Kai šiuo metu Poznanėje (Lenkija) gyvenančią iš Vokietijos kilusią tenisininkę oro uoste pasitiko jos motina Beata, teta Jola ir jos vardu pavadintai teniso akademijai vadovaujantys seneliai Janoszas ir Maria Rzeznikai, ji vėl sušuko: „Ar tai ne beprotybė?“
„Man pavyko, esu „Grand Slam“ nugalėtoja! Ir to iš manęs niekas negali atimti. Apie tai dar vaikystėje svajojau, o dabar svajonė išsipildė. Pamažėle suvokiu, jog įžengiau į teniso istoriją“, – jau nurimusi džiaugėsi ji.
Kai susitikimo rezultatą persvėrė savo naudai, ją užliejo begalinė laimė. Per apdovanojimo ceremoniją S.Williams konkurentei pasakė, jog privalo mėgautis pergale, nes pirmas kartas – smagiausias.
– Į Melburną nuskridote kaip tenisininkė, o sugrįžote kaip teniso karalienė. Ar nebijote šlovės?
– Nepriklausau prie tų žmonių, kuriems šlovė susuka galvą. Tenisas – sportas, kuris mane domina, į tai nukreiptas mano dėmesys. Taip ir liks. Be to, Poznanė, kur gyvenu, nėra įžymybių vieta ir dėl to taip tinkama treniruotėms.
Žinoma, džiaugsiuosi, jei dabar būsiu pakviesta į renginius, kuriuose dar niekada nesu buvusi. Ir man smalsu.
Parodžiau, kad galiu žaisti su geriausiomis tenisininkėmis, parašiau sporto istorijos puslapį. O tai veikiau atpalaiduoja.
– Kokie tolesni tikslai?
– Dabar esu antroji tenisininkė pasaulyje ir, žinoma, norėčiau būti pirma. Tai – viena mano vaikystės svajonių.
– Už pergalę susižėrėte 2,2 milijono dolerių. Gal jau žinote, kur juos išleisite?
– Būtinai šį tą nusipirksiu – veikiausiai papuošalą. Man labai patinka madingi daiktai ir papuošalai, tik iki šiol negalėjau pernelyg išlaidauti.
– Per turnyrą visada nešiojote grandinėlę su deimantiniu pakabučiu, auskarus su briliantais ir žiedą su deimantu. Ar tai talismanai?
– Grandinėlę su pakabučiu nusipirkau prieš daugelį metų „Tiffany“, tai – vienas mėgstamiausių mano papuošalų. O auskarai – mano tetos Kalėdų dovana.
O žiedą nusipirkau pastaraisiais metais Niujorke, „Tiffany“ parduotuvėje, po savo neįtikėtinos pergalės prieš Viktoriją Azaranką, kad jis primintų, kaip gerai žaidžiau.
Tokiomis dovanomis kartais pati save apdovanoju.
– Kalbama, kad turite neįtikėtai didelę drabužių spintą...
– Man patinka vaikščioti po parduotuves ir pirkti batus, rankines, gražias sukneles. Poznanėje turiu gerokai prikimštą drabužinę. Bet šiaip jau nepriklausau prie žmonių, kurie švaisto pinigus į kairę ir dešinę.
Savo pinigus investuoju tradiciškai.
Dabar svarstau, gal nusipirkti vilą. Galbūt Maljorkoje, nes man patinka ši sala, be to, tai gali būti vertinga investicija.
– Turnyro metu su jumis buvo tik treneris ir fizioterapeutas. Kodėl neatvyksta jūsų šeima?
– Taip jau susiklostė. Be to, ilga kelionė. Ir niekada nežinai, kaip pasiseks.
– Tenisas – individualus sportas. Ar kartais jaučiatės vieniša?
– Pasitaiko. Bet tai kaina, kurią privalau sumokėti, jeigu noriu atsidurti aukštai.
Yra akimirkų, kai nesu laminga, pavyzdžiui, nebuvau savo draugės vestuvėse ar negalėjau švęsti 18-ojo savo jaunėlės sesers gimtadienio. Bet atsiprašymu už tai laikau savo pergalę Melburne.
– Ar galite susitaikyti su vienatve?
– Prie to įpratau. Galiu viena eiti į kavinę, sėdėti parke ant suolelio ir skaityti knygą. Prieš finalą turėjau laisvą dieną, išėjau pasivaikščioti, kažkur prisėdau ir perskaičiau knygą.
– O ką dabar skaitote?
– Naujausią brazilų rašytojo Chriso Carterio detektyvą.
– Mėgstamiausi atlikėjai?
– Šiuo metu mielai klausausi Taylor Swift ir Helene Fischer. Net buvau pastarosios koncerte Berlyne.
– Kodėl tokia simpatiška, sėkmės lydima ir gerai atrodanti moteris kaip jūs – vienišė?
– O, ačiū už komplimentus! Tiesiog mano gyvenimas yra sunkus. Nemanau, kad man neįmanoma susipažinti su vyriškiu, bet tai reikštų iššūkį – keliauju iš turnyro į turnyrą.
Įsivaizduokite, su kuo nors susipažįstu, o netrukus man vėl reikia išvykti. Nebelieka laiko vienam kito pažinti.
Bet kada nors tikrai surasiu sau skirtą. O kad tai įmanoma, įrodo tenisininkės Anos Ivanovič ir futbolininko Bastiano Schweinsteigerio meilė.
Šiuo metu gyvenu savo svajonėmis – matau, kad jos gali išsipildyti.
Todėl esu įsitikinusi: visa kita irgi kada nors įsiverš į mano pasaulį.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
