Liutauras daro tai, kas jam labai patinka, – kuria drabužius, gal todėl nejaučia momentų, kai jau reikėtų atsikvėpti ar pravėdinti galvą.
Be to, porą kartų per metus pasitaiko nuotakų, šventę rengiančių užsienyje. Dažniausiai Italijoje – Romoje, Amalfyje, tad Liutauras, nugabenęs suknelę ir išpuošęs jaunąją, dar lieka kelias dienas paviešėti.
Į Dubajų jau porą metų jį kvietė viena buvusi nuotaka, tiesa, ponia Gracija Sommer jau šventė 70-metį, o iš Liutauro tuomet jai reikėjo jaunosios suknelės. Juodu taip susidraugavo, kad moteris norėjo kūrėjui parodyti nors dalelę šalies, kurioje pastaruoju metu gyvena. Ten gyvena ir lietuvės dukters šeima, jos namuose ir apsistojo Liutauras su savo kolega Raimondu Petreikiu.
Ar nesinorėjo privatumo – apsistoti viešbutyje?
„Aš dėl to šiek tiek dvejojau, juolab kad šeimoje yra mažas vaikas. Bet viešėdamas ten tik apsidžiaugiau – mus priėmusių žmonių dėka daug pamatėme, kitaip būtume tik prasimalę tarp tų dangoraižių, – „Stiliui“ pasakojo Liutauras. – Išvykdamas net nepasidomėjau, ko ten galima tikėtis, tad esu dėkingas draugams už svetingą priėmimą ir puikią kelionės programą.“
Laiką kelionei jis pasirinko ne patį geriausią – prieš gerą savaitę Dubajuje sušildavo vos iki 18–20 laipsnių, vakarais sėdėti lauko kavinėje niekam nešaudavo į galvą, nes dykumos vėjas nė trupučio nedvelkė jaukumu ar romantika.
„Mano draugai, ten gyvenantys kelerius metus, stebėjosi, kad dar niekada Dubajuje nebuvo taip vėsu, – sakė Liutauras. – Bet aš ir neketinau prie jūros gulėti.“
Liutauras nebūtų dizaineris, jei jo nedomintų audiniai, – keletą dienų jį bičiulė vežiojo po parduotuves ir turgus. Visko daug – tiek kokybiškų, tiek pigiai atrodančių indiško stiliaus tviskių audinių. Bet brangu. Tačiau Liutauras ieškojo ko nors išskirtinio. Rado aksomo nėrinių – to dar nebuvo matęs. Vieną dieną apžiūrėjęs ir neišsiderėjęs norimos kainos, naktį net negalėjo užmigti.
„Rytą šoviau pirkti tos medžiagos – jau žinojau, ką iš jos siųsiu“, – sakė jis.
Iš kelionių paprastai jis parveža papuošalų, tačiau tokių, kurie jam patiktų, nematė net garsiajame aukso turguje. Įspūdinga, tačiau visai ne Liutauro skonio.
O kokia iš viso atmosfera Dubajuje – juk šeichai siekia padaryti jį įspūdingiausiu pasaulio miestu-simboliu?
Viskas didinga – tai labiausiai krito į akis Liutaurui. Švaru. Net miniai pasigrožėjus fontanais, grindinys lieka švarus. Visur dvelkia gerų smilkalų kvapas, o kai prasidarydavo viešbučių ar restoranų durys, nuo iš ten dvelktelėjusio gero, nuodėmingo ir mistiško aromato Liutaurui keliai linkdavo.
Kaip juokauja, vos iš klumpių neišvirto išvydęs dainuojančius Dubajaus fontanus. Stebino jų keliasdešimties metrų aukščio šokis, o ypač kad tai lydėjo prancūziškos Edith Piaf dainos.
Pasaulyje garsius aukštus statinius, dangoraižius Liutaurui buvo įdomu išvysti, tačiau jis kitokios – senovinės – architektūros gerbėjas.
„Į Emyratus norėčiau grįžti po kokių 5–10 metų. Ten vyksta daug statybų, keista, kad dėl to nematyti kitur įprastos netvarkos. Girdėjau, kad Abu Dabyje ketinama atidaryti Luvrą, iš garsiųjų prancūzų rūmų 40 metų sumanytojai skolinasi vardą. Šeicho žmona kolekcionuoja meno kūrinius, dėl to sumanytas įspūdingas statinys“, – sakė kūrėjas.
Pusdieniui Liutauras buvo praradęs žadą, kai Abu Dabyje – antrame pagal dydį Jungtinių Arabų Emyratų mieste – išvydo „Emirates Palace“ viešbutį, atrodantį tarsi rūmai.
„O Didžiojoje šeicho Zayedo mečetėje taip balta, taip įspūdinga, kad net tyla širdyje stoja“, – pasakojo įspūdį Liutauras.
Šiurpas kūnu bėgiodavo tikrąja to žodžio prasme, kai jis išvysdavo moteris. Nors paskendusios čadroje, jos vis tiek skleidė grožį ir prabangą – užtekdavo švystelėti batelio nosiai ar pamatyti įspūdingą segę ant musulmoniško drabužio.
„Tos moterys man visuomet būdavo mistika, net nepatogu netoli jų sėdėti, tarkim, restorane. O ir vyrai – lyg iš marmuro iškalti, nė vienos raukšlės veide“, – stebėjosi Liutauras.
Jis nėra didelis gamtos mėgėjas, tad ypatingų pojūčių išvažiavęs į dykumą nesitikėjo. Vis dėlto šią pramogą draugams rekomenduotų kaip būtiną. Tik štai po jos buvusiam vaišinimuisi palapinėje ir pilvo šokėjų pasirodymui jis liko abejingas.
„Prasėdėjau tą laiką oriai“, – juokėsi Liutauras.
Kur kas įdomiau suvokti faktą, kad JAE gyventojai į dykumą lekia atsipūsti, kaip lietuviai prie ežero ar į mišką. Keliautojai iš Lietuvos, baigdami kelionę dykuma, stebėjo, kaip vietiniai vakarop atlekia į dykumą, kuria laužus ir rengia iškylas.
„Mano bičiulės Gracijos žentas planuoja pirkti visureigį būtent tokioms išvykoms – jiems tai svarbu“, – atkreipė dėmesį Liutauras.
Mėgaudamasis puikiu maistu, kurio ten – kokio tik širdis geidžia, jis pasigedo šampano taurės. Ypač kai prisėsdavo vaizdingoje vietoje pailsėti ar sutraukti cigaretės dūmo. Alkoholio ten nėra – nebent viešbučių restoranuose. Specializuotose parduotuvėse jo taip pat neįsigysi, tam reikia specialios licencijos.
Liutauras lankėsi garsiame Dubajaus prekybos centre – įdomus pasirodė ne tiek prabangiomis prekėmis, garsiais pasaulyje mados namais, kiek meno instaliacijomis, kultūriniais objektais. Pavyzdžiui, kaip buvo tikinama, tikru dinozauro skeletu.
„Esu girdėjęs draugus sakant: „Ai, bet ten viskas netikra.“ Na, taip, viskas sukurta žmonių rankomis, palmės specialiai pasodintos, bet suvokimas, kiek tai kainuoja ir kiek tam reikia pastangų, verčia žavėtis“, – sakė Liutauras.
Ekstravagancija garsėjantis dizaineris namo parsivežė tai, į ką kitas gal neatkreiptų dėmesio. Dar kelionės pradžioje jo akį patraukė iš smulkių aksomo gabaliukų susiūtas vonios kilimėlis.
„Vešiu kilimą tualetui?! Bet man taip būna...“ – pats iš savęs pasišaipė Liutauras, neatsidžiaugiantis pirkiniu.
Į Lietuvą, į jo mados namus „Madam pareis vėliau“, atkeliavo Artimųjų Rytų prabangą iliustruojanti cukrinė ir indas, šiurpiai primenantis urną. Tačiau į jį supilti plaukų dažų milteliai – kaukolių motyvus mėgstančiam dizaineriui jis pasirodė reikalingas ir puošnus.
