Kodėl mados modeliai visuomet atrodo tokie nelaimingi?
„Nesišypsai. Taip tiesiog nedaroma“, – sakė modelis Ty Ogunkoya, podiumo žvaigždėms zujant po Paryžių, kur vyksta mados savaitė.
Per 10 metų, kai dirba aukščiausios klasės modeliu, šis 26 metų Nigerijoje gimęs londonietis nė karto neleido sau nusišypsoti.
„Dirbau modeliu visiems ir niekas niekada nepaprašė manęs nusišypsoti, – sakė jis AFP. – Tiesą sakant, atrodytų keista, jei nusišypsočiau.“
„Kai einu, galvoju apie ką nors liūdna, pavyzdžiui, (apie momentą), kai žuvo mano katė. Ją suvažinėjo autobusas“, – sakė 18-metė slovakė Klara.
Bet ar tikrai modeliams reikia būti tokiems paniurusiems?
„Niekada nepamirškit, kad jie žiūri į drabužius, o ne į jus“, – taip buvo pasakyta buvusiai „Celine“ ir „Alexander McQueen“ manekenei Victoire Macon Dauxerre (Viktuar Mason Doser).
Savo knygoje „Nuolat nepakankamai liesa“ ji pasakoja, kaip buvo perspėta „niekada, niekada nesišypsoti“.
„Taip nedaroma“
Modelių agentūros nusamdytas vaikščiojimo podiumu treneris mokė V.C.Dauxerre, kaip išgauti tobulą „išdidaus žudiko išvaizdą“ truputį nuleidžiant smakrą ir tuo pat metu pakeliant akis.
Kylanti jauna podiumo žvaigždė Matthieu Villot sakė, kad nerašyto draudimo šypsotis priežastis yra akivaizdi.
„Norima pademonstruoti drabužius, o ne mūsų veidus. Jei šypsotumėmės, atkreiptume dėmesį į savo veidus, o ne į drabužius“, – sakė šis 22 metų medicinos studentas.
T.Ogunkoya pasako, kad jam niekad nebuvo pasakyta nesišypsoti, bet visa jo „išankstinė nuomonė apie modelio darbą buvo paniurę vaikinai ir merginos, einantys podiumu“.
„Tai yra taip įprasta, kad nereikia nė sakyti“, – pridūrė jis.
Mados istorikė Lydia Kamitsis savo ruožtu sako, jog taip buvo ne visada.
Modelių be išraiškos mada iš tiesų yra nauja, atsiradusi 9-ojo dešimtmečio pradžioje, iškilus japonų dizaineriams Yohji Yamamoto ir mados namams „Commes des Garcons“, sakė ji.
„Tai taip pat buvo supermanekenių – Cindy Crawford, Iman ir Elle Macpherson – laikai. Jų asmenybės buvo labai ryškios, o (naujasis stilius) buvo atsakomoji reakcija „, – sakė L.Kamicis.
„7-ame dešimtmetyje, kai kolekcijos buvo pirmą kartą buvo pristatytos kaip šou, modeliai dažnai šypsodavosi, juokdavosi ir net šokdavo pagal muziką“, – pasakojo ji.
Vaikštantys drabužių pakabai
„Dabar jie yra laikomi vaikštančiais drabužių pakabais. Svarbiausia ištrinti jų asmenybę ... Svarbiausia – drabužiai“, – sakė L.Kamitsis.
Antropologė Leyla Neri, „New School Parsons Paris“ mados direktorė, su tuo sutinka.
Paniurusių, dažnai rūsčiai atrodančių modelių pasirodymą ji sieja su Brigitte Bardotir Jane Birkin 7-ajame dešimtmetyje.
Tendencijos plėtojimąsi paspartino feminizmo kilimas ir „moterų poreikis būti rimtai vertinamoms jų profesiniame gyvenime“, tad matome „moteris stipriomis pozomis be šypsenų, su „Armani“ kostiumais“.
„Vyrai niekada nesišypsodavo ant podiumo, nes jiems niekada nereikėjo šypsotis, kad patiktų“, – tvirtino L.Neri.
„6-ame dešimtmetyje modeliai šypsodavosi visą laiką, iš tiesų jie buvo tarsi gyvos lėlės. Su emancipacija ir tokiais dizaineriais kaip Yves'as Saint Laurent'as ateina labiau androginiška išvaizda, moterys tapo vyriškesnės ir galingesnės“, – pridūrė ji.
Dabartinių dizainerių „vizija dar labiau minimalistinė“, tvirtina L.Neri. „Jie nori kuo neutralesnių veidų ir kūnų savo darbams pademonstruoti. Jie nebevertina savo modelių kaip grožio idealo. Tai publika ne visai suprato“, – sakė ji.
Tačiau kas keleri metai mados pasaulio stereotipų griovėjais, tokie kaip prancūzų dizaineris Jeanas Paulis Gaultier (Žanas Polis Gotjė), pasiunčia ant podiumo besišypsančius modelius.
Indų kūrėjas Manishas Arora taip pat praskaidrina nuotaiką pakviesdamas savo bohemiškus draugus demonstruoti jo drabužius.
Be to, keli modeliai švytėjo per britų dizainerio Paulo Smitho (Polo Smito) praėjusį Paryžiaus vyrų mados šou.
„Nesakiau jiems šypsotis, – vėliau sakė jis AFP. – Neturiu nieko prieš šypsenas. Jeigu drabužiai daro juos laimingus, pirmyn.“
M.Villot, kuris dalyvavo tame šou, bet šypsotis neišdrįso, sakė, jog modeliai dažnai bijo atrodyti pernelyg laimingi, kad galiausiai neatrodytų kvailai.
„Rimtą veidą gali nutaisyti kaskart, bet jei šypsaisi, nežinai, kaip atrodysi“, – sakė jis.
T.Ogunkoya sutinka: „Lengviau tiesiog eiti ... Šypsojimasis tikrai yra didesnis iššūkis.“
Bet ar jis nusišypsotų paprašytas? „Kodėl ne? Dirbdamas šį darbą sulauki prašymų daryti įvairiausius dalykus“, – sakė jis.
