Viršvalandžiai darbe, patiriamas nuovargis, stresas ir įtampa neretai baigiasi perdegimu. Ar įmanoma to išvengti? Kokie simptomai išduoda, kad patiriame perdegimą?

Kaip išmokti nubrėžti ribas ir skirti laiko sau ir ką daryti, kad perdegimas nesikartotų, atskleidžia visuomeninės organizacijos „Ribologija“ direktorė Rugilė Butkevičiūtė (35 m.), patyrusi jį savo kailiu.

Rugilė ne vienus metus kentėjo dėl šio sindromo. Su šia būsena moteris susidūrė prieš penkerius metus ir ją ignoravo tol, kol nepasireiškė fizinis išsekimas.

Nuolat norėdavosi miego, viskas aplink erzino, atrodė, kad darbas visiškai praranda prasmę, nors jis jai visada patiko.

[[ge:lrytas:lrytas:27870029]][[ge:lrytas:lrytas:26333018]]

„Siaubingai baisu metai iš metų gyventi neturint jėgų, atsikelti kiekvieną rytą pavargus, per susitikimus ir kitą veiklą norėti miego. Funkcionavau faktiškai kaip pusiau daržovė. Dieną įtemptas ritmas, visą kitą laiką – gulėjimas lovoje arba ant sofos neturint jėgų atsikelti.

O po miego atsibusdavau lygiai taip pat pavargusi. Labai sunku paaiškinti aplinkiniams žmonėms, kas tau darosi, nes ir pati iš pradžių nesupratau“, – prisimena R.Butkevičiūtė.

Tačiau net išmokus atpažinti perdegimą su juo Rugilei teko susidurti dar ne kartą, kol atėjo suvokimas, kad daugiau taip tęstis nebegali ir reikia ką nors daryti.

„Kai pasidariau visus tyrimus, išbandžiau medicinos priemones – viską, kas susiję su kūnu, supratau, kad problema ne jis. Tada pradėjau vaikščioti į psichoterapiją ir supratau, iš kur atsirado mano perdegimas. Jis atėjo dėl streso ir noro daryti daugiau“, – pasakoja ekspertė.

– Kaip apibūdintumėte perdegimo sindromą?

– Perdegimas – emocinis, protinis ir fizinis išsekimas, sukeltas pernelyg didelio ir užsitęsusio streso. Esminis žodis čia – užsitęsęs.

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu žodį „perdegimas“. Tai ilgalaikė būsena, kuri tęsiasi kurį laiką. Jei buvo sunkesnė diena ar sunki savaitė darbe, tačiau po jos savaitgalį pavyksta pailsėti, tai ne perdegimas, o nuovargis.

Jis praeina pailsėjus, išsimiegojus, pasibaigus įtemptam laikui, o perdegimas lieka, jam praeiti nepadeda savaitės ar dviejų atostogos prie jūros, ir tai erzina labiausiai.

[[ge:lrytas:lrytas:27565333]]

Dar 2019 metais Pasaulio sveikatos organizacija įtraukė perdegimą į tarptautinę ligų klasifikaciją. Lietuvoje ši liga diagnozuojama vis dar nenoriai, nors, žinoma, ją atpažinti irgi sunku, trūksta informacijos apie perdegimo diagnozę, be to, perdegimas turi į depresiją panašių simptomų.

– Kaip dažnai jis kartojasi?

– Kelias į perdegimą ilgas, mūsų organizmas gali ištverti labai daug, jis mums tarnauja ilgai. Mes jį aliname badu nespėdami pavalgyti, prastu miegu, stresu, alkoholiu ir nesveiku maistu, keikiame, kad yra netobulas, o kūnas ir protas tyliai kenčia.

Tačiau galiausiai vieną dieną ilgai važiavusi be degalų mašina sustoja ir nebenuvažiuoja net iki degalinės. Belieka ją traukti arba vežti tralu.

Kai pasiekiame tokią būseną, laukia toks pat ilgas kelias iš jos kaip ir į ją. Viena gydytoja man yra sakiusi: arba pusę metų nedirbk, arba gysi dar ilgiau.

Kas gali sau leisti pusę metų nedirbti? Šis receptas, tikiu, neįkvėptų tų žmonių, kurie savo vertę matuoja pagal darbą. Taip neturėtų būti, bet jei yra, labai sunku pakeisti ir rasti savo vertę kituose dalykuose. To moko ir perdegimas.

Dabar jaučiuosi jau kiek išlipusi iš juodžiausios perdegimo duobės, tačiau visada yra pavojus atkristi. Girdžiu perdegimą patyrusius žmones sakant: „Niekada nenoriu, kad tai pasikartotų“ ir juos labai gerai suprantu. Kai patiri, kas yra perdegimas, niekada nebenori ten grįžti, jei, aišku, išvis sugebi išeiti.

Dabar ieškau idealaus biuro su sofa, ant kurios galėčiau numigti, kai man to labiausiai reikia, nes žinau, kad vis dar trūksta jėgų, jei to nepadarau.

[[ge:lrytas:lrytas:27565332]]

Išmokau priimti savo būseną ir su ja gyventi ir dirbti tam, kad iš jos išeičiau. Žmonės gal mano, kad poilsis yra rojus. Tačiau darboholikams, savo vertę matuojantiems darbu, poilsis yra darbas, kurio metu turi versti save ilsėtis, kartu vydamas mintis, kiek daug nepadarei, ar bandydamas atsispirti naujoms galvoje besisukančioms darbinėms idėjoms.

– Kaip priėjote iki perdegimo?

– Vaikystėje girdėdavau, nors ir juokais: kodėl 9, o ne 10? O jei gaudavau 10, sakydavo: „Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau, tu šaunuolė.“ Matyt, ir gyvenime įpratau siekti 11-os.

Viena vertus, tai padeda nesustoti, domėtis įvairiomis sritimis, nebijoti keisti profesijos ir veiklos, nes man patinka mokytis ir keistis. Kita vertus, nuolatinis bėgimas tikslo link nežinant, kokį tikslą pasiekus jau bus gana, negebėjimas džiaugtis procesu, o tik rezultatais, bet ir tai labai trumpai, vedė į perdegimą.

Gyvenant greito tempo laikais, kai daugelis žmonių bėga, kas greičiau, stengiasi daryti ir siekti kuo daugiau, sunku įjungti žemesnę pavarą ar sustoti. Kol kiti tau sako: „Pailsėk, sustok, saugok save“, patys lekia 100 kilometrų per valandą greičiu, palikdami tau ant veido dulkes. Todėl svarbu turėti pagalbą, profesionalų žmogų – psichologą ar psichiatrą, kurie padėtų efektyviau dirbti su savo baimėmis, traumomis ir įsitikinimais.

– Kaip manote, kodėl taip nutinka?

– Dažnai perdegimas susijęs būtent su darbe patiriamu ilgalaikiu stresu, tačiau manau, kad perdegti gali ir, matyt, perdega ir mamos ar tėčiai, vieni auginantys vaikus, ir vaiko priežiūros atostogose esantys tėvai.

Man vaiko priežiūra emociškai ir fiziškai yra kur kas sunkesnis darbas nei darbas biure ir stresas dėl darbinių klausimų. Išbandžiau abu, tad galiu palyginti.

[[ge:lrytas:lrytas:27565334]]

Vis dėlto priežastys slypi giliau nei darbo krūvis ar atmosfera darbe. Kad ir kaip norėtųsi kaltinti bendradarbius, vadovus, įmonę ir kitus dėl perdegimo, iš tiesų gali kaltinti tik save. Na, gerai, kaltinti nereikia, bet ieškoti priežasčių visada reikia savyje.

Mano atveju darbo sąlygos buvo puikios: galėjau imti laisvadienių, prasitęsti atostogas. Bet vienintelis žmogus, kuris galėjo man duoti nedarbingumą, buvau aš pati.

Tiesiog nedaviau sau leidimo sustoti. Ir taip kokius 10 metų. Kaip sakė mano psichoterapeutė, jei ėjau link perdegimo 5–10 metų, kodėl tikiuosi, kad jis praeis per 6 mėnesius ar metus?

– Kaip gelbėtis nuo perdegimo sindromo, ką reikėtų daryti pirmiausia?

– Dalintis ir kalbėti. Tai pirmas kartas, kai viešai taip atvirai ir iš esmės kalbu apie savo perdegimo kelionę. Prieš pusmetį šiek tiek pradėjau dalintis socialiniuose tinkluose.

Nebuvo lengva, nes ilgą laiką maniau, kad nereikia skųstis. Jei yra problema, reikia ne apie ją kalbėti, o ją spręsti.

Taip pat sulaukiau nuomonės, kad liūdesys ir liūdnos temos nėra patrauklios, žmonės nemėgsta apie jas skaityti, nes patys gyvena su savo sunkumais. Šie dalykai sustabdė mane nuo dalinimosi.

Tačiau vieną dieną pažįstama pasakė, kad žavisi manimi, nes daug visko spėju ir jai atrodo, kad, lyginant su manimi, ji nieko nedaro.

Supratau, kad noriu būti atvira ir neskleisti to toksiško požiūrio, kad jei tik norime, galime viską: ir vaikus auginti, ir karjeros siekti, ir keliauti, ir skaityti, ir turėti draugų, ir laisvalaikį. Ir viską daryti su šypsena. Pasiekimai kainuoja. Mano atveju ta kaina buvo perdegimas.

Sąžininga iškomunikuoti ne tik savo pasiekimus ar veiklą, bet ir sunkumus, su kuriais susiduri. Dalinuosi ne tam, kad žmonės gailėtųsi. Dalinuosi, kad neprisidėčiau prie nerealistiškų lūkesčių kūrimo tik šviesiuose ir džiaugsminguose socialiniuose tinkluose.

– O ką daryti, kad tokia būsena nesikartotų?

– Kad nesikartotų, pirmiausia reikėtų rasti tikrąsias perdegimo priežastis (jos gali slypėti giliau nei neproporcingas darbo krūvis) ir jas spręsti.

Psichoterapija užtrunka, nelygu problemos sudėtingumas, ir 5, ir 10, ir 20 vizitų, kitiems ir viso gyvenimo reikia norint gebėti kovoti su perdegimą sukeliančiais įsitikinimais. Tai labai individualu.

Į perdegimo diagnozę kviečiu pasižiūrėti kaip į puikiausią galimybę keisti savo gyvenimą. Perdegimas mums sako – važiuoji ne savo keliu, ne savo greičiu ir padeda grįžti arba pirmą kartą ateiti ten, kur greičiausiai visą laiką turėjai būti. Pasinaudokime šia galimybe.

– Kaip išmokti nubrėžti ribas ir skirti laiko sau, poilsiui?

– Magiško recepto nėra, tiesiog reikia suprasti, jog perdegus sustoti reikia ne tam, kad galėtum važiuoti greičiau, o tam, kad išvis galėtum važiuoti ir tavęs neatiduotų į metalo laužą ir niekam nebereikalingų senų mašinų sąvartyną.

Nepakeičiamų nėra, todėl perdegus ir išėjus į tavo poziciją ateis nauji žmonės ir dirbs taip pat gerai arba net geriau nei tu, todėl pirmiausia reikia pasirūpinti savimi.

Laikas yra brangiausias mūsų resursas, reikia išmokti jį vertinti, parduoti brangiau, nedalinti nemokamai, planuoti prioritetus.

Anksčiau dieną pradėdavau nuo laiškų rašymo arba susitikimų. Dabar pradedu nuo darbų, kurie svarbūs man, ir tik vėliau sėdu atsakyti į kitų paklausimus. Tu sau visada turi būti prioritetas.

– Anksčiau dirbote teisininke. Ar šį darbą metėte dėl perdegimo?

– Nuo vaikystės buvau labai smalsi, rūpėjo išbandyti naujus dalykus, eiti nebandytais keliais, atrasti save naujuose vaidmenyse. Man labai patinka kaita, geriausiai jaučiuosi lengvame chaose, kūryboje, kuri nelabai mėgsta pastovumą.

Perdegimas man padėjo sustoti, o sustojusi turėjau laiko viską apmąstyti, sukaupti jėgas siekti savo svajonės ir darbą sieti su komunikacija bei viešuoju kalbėjimu.

Sustojusi radau jėgų ir drąsos pradėti savo veiklą. Nuskambės labai jau pozityviai, bet nuoširdžiai tikiu, kad sudėtingos situacijos ir krizės atveria galimybių imtis pokyčių, nuslūgus pykčiui „kodėl man taip nutiko?“ belieka jomis pasinaudoti ir eiti savo keliu.

– Dirbdama teisininke nevyriausybinėse organizacijose padėdavote nuo smurto lyties pagrindu kenčiantiems žmonėms. Kaip ir kodėl įkūrėte „Ribologiją“?

– Kartu su kolege Reda Jureliavičiūte įkūrėme „Ribologiją“, nes norime gyventi saugioje Lietuvoje. Tai pirmoji tokio tipo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti seksualinio smurto prevenciją.

Nuo mažens nesupratau, kodėl žmonės taip bijo kalbėti sekso ir intymumo temomis. Mano mama dirba ginekologijos srityje, nuo mažens žinojau tikruosius savo kūno dalių pavadinimus, su draugėmis atvirai kalbėjau sekso ir santykių temomis.

Tik seksualinio smurto tema sovietinėje Lietuvoje neegzistavo, kaip ir seksas ar intymus gyvenimas. Gąsdinimo ir tylos apie seksą ir viską, kas su juo susiję, genas yra mumyse ir šiandien daro neigiamą įtaką mūsų gyvenimui, gebėjimui atpažinti seksualinį smurtą. Man norisi prisidėti prie pokyčių.

– Kuo seksualinė prievarta aktuali jūsų gyvenime? Ar buvote su ja kaip nors susidūrusi?

– Žinoma. Pati nuo 15–16 metų vakarėliuose susidurdavau su bandymais pasinaudoti padėtimi, kad aš ar kita mergina yra išgėrusi, ar nemaloniais prisilietimais baruose ir klubuose, kai eidama per minią link baro būdavau apgraiboma, lyg tai būtų savaime suprantama.

Erzina tai, jog vakare negaliu rinktis tiesaus kelio per požeminę perėją, o turiu apeiti aplink, kad nerizikuočiau būti užpulta ir išprievartauta.

Erzina ir tai, kad kai grįžtu namo paryčiais, kitas žmogus turi nemiegoti, jog įsitikintų, kad grįžau saugiai. Neramu ir dėl to, kad dabar bet kas naudodamasis „deepfake“ technologija su tavo nuotraukomis gali kurti pornografinio turinio nuotraukas.

Mano nuomone, teisė į asmenines ribas ir kūno integralumo gerbimas yra esminiai, jei norime jausti pagarbą ir gyventi saugiai.

Su seksualiniu priekabiavimu ir smurtu susidūriau ne tik aš, susidūrė 1 iš 10 moterų Europos Sąjungoje, o 1 iš 20 moterų buvo išprievartauta. Ir šie skaičiai – tik ledkalnio viršūnė, nes niekas nemato, kas vyksta už uždarų gražios tradicinės lietuvių šeimos namų durų.

[[ge:lrytas:lrytas:27056239]][[ge:lrytas:lrytas:26333018]]

Ekspertė patarė, kaip išvengti perdegimo sindromo, o nespėjus – su juo susidoroti