Sportas išgelbės pasaulį – Vilija tuo įsitikinusi. Jai pačiai boksas padėjo į gyvenimą žvelgti žvaliau, šviesiau ir net įkvėpti kitus.
Daugiau nei prieš pusmetį į gimtinę grįžusi Vilija atkreipė dėmesį, kad kurorte gandai ir apkalbos sklando žaibo greičiu, o štai kur ir kada vyksta, pavyzdžiui, jogos treniruotės, niekas nežino.
Joga, boksas, korekcinė mankšta, aerobika, zumba – štai kuo buvo galima užsiimti Palangoje nemokamai.
Kaip Vilijai tai pavyko – juk šiltuoju metų laiku palangiškiams reikia užsidirbti tiek, kad užtektų iki kito sezono?
„Skambinau treneriams ir klausiau, ar nenorėtų prisidėti prie mūsų projekto. Kas tie „mes“, niekas neklausė, o aš neaiškinau, kad tai mano vienos idėja. Ne vienas žmogus užsidegė idėja sportuoti, treneriai paskleidė apie save žinią – visiems gerai“, – „Stiliui“ sakė V.Gečaitė.
Neseniai ji surengė vienos dienos vaikų stovyklą pramogų parke „Malūnų kaimas“. Stovykla buvo skirta artimiausių kurorto miestelių bokso klubo vaikams. Idėja Vilijai kilo pastebėjus, kad vaikai nesieja sporto su tinkama mityba, neturi žinių teikiant pirmąją pagalbą.
„Sveikatos biuras surengė pirmosios pagalbos dirbtuves, o apie sveikos gyvensenos principus kalbėjo Aida Matulevičiūtė, kuri konsultuoja mitybos klausimais ir yra užsidegusi dalintis savo sveikos gyvensenos patirtimi. Su Aida nusprendėme imtis tolesnės veiklos. Kalbėjomės apie socialinio verslo steigimą, kurio vienas tikslų galėtų būti ir toks – kaip vaikus pratinti prie visavertiškų pietų dėžutės („Lunch box“) mokyklose. Norime ugdyti vietinių vaikų sąmoningumą pasirenkant sportą ir mitybą“, – pasakojo Vilija.
Palangiškė Kopenhagoje studijavo turizmo ekonomiką. Dalyvavo bendruose Danijos ir Švedijos socialiniuose projektuose, skirtuose jaunimo įsitvirtinimui visuomenėje. Dirbo ir tarptautiniuose socialiniuose projektuose, skirtuose visai Europai.
Žinias ir įgūdžius tobulino Šveicarijoje – Liucernoje, Ženevoje. Bet apie šį pusantrų metų trukusį etapą Vilija nelabai gali pasakoti – yra pasirašiusi konfidencialumo sutartį. Ji buvo vienos turtingos šeimos asistentė, dešinioji ranka, padedanti suorganizuoti komandiruotes, keliones, laisvalaikį.
Įdomus, bet gana nusistovėjęs gyvenimas nedavė ramybės – Vilija sumanė šlietis Lietuvoje prie vienos partijos, dalyvauti rinkimuose į Palangos miesto tarybą, nes taip kur kas lengviau siekti savo tikslų.
Šis sumanymas neišdegė, bet Vilija dėl to neišgyvena. Gal iš tiesų pirma reikia veikti taip, kaip burbėjo nepatenkinti palangiškiai: grįžk ir parodyk, ką gali. Ir Vilija grįžo. Nemažai metų užsienyje gyvenusią merginą atmosfera Lietuvoje prislėgė – žmonės niūrūs, daugelis stebinančiais kiekiais vartoja alkoholį.
Štai todėl ir nusprendė pradėti nuo sporto – paprasčiausio būdo įveikti žmonių kasdienybės pilkumą. Pati Vilija keleri metai užsiima boksu, į jos treniruotes Palangoje ateina ir moterų – juk tai puiki kardiotreniruotė. Ir psichologinė pagalba.
Negana to, Vilija kreipėsi į Lietuvos bokso federaciją – kartu būtų galima nuveikti ką nors, kas grąžintų gerą įvaizdį šiai sporto šakai, nes iki šiol ji laikoma banditų sportu.
Kol kas daugelyje oficialų institucijų ji sutinkama lyg Don Kichotas, užsimojęs kovoti su vėjo malūnais.
– Užsidegimą imtis veiklos, kuri nebūtinai krauna pinigus, pajutote gyvendama užsienyje?
– Manau, tai ir prigimties dalykas – nesitenkinti tuo, kas yra čia ir dabar. Daugelis taip žavisi Vakarų kultūra, bet mes galime turėti tokią Lietuvoje! Turiu planų – noriu skatinti socialinį bendradarbiavimą ir taip bus galima rasti įvairiausių problemų sprendimo būdų.
Patys palangiškiai sako, kad tris vasaros mėnesius jie kaip žvėrys – stengiasi susirinkti kuo daugiau pinigų, bet juk ir žiemą galima sugalvoti pelno duodančios veiklos.
Galima rengti konferencijas, skatinti naujoves, aš pati buvau viena ekstremalaus sporto festivalio „KaRRamBa“ iniciatorių – tokius renginius reikia puoselėti. Visa tai pritrauktų jaunų žmonių, o jų indėlis būtų svarus.
– Iš ko gyvenate?
– Kol kas iš santaupų, bet žinau, kad jos greitai baigsis. Bet jau gaunu pasiūlymų dirbti. Kasininke prekybos centre dirbti neketinu – mano laikas ir žinios kainuoja brangiau. Ir manau, kad turiu tam teisę. Man norisi ne dirbti, o kurti, esu įsitikinusi, kad laikui bėgant tai duos finansinės naudos.
– O jei užtruksite įgyvendindama planus, ar mama duos valgyti? Ar esate išgyvenusi itin sunkų momentą?
– Negaliu sėdėti mamai ant sprando. Jei ką – išvyksiu į užsienį užsidirbti pinigų, bet tik tam, kad grįžčiau ir įgyvendinčiau savo užmojus.
Žinau, ką reiškia sėdėti be pinigų. Danijoje kurį laiką valgiau tik morkas, nes apvogė mano nuomojamą butą, teko mikliai keisti spynas – išlaidos sudarė kelis tūkstančius litų. Tris mėnesius gyvenau itin kukliai.
– Ką veikia jūsų bendraamžiai, kaip jie nusiteikę?
– Grįžus į Lietuvą mane ištiko šokas – kiek daug nelaimingų jaunų žmonių. Vien iš pokalbių su draugėmis ir pažįstamomis sprendžiu, kad kas trečia patiria psichologinį smurtą ir net agresijos proveržį iš savo vaikino ar darbdavio.
– Kaip manote, kokios to priežastys, vyrai Lietuvoje serga?
– Danijoje gyvenau penkerius metus – tai buvo aktyvus laikas, kupinas pažinčių, draugystės, įsimylėjimų. Ir, žinote, nieko panašaus nepatyriau, to nebuvo ir mano aplinkoje. Žmonės ten kažkaip kitaip suvokia tarpusavio santykius, o Lietuvoje vaikinas nori pririšti merginą – jam reikia savo automobilio, savo namo, savo moters.
Patys vyrai patiria didelį spaudimą, ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Tačiau visuomenė nežino, kaip tai spręsti. Ypač mažuose miestuose, tokiuose kaip Palanga, vyrai griebiasi alkoholio ar problemą laiko savyje. Tai nenormalu. Kaip ir tai, kad merginos su visu tuo susitaiko. Lietuvoje dar nėra taip plačiai kalbama apie lygias teises kaip Skandinavijoje. Retai diskutuojama apie vienodas galimybes, galių ir atsakomybės pasiskirstymą, vienodą išteklių, naudos, teisingumo prieinamumą.
– Kaip buvote auginama, kad dabar esate tokių plačių pažiūrų?
– Buvau auginama laisvai, jei ko nors užsigeisdavau ir gebėdavau įrodyti, kad mano pasirinkimas teisingas, tėvai neprieštaraudavo. Dabar suprantu, kad man būdavo leidžiama daugiau nei bendraamžiams, tarkim, paauglystėje viena važinėdavau į Vilnių, apie tai kiti net nedrįsdavo pagalvoti. Baigdama mokyklą nusprendžiau, kad man reikia platesnio horizonto, todėl rinkausi studijas užsienyje.
Greičiausiai dėl to nesiilgiu sėslumo, jaukios rutinos.
– Visiems reikia saugumo jausmo. Ar jums teko patekti į situacijas, kurios išgydė nuo šios priklausomybės?
– Studijuodama nemažai keliavau po visą Europą, o kelionėse juk visuomet patenki į nepatogias, baugias situacijas. Pavyzdžiui, atvykau naktį į Lioną, o turėjusi pasitikti draugė net nekelia telefono ragelio. Bet dėl nakvynės sutariau su stoties informacijos centro darbuotoju. Draugė po kurio laiko atsirado, bet tokie momentai ugdo įprotį rasti išeitį iš bet kokios padėties.
Kartą naktį atsidūriau Vienoje, neturėjau kur eiti ir net žemėlapio. Pamačiau dvi merginas, užklausiau, kur galėčiau apsistoti. Jos pakvietė pas save ir per kelias dienas mes taip susidraugavome, kad dabar keičiamės dovanų siuntiniais.
– Į jūsų gimtąjį kurortą žmonės veržiasi dėl jūros. O jums pačiai ar jos reikia – girdėjau, kad yra palangiškių, kurie metų metais prie jos nenueina?
– Palangoje man svarbiausia gamta, nebūtinai jūra. Žavingiausia, kad šiame mieste būna momentų, kai gali būti visiškai vienas, tarkim, rudenį ar žiemą. Štai tos ramybės labiausiai ir pasiilgstu.
– Aplinkiniai jus greičiausiai laiko mažų mažiausiai keista?
– Laiko beprote. Laukia, kad kaip šuniukas palosiu, palosiu ir nustosiu, – juokiasi Vilija.