Viskas prasidėjo nuo raudonų durų. Sumaniusi remontą Dalia užsigeidė būtent tokių, gerokai sugaišo, kol rado tinkamas pagal grožį ir kainą, bet savo tikslą pasiekė. O toliau jau viskas klostėsi pagal jas. Ir tarsi pagal teatralams puikiai žinomą šviesaus atminimo aprengėją Dalios mamą Eugeniją Žakytę.
Apie šią moterį legendinė aktorė Eglė Gabrėnaitė pasakė, kad be jos spektaklio „Vyšnių sodas“ nebūtų. Dalios mamos režisieriai po naujo pastatymo tyliai klausdavo, ar spektaklis „eis“. O „eis“ ar tai bus šlamštas – teatro aprengėja visuomet pasakydavo tiksliai.
Būtent Dalios mama turėjo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre juodąjį sandėlį, kuriame kaupdavo viską, neleisdama išmesti nė menkiausio kaspinėlio, o jo turiniu taip žavėdavosi dizaineris Juozas Statkevičius.
Skoniu, istorijomis, nuolatine kūryba alsuojanti atmosfera ir užaugino Dalią.
„Duok man šešis šimtus rublių ir pasakysiu tau vertingą žinią“, – kartą tarė vienas žydas Dalios mamai, Vilniuje neturėjusiai savo kampo.
Moteris davė pinigų, o mainais už tai sužinojo, kad žydas išvyksta gyventi į Rygą, todėl svarbu skubiai šio būsto prašyti iš valdžios. Gavo jį moteris – dviejų kambarių butuke jautėsi be galo laiminga, tiek laiko prasitrankiusi pakampiais.
Tik štai remontuoti jo vis nebūdavo už ką.
„Mama negalėdavo be žmonių – nuolat kambarėlį nuomodavosi studentės, nuolat kokia nors klientė sėdėdavo šalia jos, dūzginančios siuvimo mašiną“, – „Stiliui“ pasakojo D.Žakytė-Bučienė. Tokio pilnatvės jausmo pagauta Dalia ir kūrė namus iš naujo.
Paprastai remontas – didžiulis galvos skausmas, bet Dalia stebisi, kad viskas klojosi lengvai.
„Tikiu, kad padėjo mamos dvasia – mudvi buvome itin artimos. Ji vis prašydavo pasakoti, kaip ir ką keisčiau namuose, neleido mums su Almantu pradėti remonto, nes norėjo, kad po jos mirties pasidarytume viską taip, kaip norime mudu. Mamai išėjus, metus braižiau ant popieriaus, kurias sienas griauti, kur ką statyti, o tada jau pradėjome“, – pasakojo D.Žakytė-Bučienė.
Jos norus pildė vyras – nagingasis Almantas, irgi iš teatralų giminės, dirbantis Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Scenos padalinio vadovu. Jo diriguojama komanda nesugadino nė vieno spektaklio, matyti, kad tvirtai viskas suręsta ir namuose.
Kad ir lova – su įspūdinga raižyto medžio atkalte. Porą baidė didelės pirktinių kainos, tad Almantas pats sumeistravo – net tik gražią, bet ir su talpiais stalčiais.
Dauguma baldų atkeliavo nenauji, iš visur surankioti. Restauravo juos patys šeimininkai. Dalia iš praeities nieko neišmetė, kaip ir kažkada mama. Senovinę sekciją puošia tetos nertos įvairiaspalvės servetėlės, lovą – mamos siūta skiautinių lovatiesė. Sienos nukabinėtos giminės nuotraukomis.
Griaunant sienas butas atvėrė vieną kitą paslaptį, pavyzdžiui, slėptuvę.
„Gaila, kad tuščia buvo“, – juokėsi pora.
Savo namuose Dalia su Almantu irgi įrengė slėptuvę – surašė šeimos istoriją, pridėjo nuotraukų ir užmūrijo tikėdamiesi, kad galbūt kam nors tai bus įdomu po šimto metų.
Namus puošia Dalios darbą iliustruojantis daiktas – senovinis dekoratyvus plaukų džiovintuvas.
Moteris neketino dirbti teatre, bet sykį į avariją pateko grimuotoja ir šukuosenų meistrė, reikėjo trupei išvažiuoti į gastroles, tad paprašė Dalios pagalbos.
„Taip išėjo, kad ne aš profesiją, o ji mane pasirinko“, – šypteli dabar geidžiama meistrė.
Nieko ji nemokėjo, nebent ūsus priklijuoti, bet pažinojo aktorius, o, pasirodo, tai jau daug. Stovėdama ir padavinėdama plaukų segtukus meistrei Dalia pamažu išmoko daryti sudėtingas šukuosenas, grimuoti. Įsidrąsinusi nusprendė, kad gali kitaip, geriau. Tad kai kolegė, kurią D.Žakytė-Bučienė turėjo pakeisti, negrįžo į darbą, taip ji ir liko teatre ilgiems dešimtmečiams. Iš pradžių – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, dabar – Vilniaus mažajame, nes čia ypač jauku, visi jaučiasi kaip šeima. Su šiuo teatru Dalia per gastroles pabuvo Kolumbijoje, Kanadoje, Islandijoje.
Tą prieškario laikų dovanotą plaukų džiovintuvą Dalia vis dar naudoja – vyresnės kartos aktorės ateina pasidaryti šukuosenos.
„Sudėtingas šukuosenas geriausia kurti su senais įrankiais – nieko geriau iki šiol nesugalvota“, – tikino meistrė.
Dėl šiuolaikinių prietaisų kartą Dalia vos nesutrukdė aktorei Agnei Šataitei išeiti į sceną.
„Nusipirkau naujus elektrinius suktukus. „Eikš, Agnyt, padarysiu tau šukuoseną“, – pakviečiau. Tačiau suktukai savo šereliais taip įsikibo į plaukus, kad nebuvo galima išimti. Į pagalbą sulėkė visi aktoriai, spektaklis ant nosies – siaubas, jau ruošiausi kirpti Agnei plaukus! Bet po plaukelį išlaisvinome ją iš suktukų, ir aktorė išlėkė į sceną“, – pasakojo kuriozą Dalia.
Ji dar puikiai prisimena ir senus laikus, kai grimo priemonių trūkdavo – kartu su J.Statkevičiumi iš vyno kamščio anglių pelenų trynė miltelius, kad galėtų aktorėms ryškiai išdažyti akis.
Keista, bet, pasirodo, Lietuvoje niekada nebuvo grimo mokyklos, kuri paruoštų tokius stiprius teatro šukuosenų, grimo meistrus kaip Dalia ar jos kolegė Lilija Bytautaitė. Ne veltui be šio tandemo neapsieina J.Statkevičius, vežęs meistres net į Kanus puošti savo manekenių, rengdamas savo kolekcijų pristatymus, choreografė Anželika Cholina ar režisierė Dalia Ibelhauptaitė, leisdamos į pasaulį savo kūrinius. Tad D.Žakytė-Bučienė sumanė rengti kursus ir mokyti to norinčius jaunus žmones. Tarp mokinių yra ir podiumu vaikštančių manekenių, panorusių išmokti šukuosenos darymo subtilybių.
Dalios trokštų ne viena nuotaka ar kita šventei besirengianti moteris, bet ji, šiek tiek taip padirbusi, suprato, kad jos stichija – teatras.
Kai istorijų pilna ne vienai nakčiai, kai draugai – vaidinantys, dainuojantys, tapantys, greičiausiai susiėjimai neišvengiami?
„Kai namai buvo apgriuvę, nieko nekviesdavau į svečius, bet dabar, žinoma, viešnagės tik džiugins“, – smagiai kalbėjo Dalia.
