Tiesa, prieš išvykdamas į Tailandą jis nesitikėjo tokių nuotykių. Rimvydas keliavo darbo tikslais ir tik penkioms dienoms. Keturias iš jų jaunasis verslininkas praleido turizmo parodoje megzdamas pažintis su potencialiais partneriais ir tik vieną dieną galėjo skirti pasidairyti po Čiang Majaus miestą.
„Galėjau gulėti prie baseino per lietų arba keliauti ir apsidairyti. Iš vakaro paklausiau būsimų verslo partnerių patarimų, kur apsilankyti. Jie patarė pažiūrėti dramblių šou. Sako, ten galima ant dramblių laipioti, sėdėti, o patys gyvūnai tarsi cirke rodo visokius šou. Bet man tokie dalykai nepatinka.
Klausiau, negi tikrai nėra vietos, kur galėčiau pamatyti laisvai vaikštančius tuos pačius dramblius, kokio nors rezervato? Iš pradžių jie to nežinojo, bet vėliau paskambino ir pranešė, kad rado dramblių prieglaudą“, – pasakojo R.Širvinskas.
1976 metais įkurtame Tailando dramblių rūpybos centre drambliai praleidžia paskutinius savo gyvenimo metus. Beveik visi centre gyvenantys drambliai – buvę šou artistai arba tiesiog buvę turistų traukos objektai.
Vienas dramblys yra aklas. Akivaizdu, kad jis nebegali nieko daryti. Kitas turi problemų dėl kojų, trečias – dėl odos, ketvirtas jau tiesiog yra per senas, nes jam – 75 metai. Jų šeimininkai užsidirbti pinigų nebegali, o šerti gyvūnus reikia. Rimvydas Širvinskas
Beveik penkias tonas sveriantys azijiniai drambliai per parą ėda ištisas 16 valandų. Vienas suaugęs dramblys per parą sušlamščia apie 400 kilogramų pašaro. Tiksliau, 200 kilogramų suėda, o likusius 200 kilogramų išmėto ant savęs gindamasis nuo vabzdžių.
Kadangi šie gyvūnai nesiskundžia apetitu, ir Rimvydo pažintis su drambliais prasidėjo nuo jų šėrimo. Apsirengęs rūpybos centro duotais mėlynais drabužiais (drambliai pratę, kad jais rūpinasi būtent tokius drabužius vilkintys žmonės) lietuvis gavo krepšį bananų ir buvo palydėtas pas dramblius.
„Išdalijau tris ar keturis kilogramus bananų. Kai paklausiau, ar reikia juos nulupti prieš paduodant, visi pradėjo juoktis: „Kaip manai, jie nusilupa bananus savo milžiniškomis kojomis?“ Drambliai ėda bananus su visa žieve – jiems tai labai skanus desertas. Netgi drambliukas, turintis skrandžio problemų, juos šveitė“, – juokėsi R.Širvinskas.
Po to vaikinas ėjo ruošti drambliams vitaminų. Sumaltų prieskoninių žolelių ir imbierų prižiūrėtojai įmaišo į tamarindų košę. Iš jos tarsi iš tešlos nulipdomi nedideli kamuoliukai – jų drambliai gauna 3–4 kartus per dieną.
„Kai kurie drambliai labai protingi – išmeta ir sutrypia tą kamuoliuką. Reikia stebėti, kad jie suėstų vitaminų kamuoliukus. Man labai įdomu buvo ir tai, kad seni drambliai nenori gerti vandens. Todėl į tamarindų kamuoliukus ir į pašarą dedama daug druskos, kad drambliai ištrokštų. Taip visaip žmonių apgaudinėjami drambliai pragyvena beveik dvigubai ilgiau negu laisvėje. Deja, į laisvę paleisti drambliai, kurie visą gyvenimą buvo prižiūrimi žmonių, patys savarankiškai gyventi jau nebegali“, – kalbėjo Rimvydas.
Pasak jo, drambliai dažnai supranta žmonių klastą ir moka jos išvengti. Pavyzdžiui, į dramblių mėgstamą pašarą prižiūrėtojai primaišo citrinžolių, tačiau gyvūnai straubliu jas išsirankioja ir išmėto.
Rimvydas prisipažino iš pradžių bijojęs būti taip arti dramblių, prie jų prisiliesti. Juolab kad šie didingi gyvūnai labai smalsūs, nebijo patys prieiti prie žmonių.
„Vienas dramblys pamatė, kad krepšyje turiu bananų, ir įkišo straublį į jį. Tiesą sakant, dramblys pavogė iš manęs tą krepšį. Baisu buvo, kad jis jo nesuėstų, – kvatojosi R.Širvinskas. – Pabuvęs šalia pamatai, kad drambliai taikūs, nepuola. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo baisu, tai kad šalia eidami neužmintų ant kojos.“
O eiti su drambliais reikėjo išties daug. Kilometrą nuo rūpybos centro nutolusioje upėje drambliai yra maudomi 2–3 kartus per dieną. Iki upės drambliai eina palaidi paskui savo prižiūrėtojus.
Prieš maudynes Rimvydas buvo instruktuotas – šalia dramblių negalima bėgioti ir staigiai judėti. Posakis, kad drambliai bijo pelių, nėra laužtas iš piršto. Šie įspūdingo dydžio gyvūnai bijo visko, kas juda itin greitai. Jie paprasčiausiai nespėja suvokti, kas vyksta, ir išsigandę puola bėgti. Kad ir kokie dideli ir iš pirmo žvilgsnio nerangūs drambliai yra, bėgti jie gali tikrai greitai – net 18 kilometrų per valandą greičiu.
R.Širvinskas pasakojo, kad netoli upės buvo purvo bala, kurioje drambliai kaskart išsimurdo prieš lipdami į upę. Tailandiečiai tai vadina dramblių purvo voniomis. Jie toje baloje voliojasi, trinasi, kasosi. Pasak Rimvydo, pakeliui prie upės dramblys nugara bandė pasitrinti į kiekvieną medį, kad pasikasytų. Į vieną medį dramblys taip kasėsi, kad net jį nulaužė.
„Jau pasiekus upę man buvo įduotas dubuo, šepetys ir pasakyta: „Lipk, dabar maudysi dramblį.“ Reikėjo nutrinti galvą, nugarą, o dramblys murdėsi aplink, plaukiojo. Buvo labai smagu matyti, kad jis tuo mėgaujasi.
Nuostabus jausmas būti taip arti dramblio, liesti jo storą odą. Galų gale pamatyti, kaip drambliai slaugomi. Man tai buvo pats geriausias potyris per šiuos metus“, – tikino Rimvydas.
Ką vertėtų žinoti keliaujantiems į Tailandą?
Turizmui palankus laikotarpis: nuo spalio iki balandžio.
Tailande gyvena 68 mln. žmonių. Šalies sostinėje Bankoke – apie 10 mln., antrame pagal dydį mieste Čiang Majuje – 700 tūkst. gyventojų.
Tailando dramblių rūpybos centras turistams siūlo įvairių programų: pusdienio, dienos, dviejų ar trijų dienų ir dramblių maudymą naktį. Kainos prasideda nuo 50 eurų.
Dramblių rūpybos centras nėra masinis turizmo objektas, nes turistai dirba drambliams. Čia netgi draudžiama sėsti ant dramblių.
Įvairūs dramblių šou taip pat nėra didelė blogybė. Per juos drambliais labai rūpinamasi. Gyvūnai turi atrodyti gražiai, vadinasi, turi būti maitinami sveikai. Vos tik dramblys pradeda maitintis prastai, tai iš karto atsiliepia jų odai – pakinta spalva, pradeda skilinėti. Žmonių prižiūrimi drambliai gyvena kur kas ilgiau, negu gyvendami laisvėje.
