Jau tada merginai patiko ryškiau pasidažyti, skutinėtis plaukus, vertis auskarus ir ekstravagantiškai rengtis. Ką jau kalbėti apie tatuiruotes – jos Giedrei atrodė kietumo simbolis.
Vis dėlto dabar žiūrėdama į pirmąją savo tatuiruotę ji nesijaučia puikiai, o impulsyvus paauglystės sprendimas jau laukia eilės pas tatuiruočių meistrą – moteris nori koreguoti kūno piešinį.
„Būdama dar nepilnametė svajojau apie piešinį ant kūno. Tuo metu jau dirbau, todėl kai tatuiruočių meistrui parodžiau savo darbo pažymėjimą, jis patikėjo, kad man jau 18-a“, – kaip pavyko apgauti profesionalą, prisimena G.Simutė.
Jauna moteris juokiasi, kad savo didelių piešinių norą gali pateisinti tik Napoleono sindromu. Mažos tatuiruotės, nors turi vieną ir tokią, jai atrodo kaip spalvinės dėmės. O dideli piešiniai su daug detalių – lyg meno kūrinys.
Giedrės tatuiruotė viršutinėje nugaros dalyje – vieno vokiečių menininko darbas. Jis piešia fantastinius mitologinius padarus, pasakoja jų istorijas.
„Parašiau jam laišką ir gavau palaiminimą nešioti jo darbą ant nugaros. Piešinyje pavaizduota rašalo ir kraujo sąjunga. Tuo metu mano gyvenime vyko permainos, norėjau ir aš pakreipti savo likimą...“ – prisimena makiažo meistrė.
Giedrei jos tatuiruotės būtinai turi ką nors reikšti, jomis ji pažymi kokį nors gyvenimo etapą, momentą. Dėl tatuiruočių mados ji laikosi tvirtos nuomonės: jei galite, taip nesielkite. Tokie piešiniai atsibos taip pat greitai kaip ir seni džinsai. O greitai jas pakeisti kaip drabužį sunku.
Praėjusią vasarą prie altoriaus žengusi Giedrė šypsosi – tikrai būna situacijų, kai sąmoningai slepia savo piešinius ant kūno. Ir rinkdamasi vestuvinę suknelę ji susidūrė su įvairiausiomis nuomonėmis.
„Vestuvinę suknelę man teko siūtis ne tokią, kokios tikrai norėjosi. Ieškojau modelio, kuris paslėptų tai, kas ne visiems priimtina. Žaviuosi žmonėmis, kurie visose gyvenimo situacijose sugeba išdidžiai pasirodyti tokie, kokie yra...
Nesigėdiju savo piešinių, tiesiog iš pagarbos aplinkiniams kartais sąmoningai velkuosi drabužius, kurie slepia tatuiruotes. Taip išvengiu nemalonių pokalbių“, – pasakojo G.Simutė.
Ji juokėsi, kad savo tatuiruotes ilgai slėpė ir nuo motinos. Tik artėdama prie 30-mečio drįso papasakoti, kodėl net vasarą jai kartais būdavo neva šalta. Moteris prisipažįsta – tokios paslaptys tikrai slegia.
„Išvydusi tatuiruotę mama tik paprašė pažadėti, kad ši tikrai bus paskutinė. O tuometis draugas su manimi nekalbėjo savaitę. Tačiau man tokios reakcijos įprastos.
Štai kartą grimavau būsimą nuotaką. Iš už nugaros priėjo jaunosios tėvas. Jis įdėmiai apžiūrėjo iš po palaidinės kyšantį mano piešinį ir pradėjo liaupsinti, kad piešinys labai gražus, originalus, klausė, kokia jo reikšmė.
Vėliau jo paklausiau, ar būtų gražu, jei šis piešinys būtų ant jo dukters nugaros? Vyras išpūtė akis ir kaipmat atkirto: „Jurgita, nė negalvok!!!“ – prisiminė Giedrė.
Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
