Ingrida pasakojo, kad anksčiau eglutės puošmenas keisdavo kone kasmet, mat pasikeisdavo skonis ir nuotaika. Atradusi senus papuošalus Ingrida pati stebėdavosi, kodėl juos pirko. Dažniausiai įtaką I.Martinkėnaitės sprendimams darydavo kur nors pamatyta daili Kalėdų eglutė.
Tokios pat žaliaskarės užsimaniusi atlikėja susirasdavo panašių papuošalų ir jų nusipirkdavo. Po metų kitų Ingrida susirasdavo jau kitų. Užtat dabar dainininkė viliasi, kad bent šie gintariniai burbulai puoš jos eglutę ne vienus metus.
„Man šie burbulai – šių metų atradimas. Kai juos pamačiau, negalėjau praeiti pro šalį. Jie stebuklingi, kaip ir pati šventė. Gintariniai papuošalai man pasirodė labai taurūs ir tobulai tinkantys šiam laukimo metui. Jie taip gražiai puošia eglutę, o ir namie tvyro visai kitoks kvapas“, – kalbėjo Ingrida.
Dainininkė su didžiule šiluma prisimena vaikystės Kalėdų eglutę, kurią puošdavo kartu su seserimi. Puošti eglutę būdavo jųdviejų pareiga.
„Eglutės puošimas man visada didelė šventė. Seniau nebuvo tokių burbulų, kokių dabar galima rasti parduotuvėse. Mūsų vaikystės papuošalai buvo stikliniai, labai gražūs, dideli. Kiekvienas tarsi meno kūrinys – išraižytas ir išpaišytas rankomis. Todėl juos labai saugodavome, sudėdavome į dėžutes, užkeldavome ant spintos ir tik kartą per metus ištraukdavome“, – prisiminė I.Martinkėnaitė.
Tačiau šių vaikystės papuošalų beveik nebeliko. Bėgant metams jų po truputį vis mažėjo, kol liko vos keli. Ingrida prisimena ir pati ne vieną sudaužiusi labai dramatiškomis aplinkybėmis. Ji su dukra Marija buvo ką tik grįžusios iš kelionės po Braziliją. Per atostogas mergaitė pasigavo virusą ir visą laiką prasirgo. Į Lietuvą Marija grįžo tokia nusilpusi, kad Ingridai teko vežti dukrą į ligoninę. Iki Kalėdų buvo likusios vos kelios dienos, o ligoninėje vietų trūko.
„Miegoti nebuvo kur, tad susukau Mariją į apklotą ir nunešiau į automobilį. Tempiau vaiką namo, kad bent kelias valandas ramiai pamiegotų. Kol ji miegojo, aš ėmiausi prie parduotuvės nupirktos eglutės. Pasirodo, negerai ją įstačiau į stovą, tad kai pagaliau pastačiau su visomis puošmenomis, ji nuvirto tiesiai man ant galvos.
Buvau tokia išsekusi ir įsiutusi, kad verkiau prie tos eglės. Buvo labai gaila visų puošmenų. Išmetusi duženas jau normaliai pastačiau tą eglę, kad dukrytė bent iš ryto pamatytų ją, pajustų Kalėdų dvasią ir pasveiktų. Troškau, kad įvyktų Kalėdų stebuklas. Turbūt ne vaikai, o mes patys tomis pasakomis labiau tikime“, – prisiminusi juokėsi Ingrida.
