Rūta sunkiai nusėdi vietoje, jai atostogos be kelionių – ne atostogos.
„Man ir mano šeimai tiesiog būtina pakeisti vietą, pamatyti, judėti, pažinti. Ir dukrą mokome, kad, matyt, vienintelis dalykas, kuriam nereikia taupyti, – tai kelionės. Jos praturtina tavo pasaulį, plečia požiūrį, pagaliau tampi ne toks kategoriškas“, – sakė Rūta.
Rūta Graikijoje lankėsi net septynis kartus, o Kretoje jaučiasi lyg namuose, mat čia svečiavosi penktą kartą. Kuo gi egzotiška Kreta žavi Rūtą?
„Man Kreta labai patinka – jauki, rami, nepaprastai graži. Joje turi ką veikti ir mėgstantys gulinėti prie jūros, ir tie, kuriems smagu pakeliauti. O kokie kaimeliai ir jų tavernos su nuostabiais patiekalais iš šviežių saulėje nokusių daržovių ir jūrų gėrybių! Apie Kretos vyną net nekalbu.
Vietos moteriškės iki šiol stebina rankų darbo staltiesėmis, kilimais ir kitomis grožybėmis. Mano spinta jau neužsidaro, bet atsispirti rankomis siuvinėtoms staltiesėms vis tiek negaliu.
Kretiečiai labai draugiški ir svetingi žmonės – po pietų visada gausi dovanų vaisių, desertą ir, žinoma, ledinės vietos vynuogių degtinaitės – rakio (su ja reikia būti atsargiam, nes skani, bet stipri).
Atėjus vakarui didesnių miestų gatvės virsta restoranais po atviru dangumi. Man patinka ta atmosfera, tas amžių, laiko, civilizacijų ir kultūrų derinys – vakarieniauji, o šalia – XVI amžiaus tvirtovė“, – prisiminimais dalijosi R.Mikelkevičiūtė.
Tiesa, kelionė Rūtai ir jos šeimai nebuvo įprasta. Jonui Antanui tai buvo pirmoji tolimesnė išvyka, tad kelionės planą pakoregavo būtent jis. Šį kartą Rūta nekeliavo po salą, o tik ramiai ilsėjosi prie ošiančios jūros, mėgavosi šiltais saulės spinduliais ir leido sau saldžiai išsimiegoti.
Tačiau kaipgi mažasis keliautojas jautėsi lėktuve ir šiltojoje Kretoje?
„Reikia sutikti, kad bet kokios ilgos kelionės tokiam vaikui – pirmiausia nuovargis. Sakoma, kad vaikui iki septynerių metų apskritai nereikia jokių kelionių, nes tokiam žmogučiui Romos popiežius, Viktorijos krioklys Afrikoje ar Niujorko dangoraižiai visai nerūpi.
Jam rūpi ramus miegas, maistas ir elementariausi įvykiai gyvenime jau prilygsta kopimui į Everestą. Todėl negaliu paprieštarauti nuomonei, kad kelionės su tokiu mažyliu – vis dėlto labiau iš suaugusiųjų egoizmo.
Tačiau visas pasaulis keliauja su daug mažesniais kūdikiais, pagaliau žmonių gyvenimo būdas toks, kad šiandien esi viename pasaulio krašte, rytoj – jau kitame. O jei šeimoje ne vienas vaikas, o keli ir skirtingo amžiaus? Mūsų Dominykai jau 14 metų, todėl tenka derinti interesus.
Įlipę į lėktuvą nustebome – jame skrido kokių 15 mažylių, keli vos kelių mėnesių. Dėl kelionės tarėmės su gydytoja, todėl pasirinkome Kretą – neilgas skrydis, rami šalis, geri orai. Svarbiausia vaiko saugumas, todėl vaikiškų vežimėlių pardavėjos, matyt, mane prisimins ilgai – ieškojau tokio, kuriame būtų integruota apsauga nuo saulės.
Jonui Antanui kelionėje sekėsi puikiai, ir spjaunu tris kartus per petį. Kai skaitėme kelionės taisykles, radome įrašą, kad lėktuve vienu metu negali skristi daugiau nei 20 mažylių.
Kai lėktuvas ėmė kilti – supratome kodėl. (Juokiasi.) Žinoma, tai juokas, bet pabandykite įsivaizduoti vienu metu rėkiančius 15 mažylių... Stebėjau ir bijojau dėl savo mažiuko, bet Jonas buvo ramus kaip belgas – pūtė į ūsą ir pramiegojo beveik visą skrydį“, – šypsodamasi įspūdžiais dalijosi Rūta.
Nuvykusi į Kretą Rūta galėjo pasidžiaugti nuostabia graikiška virtuve – joje daug daržovių, įvairių troškinių.
„Man, vegetarei, toks maistas – tikras rojus. Kimšti baklažanai ar paprikos, daug salotų, gardintų prieskoniais ir alyvuogių aliejumi. Reikia paragauti paprasčiausių „Graikiškų“ salotų, kad suprastum, kokio skonio turi būti agurkai ar pomidorai“, – pasakojo Rūta.
Jei Rūta nuspręstų emigruoti, rinktųsi būtent šią salą.
„Tarp mūsų draugų visada sklando juokeliai, kad senatvę norėtume praleisti būtent Kretoje. Nereikia rūpintis šildymo kainomis, yra daug vyno, skanus maistas, žmonės draugiški, tik viena bėdelė – jei gyveni kur nors kalnuose (tai labai romantiška), kaip tais serpantinais nusibelsti iki ligoninės?“, – juokėsi Rūta.
Rūta sunkiai gali suskaičiuoti, kiek pasaulio šalių yra apkeliavusi, tačiau puikiai prisimena įsimintiniausią gyvenimo kelionę po laukinę Afriką.
„Didžiausią įspūdį paliko mėnesio klajonės po laukinę Afrikos gamtą – nakvynės šalia liūtų, dramblių ar begemotų. Tikras gamtos stebuklas – Viktorijos krioklys ir jo sidabrinė vaivorykštė. Net sunku nupasakoti, koks tai vaizdas, tik svarbu atvykti, kai danguje pilnatis.
Mėnulis taip stipriai apšviečia krintantį krioklį ir jo purslus, kad susidaro vaivorykštė. Įsivaizduojate vaivorykštę naktį? Ji atrodo lyg iš sidabro! Noriu nuvežti ten savo dukrą, kad ji pamatytų, koks tai stebuklas“, – pasakojo Rūta.
R.Mikelkevičiūtė su šeima dar visai neseniai planavo kelionę į Ameriką, tačiau šiuos planus nukelti privertė sūnelis. Taigi artimiausiuose Rūtos planuose poilsinės kelionės į šalis, kuriose nuostabūs orai, baltas smėlis ir daug miego.
