Prieš trejus metus pirmąsyk ant podiumo debiutavusi mergina pribloškia savo išvaizda – dėl paveldėto albinizmo jos oda tokia blyški, kad atrodo kone permatoma. Ir nors anuomet dėl savo išvaizdos Thando sulaukdavo daugybės skaudžių žodžių, šiandien išskirtinė išvaizda jai pelno pasaulinį pripažinimą.
„Anksčiau žmonės manęs klausdavo, kodėl nebandau įsisukti į mados pasaulį ir nepanaudoju savo potencialo, tačiau modelio karjeroje neįžvelgiau jokių privalumų. Maniau, kad tai paviršutiniška, jokios išliekamosios vertės neturinti profesija – kodėl, velniai griebtų, turėčiau norėti tuo užsiimti? Juk esu teisininkė, ne grožio imperijos vergė“, – anuomet manė Th.Hopa.
Ir vis dėlto likimas Thando užkėlė ant mados pasaulio pjedestalo. 2012 metais viename prekybos centrų mergina kone kaktomuša susidūrė su afrikiečių kilmės dizaineriu Gertu Johanu Coetzee.
„Gertas buvo tiesmukas. Jis paklausė, ar norėčiau tapti viena jo naujausią kolekciją pristatančių manekenių. Sutrikau ir teištariau, kad pamąstysiu apie tai. Veikiausiai būčiau nesutikusi, tačiau viską apvertė mano pokalbis su seserimi. Ji patarė man žvelgti į modelio karjerą kaip į galimybę pakeisti visuomenės nuomonę apie albinizmą. Širdyje įstrigo jos išsakyti žodžiai, kad galiu pakeisti tokio pat likimo žmonių kasdienybę, galiu įrodyti sau ir kitiems, jog albinizmas – ne nuosprendis“, – teigė Thando.
Žengti podiumu buvo didžiulis iššūkis, mat dėl itin prasto regėjimo (albinosų regėjimas itin prastas, kai kurie jų akli) Thando niekuomet anksčiau nebuvo avėjusi aukštakulnių. „Kulniuodama podiumu meldžiausi, kad tik nenuvirsčiau. Buvau tiesiogine to žodžio prasme pakraupusi“, – prisimena Th.Hopa.
Thando – trečioji atžala iš keturių. Jauniausias jos brolis taip pat paveldėjo šią ligą. Manantiems, jog porcelianinė oda sukliudė jai džiaugtis vaikyste, Th.Hopa pasididžiuodama išrėžia, kad būdama maža ji jautėsi tokia pat normali kaip ir kiti vaikai. Dėl to esą dėkinga savo tėvams, kurie kasdien kartojo, kad ji – gražiausias vaikas pasaulyje.
Tačiau patyčios ir diskriminacija manekenei taip pat nesvetima. Thando prisipažįsta – paauglystėje iš jos ne kartą tyčiojosi ir vertė jaustis kaip antrarūšę. Kartą gatvėje sutikta praeivė nužvelgė merginą paklaikusiomis akimis ir ėmė šaukti, kad ji – velnio vaikas. Nors dabar ši patirtis Thando sukelia tik juoką, anuomet tai atrodė lyg didžiausia gyvenimo bėda.
„Vis klausiau savo tėvo, kodėl nesu tokia kaip kiti vaikai? Kodėl turiu dėvėti tas kvailas kepuraites, karščiausią dieną vilkėti palaidines ilgomis rankovėmis ir nuolat terliotis apsauginiu kremu nuo saulės?
Verkiau be paliovos, kol vieną dieną jis man ištarė: „Vaike, būsiu nuoširdus – kai tu gimei, aš taip pat buvau šokiruotas...“ Mano tėvas – nuostabus žmogus, bet jis tikrai neįsivaizduoja, kaip tinkamai paguosti savo vaiką“, – juokėsi Thando, svarstydama, kaip turėjo jaustis jos tamsaus gymio tėvas, gimdymo palatoje išvydęs baltut baltutėlį kūdikį.
Albinosai – ir gyvūnai, ir žmonės
– Albinosais vadinami žmonės ar gyvūnai, kurių organizme nėra pigmento, arba spalvinančios medžiagos, kurią daugelis mūsų turime ir kuri mus apsaugo nuo ultravioletinių spindulių.
– Tai yra paveldima, dažniausiai jei recesyvinis genas yra paveldimas iš abiejų individo tėvų.
– Pagal medikų statistiką, apytiksliai vienas iš 20 tūkst. žmonių yra baltaplaukis, baltaodis ir raudonakis albinosas.
– Pagal genetikų skaičiavimus, apytiksliai vienas iš 70 žmonių yra albinizmo geno turėtojas.
– Genas, lemiantis albinizmą, trukdo kūnui gaminti įprastą kiekį pigmento, vadinamo melaninu. Melaninas odai, plaukams, akims suteikia spalvą.
– Tokį geną turintis individas dėl šio pigmento stygiaus gali lengvai sudegti nesisaugodamas nuo saulės. Melanino trūkumas akyse pasireiškia kaip jautrumas šviesai.
