Kelnes aktorė mūvi tik scenoje arba kino aikštelėje.
„Su manimi buvo tikras vargas“, – juokiasi Elžbieta, prisiminusi rūpesčius, kurie teko kino filmo „Senekos diena“ kostiumų dailininkei Agnei Rimkutei. Filme suvaidinusi televizijos žvaigždę Astą, Elžbieta kaip tikra įnoringa garsenybė pareiškė, kad kelnių ji nesimaus, tegu kostiumų dailininkė ieško suknelių.
Suknelės – ne šiaip Elžbietos įnoriai. Paslaptis slypi kur kas giliau.
„Nesijaučiu esanti tobula moteris, tačiau moteriški dalykai mane gydo, daro laimingą, grąžina įkvėpimą ir jėgas. Pasaulis be vyriškos ir moteriškos spalvų būtų nuobodesnis“, – įsitikinusi sveiką gyvenimo būdą, vegetarizmą ir atjautą gyvūnams propaguojanti aktorė.
Elžbieta nemėgsta ieškoti naujų drabužių, labiausiai jai patinka tie, kurie atspindi jos vidinę būseną, gyvenimo filosofiją. Ji mėgsta sukneles, taip pat laisvus, kūno nevaržančius drabužius, kurie subtiliai pa-brėžia moteriškumą, žemakulnius batus ir dirbtinės odos rankines.
„Kartą su drauge vaikščiojome po parduotuves, ji pažiūrėjo į vieną nertinį ir pasakė: „Gražus, bet jo nepirksiu, nes pagamintas iš tikros vilnos.“ Nusistebėjau: „Juk tai natūrali medžiaga, tai yra gerai.“ Bet draugė man pripasakojo baisių dalykų, kaip vilnai auginamos, laikomos ir kerpamos avys. „Nenoriu tame dalyvauti“, – dar pridūrė“, – pasakoja Elžbieta.
Aktorei draugės pasakojimas, matyt, padarė stiprų įspūdį, nes dabar ji renkasi tik tai, kas pasiūta be gyvūnų odos, kailio, vilnos ar šilko.
„Taiki apranga leidžia jaustis daug geriau nei ta, kurią siuvant naudojamos smurtu išgautos medžiagos“, – įsitikinusi Elžbieta.
Už gyvūnų teises viešumoje dažnai pasisakanti moteris kostiumų dailininkų dažnai prašo spektakliams rinkti drabužius, pasiū-tus iš nenatūralių medžiagų.
„Jei tik įmanoma, jie manęs paklauso“, – šypsosi aktorė.
„Senekos dienoje“ už natūralumą abi rankas keliančios Elžbietos asmenybės nėra nė kvapo. Jos herojė Asta – labai žinoma, graži, mados tendencijų besivaikanti televizijos laidų vedėja. Ir drabužiai jos tokie pat ryškūs kaip ir ji pati.
„Nepainioju vaidmenų ir gyvenimo, – sako garsiausių kino ir teatro režisierių mėgstama aktorė, – tačiau iš kiekvienos medžiagos kažkas lieka mano viduje. Kuri drąsią ir pavydžią karalienę Elžbietą spektaklyje „Marija Stiuart“, vadinasi, susiduri su savąja drąsa ir savuoju pavydu. Kiekvieną kartą, nesvarbu, kur vaidintum – kine ar teatre, privalai padaryti reviziją savo viduje.“
