Jai rūpi ne dailios kūno linijos, o šviežia galva. O štai neseniai atsiradęs žirgas jos gyvenime – duoklė močiutei.
Dergilės 81 metų močiutė buvo greitojo jojimo entuziastė, giminėje yra ir dėdė, suprojektavęs žirgyną. Ne tik laurus atnešęs sportas, bet ir žirgų auginimas, priežiūra visuomet buvo Dergilės gyvenime.
Pagyvenusi be ristūno pastaruosius trejus metus labai jo pasiilgo.
„Žirgas – mūsų šeimos palydovas, aš net visų žirgų vardus pamenu, kuriuos žinojau vaikystėje“, – pasakojo Dergilė.
Pradžioje žirgyną lankyti pradėjo mažoji Černiauskaitė – septynmetė Emilija Albina. Ant žirgo jau yra sėdėjęs ir keturmetis Ugnius.
Stebėdama, kaip treniruojasi dukra, neišlaikė ir Dergilė – taip pat pradėjo jodinėti, juk įgūdžiai dar iš vaikystės išlikę – moka jodinėti sėdėdama balne ir be jo.
„Jodinėjimas gerina laikyseną, mokaisi ne tik joti, bet ir kristi nuo žirgo, be to, šis pomėgis ugdo gebėjimą kontroliuoti emocijas, išmoksti sutarti su aplinkiniais, siekti bendro rezultato, – privalumus vardijo Dergilė, visuomet aplinkinius stebinanti gera nuotaika ir lyg tyčia dirbanti su automobiliais, kurių vienas parametrų – arklio galios. – Žirgas net bendrauti moko – pati jį šeri, jojant reikia žinoti, kada spustelėti pentinais, o kada – ne, nes kiekvienas ristūnas turi savo charakterį. Be to, pasijodinėti labai gera, kai norisi tiesiog pabūti vienai su savo mintimis.“
Pasijodinėjimo savaitgaliais Dergilei neužtenka. Rytą ji pradeda penktą valandą – nubėga 5–6 kilometrus, o tuomet jau grįžta rytinės namų ruošos.
Vietovėje už Vilniaus, kur moteris gyvena su šeima, yra kelios aktyviu ir sveiku gyvenimo būdu besidominčios moterys. Įkvėpta jų Dergilė jau senokai pradėjo maudymosi sezoną. Tiesa, pirma grūdinosi, kad nesusirgtų, – kontrastinį šiltą ir šaltą dušą ilgainiui pakeitė tik šaltas. Gerai pasirengusi moteris ir pūkštelėjo į Žalesėlio ežerą.
Taip aktyviai praleidusi rytą, į biurą ji įžengia jau pasirengusi darbo dienai – su krūva idėjų ir planų.
Sporto klubų D.Černiauskienė nemėgsta – juos atstoja namie įrengta patalpa su treniruokliais, tik taip ji gali pabūti vienumoje ir susikaupti.
Ar ji galėtų ką nors patarti kitiems ir įkvėpti sportui?
„Žmonėms trūksta valios – štai kodėl nesportuoja, visada gali rasti daug pasiteisinimų. Bet jei tik jie žinotų, kaip gera, kiek jėgų priplūsta pabėgiojus, išsimaudžius ežere – net nesusimąstydami kiltų iš šilto patalo. Tai man visada padeda, kai pati noriu patingėti“, – sakė Dergilė.
Bėgimo bateliai – visuomet su ja ir per komandiruotes. Pastarąjį kartą ji prieš darbo susitikimus bėgiojo Barselonoje.
