Per pastaruosius metus komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis (42 m.) savo gyvenimą pakeitė iš esmės. Vis rečiau vakarėliuose matomas žinomas vyras nutarė sulėtinti darbų tempą ir jaukinasi kiek ramesnį gyvenimo būdą.

Susitelkti į tik širdžiai mielus darbus jį paskatino ne tik nuolatos juntamas nuovargis, emocijų kaita, bet ir sušlubavusi sveikata.

„Jau kuris laikas džiaugiuosi daug ramesniu gyvenimu, kuriame mažiau triukšmo, nereikalingo šaršalo ir streso. Daugiau laiko skiriu namams ir šeimai, o dirbu tuos darbus, kurie man teikia džiaugsmą ir malonumą“, – su šypsena interviu žurnalui „Stilius“ pradeda S.Vaitulionis.

Renginių organizavimas, žurnalo leidyba, Lrytas laidos „JOKIŲ FILTRŲ su Saugirdu Vaitulioniu“ vedimas, netrukus pasirodysiančių naujų kvepalų kūrimas, maisto gaminimas bei kulinarinė knyga – štai į kokią širdžiai mielą veiklą pastaraisiais mėnesiais susitelkęs žinomas vyras.

[[ge:lrytas:lrytas:34132505]][[ge:lrytas:lrytas:34324740]][[ge:lrytas:lrytas:34299064]][[ge:lrytas:lrytas:34296265]]

– Saugirdai, gyvenai sostinės centre ir nė vienas pramogų pasaulio elito vakarėlis neapsieidavo be tavęs. Tačiau pastaraisiais metais viskas pasikeitė – išsikėlei į gamtos apsuptyje, atokiau centro esantį sostinės rajoną, o vakarėliuose esi matomas vis rečiau. Kas nutiko?

– Su metais norisi kuo mažiau triukšmo gyvenime. Norisi daryti tai, kas teikia malonumą kurti. Nebesinori barstyti savęs ir švaistyti savo laiko dalykams, kurie nedžiugina, išsunkia ar kelia daug streso. Pervargimas man padėjo išsigryninti ir suprasti, ko iš tiesų aš noriu gyvenime.

Gink Dieve, nesakau, kad staiga ištiko nušvitimas, viską čia mesiu, pradėsiu medituoti ir gerti želmenų sultis rytais, – esu sveiko proto. (Juokiasi.) Tiesiog vienu metu buvau tiek visko prisiėmęs, tiek veiklos ir darbų ant sprando buvo užsikrauta, kad nebesugebėdavau visko pavežti. Ir viskas per tą nesugebėjimą pasakyti „ne“. Mokausi atsisakyti projektų, pasakyti „ne“ darbams, kurie nebetelpa į grafikus.

Supratau, kad nebenoriu būti visų įmanomų įvykių centre, dalyvauti visuose įmanomuose renginiuose, reaguoti į visas aktualijas ir istorijas, plėšytis į penkiasdešimt dalių, kad tik visur suspėčiau. Tada ir ateina ta vidinė ramybė, kai tau tiesiog yra gera etape, kuriame esi.

[[ge:lrytas:lrytas:34349579]]

– Ar atsiriboti nuo daugelio dalykų paskatino sušlubavusi sveikata?

– Visiems mums ateina laikas, kai tiesiog sustoji ir iš šalies pasižiūrėjęs į savo gyvenimą supranti, kad kažką derėtų pakeisti. Taip nutiko ir man. Esu absoliutus darboholikas ir mėgau iš savęs pasijuokti, kad dirbdavau kaip septyni statistiniai lietuviai.

Pristabdyti darbus ir nuolatinį lėkimą paskatino nuolat juntamas tiek fizinis, tiek emocinis pervargimas. Buvo metas, kai rytais pabusdavau jau pavargęs. O emocinė būklė taip pat buvo pasiekusi tą ribą, kai niekas nebedžiugino ir net erzino. Fizinė savijauta taip pat privertė kreiptis į gydytoją.

– Ką tau pasakė gydytojas?

– Mano kraujospūdis vienu metu buvo toks aukštas, kad tai pamatęs gydytojas paklausė, kaip aš dar vaikštau gatvėmis ir nenukrintu vidury miesto. Dėl didelio darbų kiekio ėmė streikuoti širdis. Sumažinus darbų ir sulėtinus gyvenimo tempą pavyko grįžti į normalias vėžes.

– Kaip pasikeitė tavo rutina sumažinus darbų?

– Man būdavo normalu dirbti tiesiog visada – ir savaitgaliais, ir naktimis. Tiesiog to nebedarau. Apmažinau darbų tempus, nes turiu tą bėdą, kad viską turiu daryti pats, viską sužiūrėti. Dabar daugiau darbų deleguoju savo puikiai komandai. Man patinka daug dirbti ir tą savybę sunku kontroliuoti, bet nuoširdžiai stengiuosi. (Juokiasi.)

Sekmadieniais, kiek išeina, stengiuosi turėti tylos dieną – su niekuo nebendrauju, neatsiliepiu telefonu, būnu su savimi ir taip ilsiuosi nuo žmonių. Savaitgalius skiriu poilsiui, galvai pravėdinti skaitant knygas, žiūrint filmus, skaniai valgant ir niurkant katę būnant namuose ar laiką leidžiant pajūrio namuose.

[[ge:lrytas:lrytas:34416585]]

– Paminėjai pajūrį. Ar jau prisijaukinai antruosius namus Kunigiškiuose?

– Jei tik aš galėčiau, tame pajūrio kaimelyje ir gyvenčiau. Dešimt metų gyvenau Pilies gatvėje, pačiame Vilniaus centre, ir sakiau, kad niekada negalėčiau gyventi užmiestyje. Tačiau dabar gyvenu miesto pakraštyje, šalia Botanikos sodo. Ne veltui yra tas posakis – tu sakai, o Dievas juokiasi. Pradėjau suprasti žmones, kurie nori būti arčiau gamtos ir vertina tą ramybę. Mano darbas yra nuolatinis bendravimas su daugybe žmonių, tad ramybė namuose labai svarbu.

Mūsų pajūrio kaimas, ypač rudenį, kai nebėra tiek poilsiautojų, tampa tikra ramybės oaze. Išėjęs pasivaikščioti pajūriu ar pušynu gali nesutikti nė vieno žmogaus. Tai ypatinga vieta, kurioje stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko, ir, jei nereikėtų į sostinę grįžti dėl organizuojamų renginių, mielai ten persikelčiau.

– O ar asmeniniame gyvenime jauti tą ramybę ir pilnatvę?

– Jei atvirai, gyvenu gražiausią asmeninio gyvenimo etapą. Jau daugybę metų esu labai laimingas, ramus, mylimas ir įsimylėjęs. Viena didžiausių dovanų, kai namuose gali būti ramus ir visada jauti palaikymą, rūpinimąsi.

Visą tekstą ir fotosesiją rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Saugirdas Vaitulionis atsisakė trankaus gyvenimo ir nėrė į naują etapą: „Perdegiau“ (3)