Tuomet, po dviejų metų bendro gyvenimo, Raimonda neslėpė liūdesio, nedaugžodžiavo, tačiau leido suprasti, jog dėl noro skirtis, kaltas vyras.
Ji parašė atvirą laišką draugams:
Tai rašau tiems, kurie galbūt jaučiasi panašiai kaip aš šiuo metu – vienišiausi planetoje... Taip nėra.
Aš čia, viena, nes tikėjau. Viena, nes mylėjau ir vis dar tikiu tikra meile. Manes nesugriovė, bet sužeidė. Vakar padėjau tašką mano ir vyro meilės istorijoje. Priežastys nediskutuotinos, bet ypatingai rimtos. Kiekviena save gerbianti moteris mano vietoje pasielgtų taip pat. Aš turiu išmokti mažiau atiduoti. Atsiduodu muzikai. Yra be galo sunku, ypač, kai toks gražus laikotarpis, dauguma su šeimomis prie kalėdinio stalo, mylimieji keičiasi dovanomis ir šnabždasi, stebuklo atmosfera kybo ore ir pyragų kvapas kutena nosį. O aš skiriuosi! Žinau, kad neužilgo vis tiek spauda Lietuvoje suseks, todėl nenoriu būti apsimetėle (ir visada tikiuosi to iš kitų žmonių) ir turbūt, kad nebepriklausau tam laimingųjų būriui, nes mano santuoka nepavyko su šiuo vyru...Todėl branginkit tai, kų turit, stipriau apkabinkit vyrus ir žmonas, kurie jus nuoširdžiai gerbia ir palaiko, skuba namo su krepšiais pilnais pirkinių, kurių akys žiba, kai mato jus einant per gatvę link jų. Ar kai jaukiai užsnūstate jo/jos glėbyje žiūrėdami nuobodų filmą, o jis/ji tvirčiau ir patogiau jus apkabina... Nemeluosiu, geriausiais draugais vakar tapo vynas ir Celine Dion. Cha cha!
Bet... Aš stipri ir išsiverksiu, taip, pasidažysiu lūpas ir gyvenimas tekės sava vaga. Gražių jums švenčių, pailsėkit.
P.S. O aš vis tiek tikiu, kad dar sutiksiu tą žmogų, kuris pavers Kalėdas pasaka vien savo buvimu šalia.Tačiau iš teismo atsiimtas skyrybų prašymas byloja, jog jų meilė itin stipri ir nugali visas negandas.
„Santuoka man yra svarbi, ji simbolizuoja visišką atsidavimą. Tai aukščiausias jausmų išraiškos būdas. Žinoma, dabar daug kas piktnaudžiauja santuoka, bet vedybinis gyvenimas yra ir sunkus darbas. Juk dvi skirtingos asmenybės sujungia savo gyvenimus ir tai ne visada yra lengva. Daug kas tų sunkumų išsigąsta“, – dar vasarą žurnalui „Stilius“ atviravo Raimonda.
