Daiva į Niujorką skrido pas bičiulį dainininką Bernardą Garbačauską-Garby. Iš Šiaulių kilęs menininkas mokosi Juilliardo menų mokykloje. Jos baigimo proga absolventai rengia koncertus, į tokį Daiva ir buvo pakviesta.
„Gal galėčiau pakviesti priešpiečių į mano mėgstamiausią restoranėlį „Joanne Tratoria“ netoli mano mokyklos?“ – pasiūlė Bernardas Daivai vos atvykus į Niujorką.
„Mums vos tik įėjus, iš virtuvės išėjo kasdieniais rūbais vilkintis barzdotas vyras ir, pagarbiai pasisveikinęs su Bernardu, nukreipė savo skvarbų žvilgsnį į mane. Nužvelgęs nuo galvos iki kojų nusišypsojo ir tarė: „Kokia daili suknia! Atrodai kaip mergina iš Pietų Italijos!“ Tądien kaip tik vilkėjau savo sukurtą ilgą baltą medvilnės suknią, kurią, likus 12 valandų iki skrydžio, man pasiuvo meistrė Rasa Kriaučiūnaitė. Išgirdusi komplimentą likau be žado. Ponas Joe Germanotta neprieštaravo, kad mūsų visų susitikimas būtų įamžintas nuotraukoje“, – pasakojo Daiva.
– Tiek daug informacijos apie Lady Gagą. Ar prieš atvykdama žinojote, kad jos tėvas turi restoraną?
– Mano bičiulis buvo užsiminęs, kad kartais šeštadienio rytą eidamas pėstute į savo Juilliardo menų mokyklą specialiai praeina pro namą, kuriame gyvena Lady Gaga. Ir tikisi, kad vieną dieną ją sutiks einančią pas tėvą į restoraną pusryčiauti. Visada maniau, kad tai – tik bičiulio laki vaizduotė.
Restoranas „Joanne Tratoria“ buvo atidarytas, kai pasaulis jau žinojo, kas yra Lady Gaga. Jis veikia tame rajone, kur dainininkė ir užaugo. Mano sesuo Aidara prisiminė, kad viename televizijos interviu Amerikoje Lady Gaga minėjo, jog su tėvu atidarė restoraną, tačiau ponas Germanotta sakė, kad jis būtų jį atidaręs ir be dukters šlovingos sėkmės. Mat „Joanne Tratoria“ restoranas – tai dedikacija jo seseriai, kuri dėl sunkios ligos mirė būdama 19 metų.
– Koks pažinties įspūdis, kaip apibūdintumėte Lady Gagos tėvą?
– Kadangi poną Germanottą sutikau ne tik tą vieną kartą, galiu pasakyti, kad jis visada atrodė toks pat – šiltas, tylus, paprastas, bet nepaprastai žavingas vyras skvarbiu tamsių itališkų akių žvilgsniu.
– O kaip atrodo jo restoranas?
– Jaukus ir jo apie 70 vietų restoranas. Pagerbiant savininkus pageidautina užsisakyti „Papa G’s Chicken“ ir „Cynthia’s Salad“ – tai Lady Gagos tėvo Joe ir mamos Cynthios patiekalai. Sekmadieniais virtuvės meistras kuria vis naują „Southern Sunday“ valgiaraštį.
Tokios vietos paprastai pilnos turistų, tačiau čia lankiausi keletą kartų ir kitokių nei vietiniai Manhatano aplinkos žmonės nesutikau.
– Tai kas jus vis dėlto suviliojo perskristi Atlantą vos kelioms dienoms?
– Būdama Niujorke girdėjau kiekvienos valandos ir minutės tiksėjimą: dalį laiko po ilgo nesimatymo praleidau su seserimi Aidara, kuri dirba ir gyvena Vašingtone, ir jos vyru Venantu, likusį laiką svajingai vaikštinėjau po meno galerijas, muzikos mekas. Tokios gyvenimo akimirkos pasitaiko nedažnai. Jas nepaprastai saugau ir branginu.
– Kaip gyvenimas jus suvedė su Bernardu Garby?
– Mūsų bičiulystė prasidėjo Vienos pokylyje Šiauliuose, tada tęsėsi Hamburge, kur Bernardas mokėsi ir gyveno, – ten gyvenau ir aš. Kai jis prieš išvykdamas studijuoti į Ameriką surengė solinį rečitalį Hamburge, privertė mane ir visus svečius pažadėti, kad mes visi po metų klausysimės jo dainavimo Niujorke. Taigi aš tesėjau jam juokais duotą pažadą.
Dabar Niujorko muzikinis ir meno pasaulis pažįsta šį talentingą vaikiną. „Šis vaikinas iš Šiaulių padarė tai, ko dar nebuvo padaręs nė vienas lietuvis“, – rašė Lietuvos spauda.
Jis įstojo ir mokėsi prestižinėje Juilliardo menų mokykloje, kur iki šiol nebuvo dainavimą studijavusių lietuvių.
Bernardas ir man suteikė galimybę pavaikščioti garsios muzikos mokyklos koridoriais – joje saugomi žymiausių pasaulyje kompozitorių kūrinių rankraščiai. Pati mokiausi muzikos mokykloje fortepijono klasėje – suprantu ir vertinu tokį lobyną.
Atsisveikinant oro uoste Bernardas staiga uždainavo „Don’t forget! We are born to be New Yorkers“ (liet. „Neužmiršk! Mes gimę būti niujorkiečiais“). Pažiūrėti į nuostabiu baritonu traukiantį vyrą atsisuko visas oro uostas. Aš nueidama į lėktuvą neatsigręžiau – tikiu mitu, kad reikia nueiti neatsisukant, tada ir vėl susitiksime. Bet nusišypsojau, kad esu privilegijuota pažinti talentą, – su įkvėpimu įspūdžiais dalijosi Daiva.
