„Jei pavyktų bent dešimt dienų pabėgti nuo visko, bėgčiau tik ten“, – juokėsi Žygimantas, pernai į stovyklą atviliojęs ir savo mylimąją dainininkę Anželą Adamovič.
Paradoksalu, bet Telšiuose užaugęs vaikinas pats Balsiuose niekada nesiilsėjo. Jam atrodė, kad netoli namų esančiame kaime negali būti nieko gero, o iš ten vykstančių netgi tyliai pasijuokdavo. Šiandien Žygimantas tikina, kad jei būtų žinojęs, kas jo Balsiuose laukia, poilsį Palangoje ir Šventojoje jis būtų nedelsdamas iškeitęs į stovyklą kaime.
Savanoriauti stovykloje Ž.Gečas pradėjo pasiūlius draugui. Dainininkas padirbėti planavo tik vieną pamainą – 10 dienų. Vis dėlto jis buvo toks patenkintas, kad iki šiol negali pabėgti iš ten.
„Mane sužavėjo tai, kad esi gamtoje: aplink miškelis, srovena upė. Prisideda ir tai, kad vadovai čia dirba draugiški, kompetentingi. Būtent jie padaro labai didelę įtaką kitiems vadovams, kurie dvejoja, ar važiuoti dar kartą dirbti. Jie tampa tikrai gerais draugais, atsiranda daug bendrų interesų net ir už stovyklos ribų.
Prie viso to prisideda ir vaikų meilė, kurią tu gauni iš jų ir gali pats jiems ją suteikti“, – patikino Ž.Gečas.
Vaikų grupės sudaromos pagal tai, kiek vadovas turi patirties ir ar mėgsta savo darbą. Įprastai du trys vadovai prižiūri 20 vaikų.
Nors Žygimantas vadovu tapo būdamas bene tokio pat amžiaus kaip ir vyriausi stovyklautojai (Balsiuose stovyklauja 7–18 metų vaikai ir jaunuoliai), chaoso jo grupėje niekada nebuvo.
„Turi įsivesti tvarką, kad parodytum, jog esi ne tik draugas, bet ir vadovas. Jei tau tai pavyksta, tampate vieninga grupe, kurios lyderiu būni būtent tu. Tuomet nebūna jokių sunkumų“, – sakė dainininkas.
Dienos vasaros stovykloje visada būna turiningos, užtat nuotykių čia netrūksta. Žygimantui itin smagu, kai vyksta kokios nors varžybos. Jei jas laimi vaikai, trumpam jie tampa stovyklos vadovais. Tikrieji vadovai sustoja ant tiltelio prie upės, o vaikai gali pasirinkti, kuriuos vadovus įmesti į vandenį su visais drabužiais.
„Tačiau smagiausia, kai bėgant paskutiniams pamainos vakarams visi kartu susėdame prie laužo. Sykį buvo taip, kad didžiulis būrys vaikų ir vadovų sėdėjo prie laužo vidury stovyklos, o kiti vaikai ir vadovai buvo pirties pastate.
Mes, sėdintys prie laužo, turėjome gitarą, tad pradėjome per raciją dainuoti tiems, kurie yra pirtyje. Uždainuodavome kokios nors iki skausmo žinomos dainos posmelį ar kelias eilutes, tuomet per raciją išgirsdavome, kaip jie atsako mums kita daina. Taip varžėmės, kol sugalvojome, kaip juos nurungti. Mes, apie 200 žmonių, tyliai tyliai priėjome prie pirties ir visi kartu užtraukėme iš anksto susitartą dainą. Tai buvo tikra pergalė“, – kvatojosi Ž.Gečas.
