Rūta tapo televizijos projekto „Muzikinė kaukė“ laimėtoja.
„Labai malonu, kai tave įvertina, tačiau pergalė nebuvo pagrindinis mano tikslas. Man patinka projektai, kuriuose yra iššūkių, spalvų“, – sako R.Ščiogolevaitė.
– Ko tikėjotės nusprendusi dalyvauti projekte?
– Tikėjausi gerai praleisti laiką, muzikos, repeticijų, gražių kolegų pasirodymų, bendravimo.
Tiesą sakant, mažiausiai galvojau apie pergalę. Projektui gerokai įpusėjus teko šnekėtis su laidos režisiere, užsiminiau jai, kad būtų smagu pasirinkti rimtesnę dainą, surinkti balų.
Po šio pokalbio ji pasakė, kad aš pirmauju. Tai man buvo naujiena.
Šiame projekte teko įkūnyti skirtingus veikėjus, užduotys buvo nekasdienės. Be to, norėjau priminti apie save tiems žiūrovams, kurie seniai nebuvo mano koncertuose. Dainavimas scenoje – mano mėgstamiausia veikla.
– Ką „Muzikinėje kaukėje“ laikėte stipriausiais konkurentais?
– Nenustebau, jog būtent šie žmonės pateko į finalą.
Sunku objektyviai vertinti scenos konkurentus.
Galbūt žiūrovas, turintis geresnę klausą, įvertina dalyvį, jo profesionalumą. Ko gero, yra ir tam tikros simpatijos.
Vienaip mane vertina ateinantys į mano koncertus ir visiškai kitaip stebinantys mane komisijos kėdėje.
– Ar galėtumėte prisiminti keletą įsimintiniausių virsmų muzikiniame projekte?
– Atmintyje geriausiai įstrigę du įsikūnijimai. Pirmasis – Justės Arlauskaitės-Jazzu. Tiesą sakant, nesitikėjau, jog man pavyks ją įkūnyti taip, kad patiktų kitiems. Po repeticijos filmavimo pasikalbėjome su režisiere, nusprendėme, kad man ne itin gerai sekasi, tačiau kam taip nebūna?
Visada kas nors atsiduria balsavimo lentelės pabaigoje, maniau, kad šis kartas bus mano, tačiau nutiko priešingai, atsidūriau pirmoje vietoje. Prieš išeidama į sceną supratau, kad Jazzu reikia bandyti įkūnyti visiškai kitais būdais. Paskutinėmis minutėmis pakeičiau pasirodymo sumanymą. Po šio įkūnijimo patyriau didžiulį jausmų antplūdį, susigraudinau, nes viskas staiga apvirto aukštyn kojomis.
Kitas įsimintinas pasirodymas – virsmas į Marią Callas. Man teko studijuoti klasikinį dainavimą. Šis kelias buvo sudėtingas, susidūriau su dideliu skepticizmu, kuris būdingas klasikos pasauliui. Ne kartą teko girdėti: „Iš tavęs nieko nebus.“ Apskritai dauguma garsių klasikinio dainavimo atstovų tai girdėjo.
Magistro studijas krimtau Kaune, mane mokė dėstytoja Sabina Martinaitytė. Ji mane beprotiškai palaikydavo, per dvejus metus padarė stebuklą: vieną po kitos dainavau arijas, labai greitai tobulėjau. Įkūnijau M.Callas ir todėl, kad parodyčiau dėstytojai, jog prisimenu mūsų paskaitas, ir įrodyčiau, ką moku, tiems, kurie sakė, kad nesugebėčiau atlikti tokių kūrinių.
– Galima sakyti, kad švenčių proga gavote vieną didelę dovaną – pergalę projekte. O kokiomis dovanomis jus pradžiugino artimieji?
– Šiais metais mudu su vyru dovanų vienas kitam neteikėme. Mudu puikiai žinome, ką norėtume gauti, tad metų eigoje vienas kitą apdovanojame. Tiesa, vyras švenčių proga pasidovanojo senbernarų veislės šunį. Pavadinome jį Džimiu.
Dovanų dovanojimas per Kalėdas man visada atrodė vaikiškas. Juk vaikai džiaugsmą yra linkę sieti su gaunamais daiktais. Turime tam tikrą auklėjimo tradiciją: planuoti, ką norėtum gauti metų pabaigoje. Vaikas tarsi pasveria ilgalaikius savo norus ir sugeba juos atskirti nuo trumpalaikių.
– Kaip sutikote Naujuosius? Esate iš tų žmonių, kuriems Naujieji metai didelė šventė, o galbūt kaip tik esate nelinkusi sureikšminti sausio 1-osios?
– Man tai yra šventė darbe. Žmonės būna labai šventiškai nusiteikę, man labai patinka koncertuoti per Naujuosius metus.
– Per Naujuosius dauguma žmonių mėgsta sau ką nors pažadėti. Pavyzdžiui, laikytis dietos, daugiau keliauti, mesti rūkyti. Kokie būtų jūsų naujamečiai pažadai sau?
– Neturiu jokių pažadų sau, tačiau labai norėčiau, kad mano vaikai pradėtų naktimis miegoti.
– Kokie jums buvo praėję metai ir ko tikitės iš šių?
– Tikiuosi, kad šie metai bus lengvesni. Praėję metai buvo sudėtingi: vaikų auginimas, kraustymasis į naujus namus, įsikūrimas juose.
