdomu klausytis, kaip senoji, legendinė, Amerikos aktorių karta dirbo, koks buvo jų santykis su menu, aktoryste, kiek į tai jie įdėdavo sielos, kiek tame buvo tiesos ar netikrumo.

Aš pirmą kartą pasijutau, kad esu savo rogėse – ten, kur ir noriu būti. Mūsų dėstytojai buvo puikūs: Geoffrey Horne’as, studijavęs kartu su Marilyn Monroe, aktoriai George’as Lorosas, vaidinęs garsiajame seriale „Sopranai“, Vincentas D’Onofrio, sukūręs puikų vaidmenį Stanley Kubricko filme „Metalinis apvalkalas“.

Amerikoje aktorius visada skatinamas vaidinti taip, kaip jaučia, pasitelkti savo patirtį ir vaizduotę. Ir jeigu nepataikei, tai bent pabandei. Nepataikęs sulauksi komentaro – gerai, bet dabar dar pabandyk ir taip! Niekas nesistengia tavęs sumenkinti. Žinoma, Amerikoje tikrai daugiau kino kultūros nei bet kur kitur. Juk ji ten gyvuoja jau visą šimtmetį. O Europoje mes turime labai stiprų teatro pasaulį.

[[ge:lrytas:lrytas:31275209]]

Ir šiandien nuvykusi į Niujorką jaučiuosi esanti labiau namuose nei Vilniuje. Aš gimusi Kaune. Kaunas man – namai. Kiekvienas kampas – savas. Grįžtu ir galvoje įsijungia mygtukas: poilsis. Kaune, pas mamą, visuomet jaučiuosi savo ramybės zonoje.

Vilniuje turiu studiją, kurioje dirbu ir praleidžiu nemažai laiko. Bet šio miesto taip ir neprisijaukinu. Nors man čia gera grįžti, pabūti, dirbti.

Visą interviu skaitykite ketvirtadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Vaidybos mokslus Amerikoje baigusi Giedrė Mockeliūnaitė: „Mano laikas dar tik ateina“