Kasose bilietų nėra seniausiai.
Pirmuosius tris spektaklius žiūrėjo daug žinomų uostamiesčio žmonių, nemažai svečių suvažiavo iš kitų miestų.
Nebeliko bilietų ir į artimiausius spektaklius.
„Kas tie pašaliniai, kodėl draudžiama? – į tokius klausimus dabar nuolat tenka atsakinėti O.Koršunovui. – Pjesė apima gana ilgą laikotarpį. Veiksmas prasideda, tarkim 1993-ais metais. Tas metas mažai prisimenamas, nors tai – esminis, labai daug ką suformavęs etapas. Po dainuojančios revoliucijos, po to vilties meto buvo viliamasi, bent jau aš vyliausi, dvasingesnės visuomenės. O atsitiko tarsi visiškai priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris vėliau virto žiauria vartotojiška visuomene. Ir būtent tuomet jautresni dvasingi žmonės tapo pašaliniai. Humanitarai, kurie netapo reketininkais, turėjo išnykti. Pašalinė tapo kultūra, pašalinė ji išlieka iki šiol. Spektaklis ir apie tai“.
„Tai spektaklis apie Klaipėdą ir klaipėdiečius, kita vertus, jis pakankamai universalus, didesniame ar mažesniame Lietuvos ar Europos mieste viskas būtų neblogai atpažįstama ir suprantama“, – kalbėjo G.Grajauskas. – Tai pjesė apie kiekvieną daugmaž padorų garbingą žmogų“, – sakė G.Grajauskas.
Spektaklyje žiūrovai jį atpažino ir scenoje. G.Grajauskas groja su savąja roko grupe „Kontrabanda“. Skamba kelios „Kontrabandos“ dainos, tačiau didžioji dauguma – kompozitoriaus Antano Jasenkos kūriniai.
