Vienais metais rimtai susirgo Simonos seneliai ir tą sykį ji nusprendė, kad kurį laiką, priešingai nei visada, iš Lietuvos niekur nevažiuos.
„Tada supratau, kaip sunku sulaukti pavasario ir kas yra lietuviška depresija. Todėl į keliones žiūriu kaip į vaistą. Tačiau jį vartoju ne tada, kai susergu, o tarsi išankstinę apsaugą“, – kalbėjo Simona.
Kelionės žinomą moterį labai pakeitė, atėjo supratimas, kad galimi keisčiausi scenarijai – gyvenimo, žmonių santykių, religijos ar tradicijų.
„Todėl tam tikrus kai ką galbūt šokiruojančius dalykus aš priimu kaip netikėtumą, kuris manęs netrikdo. Būtent dėl kelionių esu labai tolerantiška ir supratinga“, – sakė Simona.
– Ar keliaujant jums svarbu patogumai, tarkime, 5 žvaigždučių viešbutis su puikiu maistu, o gal galite apsistoti paprasčiausiuose nakvynės namuose?
– Man visada svarbu būti arti žmonių. Taip, patogumai svarbu, bet jie reikalingi ne visuose miestuose. Tarkime, viešėdama Ganoje savaitgalį praleidau kaime, pastatytame ant vandens.
Ten žavu buvo gyventi bambukiniame namelyje, valgyti vietinių ką tik pagautą žuvį ir su vaikais maudytis tikrame afrikietiškame rudame vandenyje.
Tas pat ir Filipinuose. Ten buvau du kartus. Vieną kartą gyvenome labai jaukiame name ant jūros kranto, o kitą – prabangioje viloje. Gulėdama vilos kieme prie baseino žvelgiau į vandenyną. Tačiau pirmasis variantas man buvo žavesnis ir labiau tinkantis tai vietai.
Amerikoje nesinorėtų gyventi bambukiniame namelyje, todėl važiuodama į JAV išleidžiu labai daug pinigų nakvynei.
– Kokias kelionių kryptis dažniausiai renkatės?
– Šiais metais labai daug laiko praleidau Amerikoje. Ir vėl planuoju vykti. Prieš savaitę buvau Gruzijoje, netrukus važiuosiu į draugų vestuves Pietų Prancūzijoje, dar po mėnesio – Italijoje. Gyvenimas tarsi pats sudėlioja kryptis, kuriomis turiu keliauti.
– Keliavote su savo buvusia kolege Silva Rindzevičiūte. Ar dažnai tai darote kartu?
– Kadangi net septynerius metus dirbome kartu ir tapome geriausiomis draugėmis, turėjome savų tradicijų. Iš pradžių kiekvieną rudenį važiuodavome į Berlyną.
Ten visą savaitgalį maniakiškai šluodavome parduotuves. Vėliau atradau Barseloną. Ir supratau, kad tai mėgstamiausias mano Europos miestas.
Kadangi Silva trejus metas žaidžia namus ir augina jau du vaikučius, norėjau, kad ji šiek tiek atsiplėštų nuo savo buitinių reikalų, – išlėkėme į Gruziją.
– Kodėl nusprendėte pasirinkti Gruziją?
– Batumyje turiu draugų, pasiklioviau sava taisykle – jei kviečia, būtinai keliauk. Norėjau pabūti arčiau gamtos, aktyvių pramogų ir gardaus maisto. Visko gavau su kaupu.
Gruzinai labai svetingi ir draugiški. Kai tave užkalbina arbūzų pardavėjas ir taria: „Mergaite, tavo tokios geros akys, aš tau padovanosiu arbūzą“ – kaip gali jam nenusišypsoti?
Ten labai susižavėjome tradicinėmis salotomis, todėl norėjome nusipirkti specialių prieskonių. Atvykus į turgų, žinoma, visi siūlė sustoti prie jų.
Viena pardavėja stovėjo su kopūsto lapu ant galvos. Sakau: „Ponia, kodėl jūs su kopūstu?“ „Taigi nuo spaudimo labai gerai“, – atsakė. O tuo metu Batumyje buvo labai drėgna ir karšta, todėl kopūsto lapą gavau dovanų ir aš. Abi užsidėjusios savąjį kopūstą rinkomės, ką man vežtis į Lietuvą.
Dėl to kopūsto su ta moterimi taip susidraugavome, kad ji man visko pridovanojo – nuo citrinų, riešutų (dėdama į saują sako: imk, čia sekso bomba) iki arbatos ir prieskonių. Į Lietuvą parsivežiau net savo kopūsto lapą. Juk dovanų išmesti negalima.
– Kokių įdomių patiekalų teko paragauti Gruzijoje?
– Chačiapuris pasirodė per riebus – skanu, bet užtenka vieno gabaliuko. Mane labiausiai sužavėjo vietiniai koldūnai. Mėgstu stipriai prieskoniais gardintą mėsą, o koldūnuose – būtent tokia.
Beje, saldumynų mėgėjai, dėmesio: nesitikėkite paragauti tradicinio gardumyno, nes jo ten tiesiog nėra. Gal maisto prisivalgo tiek daug, kad desertui nebelieka vietos.
– Jeigu reikėtų emigruoti, kokią šalį rinktumėtės?
– Anksčiau į šį klausimą būčiau atsakiusi vienareikšmiškai: Ispanija. Tačiau dabar šiek tiek kitaip žiūriu į viską. Toje šalyje turėčiau dirbti mėgstamą darbą ir gyventi visavertį gyvenimą.
Negalėčiau kraustytis gyventi kur nors vien dėl gražių paplūdimių. Lietuvoje gyvenu labai įdomiai, o štai turėti galimybę kas trečią mėnesį praleisti kur nors kitur būtų tobulas planas.
– Kokios šalys vis dar yra jūsų svajonėse?
– Jau kokius ketverius metas galvoju apie Meksiką, žinau, kad man labai patiktų Japonijoje.
Draugai siūlo keliauti į Pietų Korėją, tačiau kol kas tam neturėsiu laiko. Dar norėčiau į Kasablanką Maroke – ten turiu draugų. Vis dar svajoju apie Rytų Afriką. Vakaruose jau buvau, o ten – viskas kitaip. Aplankyti Keniją arba Tanzaniją būtų išties įspūdinga.
Būtent dėl kelionių esu labai tolerantiška ir supratinga.
S. Albavičiūtė
5 Simonos patarimai, ką veikti Batumyje
1. Būtina išbandyti hidroparasparnį-lėktuvą. Šią pramogą galima rasti centrinėje miesto pakrantėje.
2. Nuvykti į kalnus ir paragauti vietinio gėrimo čačos.
3. Aplankyti prieš porą savaičių atidarytą naktinį klubą „Th Gate“ arba „Hilton“ viešbutyje esantį barą ant stogo.
4. Dideliu greičiu paplaukioti kateriu atsigulus ant jo priekio. Taip galima iš vandens pamatyti visą miestą, gyvai stebėti delfinus. Tokia pramoga kainuoja 20 eurų.
5. Pasivaikščioti pakrante ir po senamiestį – siauros stilingos gatvelės, įdomi ir moderni architektūra. Pavyzdžiui, pakrantėje stovi moderni judanti skulptūra, kuri vaizduoja lygybę ir toleranciją.
Yra legenda apie du įsimylėjėlius, kurie priklausė visiškai kitoms kultūroms. O ta skulptūra kas 6 minutes tuos du žmones sujungia į viena. Verta pamatyti savo akimis.
Be to, nors vienus erzina, kitus smagiai nuteikia visur savarankiškai vaikščiojančios karvės – žavu ir egzotiška.
Gal mėgstantys smėlio paplūdimius nusivils akmenuotu Juodosios jūros pliažu, bet, kita vertus, tai unikalu, o juk tai ir nori išvysti keliaudamas.
