Pažįstantys Dergilę iš pradžių stebėjosi tuo, kad ši visuomet linksma, energija trykštanti moteris geba panirti į tokį tykų darbą kaip siuvinėjimas. Apie tai – žurnale „Stilius“.
„Taip, mes su komanda – tarsi gerų emocijų pardavėjai. Tiek patys į darbą ateiname, tiek klientai pas mus atvyksta lyg į svajonę, lyg į šokolado fabriką“, – smagiai savo veiklą apibūdino Dergilė, kuri pati visada būna geros nuotaikos ir moka tokią sukurti kitiems. Tačiau ir pačiai D.Černiauskienei iš kur nors reikia papildyti vidinės energijos šaltinį.
Kartą draugė jai ir 8 metų dukteriai Emilijai Albinai padovanojo po siuvinėjimo rinkinį. Pirmąjį paveikslą – natiurmortą – Dergilė siuvinėjo metus. Vis klydo, ardė, bandė iš naujo. Bet buvo užsispyrusi – juk norėjo ir dukrai įrodyti, kad kantriu darbu viską galima pasiekti.
Taip moteris pamažu įsitraukė, suvokė, kad jos darbas įmonėje vis dėlto labiau vyriškas, tad namie laikas prie siuvinio – tarsi atsvara. Pamažu naujasis pomėgis taip prilipo, kad žiemos vakarus Dergilė leisdavo siuvinėdama, tai darydavo net anksti rytą gerdama kavą ir laukdama, kol vaikai – dukra ir 5 metų sūnus Ugnius kils pusryčių.
„Tai ugdo kantrybę, siuvinėjimas – tarsi meditacija. Be to, siuvinėtais rankdarbiais gali papuošti namus, draugams dovanoti“, – sakė D.Černiauskienė.
Dabar sudėtingus paveikslus moteris išsiuvinėja ne per metus – pakanka poros mėnesių. Kolegos juokauja, kad Dergilė galėtų ir jų parduodamų automobilių BMW ženkliukus išsiuvinėti, o gal net senovinį modelį.
Dergilės vyras Egidijus palengvino siuvinėtojos dalią – padovanojo siuvinėjimo rėmą. Su juo kur kas patogiau dirbti, nors Dergilė juokėsi, kad su lankeliu siuvinėjančios moters vaizdas daug romantiškesnis. Ji labai vertina šią dovaną, nes Lietuvoje siuvinėjimo reikmenų asortimentas itin menkas – beveik viską ji siunčiasi internetu.
Dar senovinį fotelį nusipirko, kad malonumas siuvinėjant būtų visapusiškas.
Nuskambės keistai, tačiau siuvinėjimas... gydo! Dergilė atkreipė dėmesį, kad jos regėjimo testo rezultatai pagerėjo. Anksčiau ji neskyrė atspalvių, o siuvinėdama trečią paveikslą ji atkreipė dėmesį, kad pastebi kur kas daugiau atspalvių ir pustonių nei anksčiau.
„Greičiausiai nenaudojama smegenų dalis tiesiog miegojo, o dabar man pasaulis žydi dar daugiau spalvų“, – džiaugėsi D.Černiauskienė.
Siuvinėjant keičiasi ir pačios vidinis nusiteikimas, pavyzdžiui, paakinta savo pomėgio ir sužavėta spalvų Dergilė įsigijo raudoną suknelę.
