Tereikia vienos valandos automobiliu nuo Vašingtono – ir atsiduri istoriniame Velburno (Welbourne) dvare, kuriame tarsi apsigyveni praeityje. Elegantiškasis F.S.Fitzgeraldas – vienas žymiausių amerikiečių „prarastosios kartos“ rašytojų – buvo tolimas šio namo savininko Nato Morisono giminaitis. Rašytojas apsistodavo šiame dvare, kai kurių kūrinių herojai netgi gyvena jame. Čia F.S.Fitzgeraldas parašė savo garsųjį šedevrą „Didysis Getsbis“, kuris iki šiol noriai skaitomas, verčiamas, studijuojamas.
Kad galėtų pasimėgauti tokia viešnage, padėjo atsitiktinumas – Daivai pakako šnektelėti lifte su savo seserimi Aidara Janulaityte jos name Vašingtone.
„Pokalbį nugirdo tame pačiame name gyvenantis džentelmenas ir pasisiūlė padėti. Paskambino tiesiai dvaro šeimininkams su prašymu leisti mums ten pagyventi, –pasakojo D.Janulaitytė-Günther. – Sėdėti prie stalo, prie kurio sėdėjo pats F.S.Fitzgeraldas, buvo kai kas labai ypatingo, kaip ir užmigti kambaryje spragsint malkoms židinyje, girdėti džiazo muziką, sklindančią iš bibliotekos, kur sukaupta įspūdinga plokštelių ir knygų kolekcija. Tikrai – tai nepamirštamas gyvenimo potyris. Vienas poetas, viešėjęs istoriniame būste, pavadino jį namu su išblukusia elegancija.“
Seserų rytai prasidėdavo pusryčiais, per kuriuos šnekučiuodavosi su namo savininke ponia Sherry Morison. Tuo metu kaip tik viešėjo namo šeimininkų draugai – muzikantai iš Niujorko, tad diena prasidėdavo labai gražiai.
Vėliau Daiva ir Aidara išeidavo pasivaikščioti po neaprėpiamo dydžio laukus, gėrėdavosi besiganančiais žirgais.
– Jūs neseniai viešėjote Amerikoje, kas nuviliojo už Atlanto šį kartą?
– Taip, pavasarį buvau Niujorke – tesėjau pažadą bičiuliui dainininkui Bernardui Garbačauskui-Garby dalyvauti baigiamajame jo koncerte muzikų Harvardu vadinamoje Juilliardo mokykloje. Atvyko ir mano sesuo iš Vašingtono, kur pastaruosius penkerius metus gyvena ir dirba Pasaulio banke.
Ši kartą išskridau į Ameriką tiesiog staiga, nes jaučiu stiprų ryšį su seserimi. Kai pajuntu ilgesio sunkumą, – sėdu į lėktuvą ir lekiu pasimatyti.
– Ką veikėte šį kartą kelionės metu, be to, kad praleidote ilgą savaitgalį istoriniame name?
– Vašingtone nebesijaučiu turiste, nes šiame mieste vis apsilankau nuo 21 metų. Tuomet, atliekant medicinos praktiką Bostone, mano dėdė gydytojas ortopedas Erdvilas Janulaitis įteikė gimtadienio dovaną – pakvietė švęsti Vašingtone. Aplankiau žymiausius muziejus, istorines vietas, vakarą praleidau operos teatre. Tad dabar, svečiuodamasi šiame mieste, galiu nebūti turiste ir leisti sau mėgautis pasivaikščiojimais po mažas gatveles, lankytis meno galerijose ir tiesiog ramiai leisti laiką su seserimi.
Vienas įsimintiniausių vakarų pastarosios viešnagės metu – JAV prezidento rinkimų vakaras Nacionaliniame spaudos klube netoli Baltųjų rūmų su žymiausiais Amerikos bei viso pasaulio žurnalistais.
Neišblėstančių emocijų sukėlė ir karnavalinis vakaras Meksikos kultūros institute. Seniausios šios šalies šokių tradicijos susipynė su jausminga muzika ir tautinių apdarų spindesiu – visa akino ir stulbino vakaro svečius. Malonu, kad ir Lietuvoje siūtos mūsų suknios taip pat neliko nepastebėtos – sulaukėme komplimentų.
– Daiva, kaip nutinka, kad nesvarbu, kur būtumėte, vis sutinkate ypatingų žmonių ar lankotės išskirtinėse vietose?
– Mano sesuo įdomiausius ir įtakingiausius žmones Amerikoje sutiko savaitgaliais savanoriaudama labdaros renginiuose. Aš daugybę įdomių žmonių sutikau kelionėse – dažniausiai lėktuvuose. Jie atvėrė daug pasaulio durų.
Štai ir tas sesers namo lifte sutiktas džentelmenas – Amerikoje garsios muzikologų ir gydytojų Bernsteinų giminės atstovas, pasirodo, ilgus metus bendravo su šviesaus atminimo filantropu Juozu Kazicku. Pasaulis mažas, – šyptelėjo Daiva.
– Su kokiu jausmu grįžote?
– Paskutines dienas Vašingtone praleidau su savo ilgamečiais bičiuliais iš Amerikos mikrobiologų draugijos – 15 metų esu jos narė. Tad grįžau į Lietuvą su „darbo jausmu“, jau kitą dieną buvau Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kur manęs laukė studentai.
